Prezidento Antano Smetonos keliais (1)

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

Rytų Lietuvoje

Po 1926-ųjų karinio perversmo, Lietuvą antrą kartą valdyti pradėjus prezidentui Antanui Smetonai, įkaitusi politinė atmosfera šalyje neslūgo ir 1927-iais. Paleistas Lietuvos Respublikos Seimas, paaštrėję santykiai su Lenkija ir kiti įvykiai toliau trikdė visuomenę. Ją ar bent jos dalį reikėjo nuraminti ir suvienyti valstybingumo išsaugojimui, Vilniaus sugrąžinimui, žemės ūkio, švietimo ir kitų sričių pertvarkai. Šito siekdamas prezidentas ryžosi neprecedentiniam žingsniui – susitikimui su gyventojais. Automobiliais pervažiuoti etnografinę Lietuvą, pasisvečiuoti miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Pasikalbėti su valstybinių institucijų, organizacijų, draugijų, religinių bendruomenių nariais, ūkininkais, savanoriais, naujakuriais, jaunuomene, užsitikrinti palankumą.

Lydimas generolų Silvestro Žukausko, Vinco Glovackio, generalinio štabo pulkininkų Boleslovo Jakučio, Povilo Plechavičiaus ir Vlado Skorupskio, žemės ūkio ministro Jono Aleksos, piliečių apsaugos departamento viršininko Aleksandro Žilinsko ir prezidento kanceliarijos viršininko Pijaus Bielskaus, nuo 1927-ųjų pavasario iki rudens valstybės galva įtemptai keliavo. Gegužę lankėsi Panevėžyje ir jo apylinkėse, Suvalkijoje. Birželį – Kėdainiuose ir Jonavoje, Dzūkijoje. Liepą – Vilkijoje ir Žemaitijoje, o liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje – Zanavykuose, Šiaurinėje Lietuvoje.

Dar vienoje rugpjūčio mėnesio 10 dienų išvykoje po Aukštaitiją prezidentinis automobilis riedėjo Rytų Lietuvos apskričių teritorijomis. Jų viršininkai, Jonas Raščius Ukmergėje, Jonas Motiejūnas-Valevičius Utenoje, Kazys Svilas Zarasuose, Mečys Jurgelis Rokiškyje, pasitikę aukštąjį svečią, betarpiškai jį globojo. Lygiai kaip ir Bronius Stosiūnas, prezidentui pravažiavus keletą kaimų jo vadovaujamoje Panevėžio apskrities teritorijoje.

Globojo jį ir miestų komendantai, pvz., Ukmergėje policijos vadas Jonas Šostakas, Rokiškyje pirmosios Karo apygardos vadas pulkininkas Pranas Tamašauskas, Panevėžio teritorijoje karo komendantas majoras Petras Murnikas ir kiti. Nei per žingsnį nuo atvykusio valstybininko nesitraukė valsčių viršaičiai, pvz., Jonas Šarka Vepriuose, Tvardauskas Degučiuose, Aleksandras Stasiūnas Salake, J. Jurgelionis Panemunėlyje, Strazdas Leliūnuose ir kiti.

Tačiau labiausiai neeilinio svečio laukė paprasti krašto gyventojai. Beveik 130-yje gyvenamųjų vietovių buvo pastatyti įvažiavimo ir palydėtuvių vartai-bromos, kai kur – net keli. Pavyzdžiui, Obeliuose (Rokiškio r.) stovėjo keturi, o Rokiškyje jų buvo net dešimt. Prie pačios pirmosios iš ąžuolų lapų su rūtų Vyčiu nupintos bromos prezidentą sveikino Rokiškio miesto burmistras Julijonas Malevičius, savanorių atstovas leitenantas Jurgelevičius, tautininkų – Kaupelis, sentikių – Afanasjevas, žydų – Kacas ir kiti.

Pagarba prezidentui buvo pareikšta ir bromų šūkiuose: „Sveikas, Tautos Vade!“ ir „Valio, mūsų Prezidentas!“ Deltuvoje, „Sveikas, Valstybės Kūrėjau!“ Daugailiuose (Utenos r.). Buvo ir retesnių sentencijų – „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Molėtuose, „Gyvuok ilgiausius metus tautos laimei!“ Utenoje arba „Didis Tėvynaini, gyvendink darbo savigarbos meilės pradą!“ Taujėnuose.

Tarp ūkininkų, tikinčiųjų

Valstybės galva visur, kur tik jam teko pabuvoti, diskutavo apie žemę ir ūkį, ūkininkų ar naujakurių reikalus bei šeimyniškumą. Jau kelionės pradžioje, lankydamasis Veprių žemės ūkio mokykloje ir džiaugdamasis vedėjo Jono Tallat-Kelpšos vadovaujamos įstaigos pasiekimais, prie arbatėlės susirinkusius tikino, kad „tokiame ūkininkų krašte kaip Lietuva reikia kuo daugiau ūkininkus rengiančių tokių mokyklų“. Deja, prezidento išgirtoji Veprių žemės ūkio mokykla nuo 2004 m. nebeveikia, tapo nereikalinga. Ištuštėję pastatai laukia naujo šeimininko, kuriam, greičiausiai, jau nebebus aktualu pamilti žemę.

Kaip kad ją mylėjo ir apie ją 1927 m. Melnytėlės (Siesikų vlsč.) vienkiemyje su išlipusiu iš automobilio prezidentu A. Smetona diskutavo ūkininko Kosto Astrausko šeima, Briežvalkyje (Panevėžio r.) ar Ignalinoje Juozas Tarulis ir Petras Šimkūnas bei Radeikiuose (Utenos r.) 80 ha savininkas žydas Ilselis Litas. O kur dar Jasiuliškių (Molėtų r.), Kraštų (Zarasų r.) ir kitų Rytų Lietuvos kaimų žemdirbiai! „Lankydamas visą kraštą, aš ateinu pasveikinti tą luomą, kuris tiek daug pakėlė vargo dėl Lietuvos“, – Zarasuose kalbėjo prezidentas. „Po gruodžio 17 d. prasidėjo tikra ūkininkų politika. Ūkininkų luomas turi augti ir stiprėti“ („Lietuvis“, 1927), tvirtino Dusetose. Apie pokyčius ir numatytą paskoloms 20 000 000 litų paramą drauge su ministru Juozu Aleksa aiškino ir Rokiškyje ūkininkų suvažiavime.

O kaipgi žemė ir jos darbai be tikėjimo, be kasdienių, sekmadieninių ir šventinių pamaldų katalikų bažnyčiose, stačiatikių ir sentikių cerkvėse, žydų sinagogose. Keliaujantis prezidentas, religinių bendruomenių kviečiamas, lankė maldos namus, dalyvavo šv. Mišiose, klausėsi giesmių ir prakalbų. Štai Šilų (Panevėžio r.) bažnyčioje jį priėmė klebonas Antanas Žakevičius su parapijiečiais, Suginčiuose (Molėtų r.) – kunigas Adolfas Bielskis, Zarasuose – klebonas Juozapas Mazūras, Salake – Jurgis Martinaitis. Į vieną iš aplankytų cerkvių Utenoje prezidentą lydėjo šventikas Černajevas, Pagirių (Kėdainių r.) sinagogą – rabinas Kopelis Jozetovičius, Rokiškio – rabinas Rebas Belalis.

Vienintelis Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas Jonas Asminavičius šaltai sutiko prezidentą. „Bažnyčioje nebuvo gėlių nei vainikų, nei… nuoširdumo“ („Lietuvis“, 1927). Tačiau didžioji dalis dvasininkijos iškilmingai priėmė prezidentą. Širvintose vienybės ir geros kloties jam linkėjo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, Širvintų dekanas Jonas Navickas, Merkinės – Vladas Mironas. Degučiuose valdyti šalį ir atgauti Vilnių skubino lietuvybės puoselėtojas, knygnešys kunigas Stasys Stakelė, Salake – klebonas Martinaitis ir kiti. O Salų klebonas kunigas Petras Purauskas, sveikindamas prezidentą, ištarė kertinę frazę „Išmokinai mus dirbti, o ne politikuoti“.

Negausi Rytų Lietuvos stačiatikių bendruomenė taip pat sulaukė Lietuvos prezidento. Ukmergėje valstybės galva dalyvavo stačiatikių Viešpaties Prisikėlimo cerkvės pamaldose, klausėsi choro, lankė kapines. Utenoje Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvėje jis vėlgi buvo sutiktas giesmėmis. Savo vokaliniais sugebėjimais prezidentą maloniai stebino buvusio Kauno ir Vilniaus gubernatoriaus, Vyžuonėlių dvarininko Piotro Veriovkino šeima.

Giesmėmis, chorinėmis dainomis ar muzikavimu prezidentas buvo sutiktas ir kitose Aukštaitijos vietovėse. Pavyzdžiui, Ukmergėje jį džiugino šaulių, Salake – parapijos choras, padainavęs „Vos tik mėnulis“, Antalieptėje – J. Taukaitės vadovaujami vaikai, Dideliškyje (Rokiškio r.) – stačiatikiai.

B. d.