Vilniaus rotušėje atidaryta jubiliejų švenčiančio A. Stiško tapybos darbų paroda ir pristatyta naujoji jo knyga.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Padėka Ukmergės kraštui

Irma MINSKIENĖ

Sausio 4-ąją Vilniaus miesto rotušėje atidaryta ukmergiškio dailininko, nusipelniusio meno veikėjo, „Lietuvos šviesuolio 2010“ Anatolijaus Stiško tapybos darbų paroda ir pristatyta jo naujoji knyga „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“.

Mokytojas ir mokinys

Šis renginys – tai dalis tarptautinės programos „Kultūrų dialogas“. Visą sausio mėnesį Vilniaus rotušėje eksponuojami ukmergiškio dailininko A. Stiško darbai. Simboliška ir prasminga, kad ten pat eksponuojami ir Augustino Savicko paveikslai, kurį Anatolijus laiko vienu svarbiausių ir didžiausių savo Mokytojų.

Dailininkas ir dailėtyrininkas, rašytojo ir diplomato Jurgio Savicko sūnus A. Savickas tituluojamas lietuvių dailės klasiku ir yra pelnęs keletą garbingiausių Lietuvos apdovanojimų. Deja, 2012 metais dailininkas iškeliavo Anapilin. Paveikslus šiai parodai iš savo asmeninės kolekcijos paskolino kolekcininkas Egidijus Jakubauskas.

Paklaustas, iš ko susideda paveikslas, dailininkas A. Stiško vardija: iš meilės brangiems žmonėms ir vaikystės prisiminimų, didžiojo meno genijų dvasios, žavesio ir įkvėpimo, savos sodybos – pievų, sodų ir prinokusių obuolių kvapo, Pirmapradžio alsavimo žvaigždėtame danguje ir mokytojų pastangų, sieloje uždegusių fakelą. „A. Savickas – tapytojas iš Dievo malonės“, – apie savo mokytoją sako Anatolijus.

Amžinasis gėrio pasaulis

„A. Savicko drobėse alsuoja žmogiškasis dramatizmas ir tragizmas, o iš Anatolijaus drobių sklinda gėris ir grožis. Tarsi gyventume gėrio pasaulyje“, – renginyje kalbėjo filosofijos profesorius, akademikas Romualdas Grigas. Be sąvokų „sielojauta“, „tautojauta“, „gamtojauta“, anot jo, yra dar viena – kosmojauta. Ir būtent A. Stiško turi tą ypatingą begalybės ir amžinybės pajautą ir išskirtinį sugebėjimą tai įprasminti drobėse.

„Keičiasi dailėje „izmai“, modernizmą keičia postmodernizmas, vėliau atsiras kiti „izmai“. Tačiau tapyboje niekuomet nepradings dailininko nuostaba ir žavėjimasis gamtos didybe, žmogaus figūra ir veidu, daiktų byla ir nerimastingais kultūros ženklais. Ši kryptis artimiausia A. Stiško. Čia jis ieško neatrastos žemės. Jo meninė kalba – formos, ženklai, simboliai – intymi ir daugiaprasmė, ypač jos energetika juntama „Sinfonia Pastorale“ paveiksle. Labai gerai, kad dailininkas ėmėsi sudėtingo sumanymo atkurti tai, kaip gimė ši nuostabi drobė“, – apie dar vieną svarbų šio renginio akcentą, t. y. naująją A. Stiško knygą „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“, sako Lietuvos edukologijos universiteto rektorius, akademikas, profesorius Algirdas Gaižutis.

Paveikslo gimimo istorija

Kaip gimė idėja parašyti šią knygą? „Žiūrint ir nagrinėjant šio paveikslo eskizus, galimus išraiškos būdus ir įspūdžius, kuriuos reikia sukurti, susiformavo planas, kad reikia ne tik ant drobės ieškoti reikiamo sprendimo, bet ir fiksuoti viso paveikslo kūrimo proceso eigą. Fiksuoti fotoaparatu ir užrašuose paveikslo kūrimo proceso dienoraštį. Paveikslo gimimo istoriją. Tai kone pirmas Lietuvos dailėtyroje atvejis. Unikalus ir metodiniu atžvilgiu, be abejo, vertingas“, – sako dailininkas.

„Nedaug mes turime išpažintinių kūrėjų tekstų. Tai poeto Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“, menininko Jono Meko „Laiškai iš niekur“, dailininko A. Savicko albumas savianalizė „Senojo tapytojo dienoraštis“ ir gal dar vienas kitas tekstas. Dabar sklaidome A. Stiško knygą „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“. Tai vieno tapybinio paveikslo gimimo istorija, netikėtas ir, svarbiausia, brandus vaisius“, – sako prof. A. Gaižutis.

„Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“ pasaulį išvydo po dvejų metų kruopštaus darbo. Dailininkas dėkingas visiems, kurie prisidėjo, kad ši knyga tapo realybe. Tai knygos dizainą kūrusiam Danieliui Karaliui, kurio dėka jo darbai ir mintys sugulė į vieną harmoningą ir estetišką visumą, tekstų autoriams, pagalbininkams, įkvėpėjams, konsultantams, verslininkui Artiomui Smaginui, UAB „Valdo leidykla“ direktoriui Valdui Mikalajūnui, leidyklos darbuotojams bei visiems kitiems.

Kaip sako vienas sumaniausių knygos dizaino meistrų – dailininkas Rimantas Dichavičius, ši knyga yra geras turinio, formos ir poligrafijos pavyzdys.

Renginyje privalomieji knygos egzemplioriai saugojimui buvo perduoti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos – pačios svarbiausios, anot dailininko, nematerialiųjų turtų skrynios Lietuvoje, – generaliniam direktoriui prof. dr. Renaldui Gudauskui.

Taip pat keletas šios knygos egzempliorių buvo įteikti dailininko Alma Mater – Lietuvos dailės akademijai. Knygas su dėkingumu priėmė renginyje dalyvavęs akademijos prorektorius Arvydas Šaltenis.

Gyvenimas, paskirtas santarvei

Nepamirštas renginyje ir asmeninis dailininko jubiliejus. „Mums garbė, kad gyvename ir darbuojamės tuo laikotarpiu, kai gyvena ir mūsų kraštą pristato šis dailininkas“, – sakė Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas su Savivaldybės tarybos nariu Regimantu Baravyku sveikindami dailininką 80-mečio proga ir įteikdami rajono savivaldybės padėką už krašto garsinimą.

Seimo narys Antanas Vinkus, jo kūrybos gerbėjas, dailininką vadino sielos gydytoju, o jo paveikslus – meditacija. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė pasidžiaugė gražia tradicija tapusiais dailininko kasmet po Naujųjų metų organizuojamais klasikinės muzikos vakarais Ukmergėje. „Jei nebūtų pašauktas tapyti, tai būtų puikus muzikologas“, – sakė direktorė.

Už gyvenimą, paskirtą santarvės idėjos skleidimui, už tolerancijos siekimą, nesitaikstymą su blogiu Lietuvos Santarvės fondo steigėjas Julius Kazėnas įteikė A. Stiško Auksinį Santarvės medalį „Pro augenda concordia“.

Pats dailininkas degančią žvakę, kaip dvasinės šviesos, kurią reikia saugoti ir skleisti pasauliui, simbolį, perdavė Irenai Zacharovai, Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro direktorei, šio renginio ir festivalio „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“ organizatorei.

Kūrybos versmė

Galingas medis, augantis dailininko kaime, tapo jo kūrybos simboliu. Jo sodyba – tai ne tik jo gyvenamoji vieta. Čia jo meno ištaka, jo jausmų, vaizduotės energetinis laukas. Čia susiformavo jo meno poetika ir filosofija. Galimybe iš arčiau žvilgtelėti į jo sodybą ir kūrybinę erdvę tapo renginyje parodytas režisieriaus Lino Augučio sukurtas filmas apie dailininką.

Bendruomenės vardu sveikindama dailininką Inga Ostrauskienė patikslino, kad iš tiesų jis gyvena Griežionių kaimelyje, priklausančiame Lyduokių seniūnijai. „Ačiū, kad darote šį kaimelį dvasingesnį“, – sakė ji. Savo mylimą senovinį, gatvinį, koplytstulpiais paženklintą kaimą dailininkas pavertė turistiniu objektu. Čia niekada netrūksta svečių ir turistų grupių – tiek sodams apsipylus pavasariniais žiedais ar medumi kvepiant vasariškoms pievoms, tiek rudeniškai gausai ar žiemiškai ramybei atėjus. Jie atvyksta įkvėpti unikalios etnokultūros paveldo dvasios, pasigėrėti gamtos grožiu, apie amžinąsias vertybes pasikalbėti su dailininku. „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“ – tai dailininko kūrybinė giesmė, meile ir spalvomis išlieta ant drobės, o dabar – ir ant popieriaus. Tai jo padėka Ukmergės kraštui, tapusiam jo kūrybos versme.

Dailininkui suėjo jau 80 metų, o ant molberto – naujas kūrinys. Jis dirba, jis mąsto, jis ieško, jis ruošiasi. Ruošiasi dar vienai kūrybinei giesmei.

Danieliaus KARALIO nuotrauka

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas