Atjauta sau ir kitiems

Ilona KRASAUSKIENĖ

Kognityvinės elgesio terapijos, Ukmergės psichologijos studijos psichologė-psichoterapeutė

Atjauta – tai savęs priėmimas ir buvimas geru sau. Tai – supratimas, kad mes, kaip ir kiti žmonės, nesame tobuli, galime klysti, nusižengti, bet turime galimybių ištaisyti savo klaidas. Atjauta – tai atsisakymas jėga priešintis savo skausmui, savęs kaltinimui, žeminimui, baudimui. Tai – pripažinimas, kad šiuo metu mums iš tiesų sunku, ir geranoriškas supratimas, jog laikas sau padėti ar prašyti pagalbos. Save atjautus, pagailėjus lengviau galime atjausti, suprasti ir kitus.

Atjauta kitiems – tai buvimas kartu ir suvokimas, kad kitas žmogus kenčia. Tuomet su šiluma, rūpesčiu ir noru kokiu nors būdu padėti kitam reaguojame į kito sudėtingą situaciją. Pageidautina, kad geranoriškai, be kritikos ir teisimo atsisuktume į tuos žmones, kurie suklydo ar patyrė nesėkmę.

Atjauta – tai rūpinimasis gerove, kuomet atrandame motyvaciją rūpintis savimi ar kitais, norint sumažinti blogąjį stresą ir skatinti savęs kaip asmenybės augimą. Tai jautrumas distresui ir poreikiams bei gebėjimas juos atpažinti, skirti savo ar kitų jausmus ir poreikius. Atjauta – tai užuojauta ir parodymas, kad mus veikia kitų žmonių jausmai ir sunkūs išgyvenimai. Tai ir distreso toleravimas, kai gebame išlaikyti ir toleruoti sudėtingas ar stiprias emocijas jų nevengdami, nebėgdami nuo jų, neužsidarydami, neneigdami, neprieštaraudami ir nelaikydami jų netikromis.

Empatija sau yra gebėjimas atsitraukti ir suprasti savo paties jausmus ir mintis. Buvimas nevertinančiu reiškia nesmerkti, nekritikuoti, negėdinti, neatstumti, o atjausti. Tačiau nevertinantis požiūris nereiškia nuomonės ar norų nebuvimo. Pavyzdžiui, nevertinantis požiūris yra svarbi sąvoka budistiškoje psichologijoje, kuri moko priimti patirtį „tokią, kokia ji yra“. Tačiau tai nereiškia, kad toks asmuo neturi savo norų, nuomonės ar pageidavimų – Dalai Lama iš tiesų norėtų, kad pasaulyje būtų mažiau smurto ir daugiau atjautos.

Atjauta pagrįstas elgesys skirtas mažinti distresą bei skatinti augimą. Tai nereiškia sunkumų ar skausmingų realijų ar užduočių vengimo. Tai reiškia, kad žmogus skatinamas, didinama jo drąsa, daugiau dėmesio telkiama į procesą.

Kad ir kaip būtų keista, bet stebima gili atjautos baimė ir stiprus priešinimasis. Kai kuriems žmonėms būdingi įsitikinimai, kad atjauta yra silpnumo arba savęs lepinimo požymis. Galbūt jie jaučia, kad gerumas skatina stiprų meilės ir ryšio su kitais žmonėmis troškimą, kuris savo ruožtu sukelia gedėjimo pojūtį. Taip pat gali būti, kad jiems būdingi prisiminimai, kuriuose artumas ir gerumas susijęs su išnaudojimu, arba galbūt jie patyrė, kaip geras tėvas arba mama staiga pavirsdavo agresyviu ir atstumiančiu. Linkę save kritikuoti žmonės ypač dažnai suvokia atjautą kaip grėsmę. Jeigu žmogus bijo atjautos, tenka mažinti jo jautrumą teigiamoms emocijos, t. y. nujautrinti. Psichinės sveikatos specialistai yra įpratę mažinti jautrumą neigiamoms emocijoms, tačiau kartais tenka tą patį atlikti ir su teigiamomis, ypač su tomis, kurios susijusios su saugumo, pasitenkinimo, socialinių ryšių ir pasitikėjimo išgyvenimais.