A. Ramoška su sūnumi Vaidu.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Skulptoriaus tėvas

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvoje Albiną Ramošką visi pažįsta kaip gimnazijos ūkvedį, skulptoriaus Vaido tėvą. Ir tik nedaugeliui žinoma, kad šis žmogus yra menininkas, sukūręs įdomių dailės darbų: monumentaliosios dekoratyvinės paskirties sieninės tapybos, keletą paveikslų, medinės mažosios architektūros ir kitų. Niekada neviešinęs savo kūrybos, nesurengęs nė vienos parodos, visada santūrus, kuklus, nesigiria ir savo įtaka sūnui, žinomam skulptoriui V. Ramoškai, dar tebesikuriančiam Tolučiuose, netoli savo gimtosios Želvos.

Jauna Albino ir Zofijos Ramoškų šeima Želvoje atsirado 1978 metais. Ji – diplomuota anglų kalbos mokytoja, Albinas tuo metu buvo mokęsis Kauno Stepo Žuko meno mokykloje, baigęs Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, jau ,,atsiskaitęs“ su tarnyba sovietų armijoje. Tuo metu mokykloje stigo dailės, technologijų mokytojų, tad Albinas ėmė dėstyti šias disciplinas. Atvykus pedagogų su aukštuoju išsilavinimu, A. Ramoška vyresniųjų klasių mokinius mokė žemės ūkio gamybos pagrindų.

[caption id="attachment_8853" align="alignleft" width="250"]Atgimimo metais nutapyti ,,Sibiro sodai“. Atgimimo metais nutapyti
,,Sibiro sodai“.[/caption]

Kai Atgimimo metais baigėsi kolūkių laikas ir ugdymo programose nebeliko ,,gamybos“, Albinas pradėjo dirbti mokyklos ūkvedžiu (direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams). Ir dirba iki šiol. Taip pat visą tą laiką šalia tiesioginio darbo buvo meninė kūryba. Dažniausiai vienatvėje jis tapė paveikslus, drožinėjo, kalė medį, piešė savo būsimų kūrinių eskizus.

Per 37 darbo mokykloje metus šis kantrus, talentingas žmogus sukūrė nemažai dailių darbų, kuriais galėtų girtis: jo freskos kadaise puošė mokyklos aktų salę, koridoriaus sieną, žaismingi piešiniai – tuometinį pionierių kambarį. Kaip mokytojas – gamybinio mokymo meistras jis įrengė pavyzdinę žemės ūkio mašinų klasę, kokios neturėjo kitos mokyklos. Atgimimo metais jos įrangą išsivežė Alantos žemės ūkio technikumo atstovai. Albinas pirmasis rajone įrengė ir pavyzdinį traktodromą, kuriame vykdavo traktoriaus vairavimo pamokos ir kur ypač kankinosi merginos... Bet tai buvo laikina.

Trys Albino paveikslai kabo gimnazijos senojo pastato antrajame aukšte, Liaušių kultūros namų fojė dekoratyvinė puošyba, menininko darbai – dovanos giminių, bičiulių namuose, mokykloje. Darbų autorius nė pats nesuskaičiuotų, kiek sukurta, išdovanota, palikta...

Dovana mokyklai, kurioje dirba su žmona Zofija, kurioje ,,užaugo“ jųdviejų vaikai – Vaidas ir Skirmantė (ji – vertėja, redaktorė) – aliejumi tapyti paveikslai ,,Mateikiškių piliakalnis“, ,,Pakeliui į Pilionis. Peizažas“ ir ,,Sibiro sodai. Fragmentas“. Pirmieji du – iš pažįstamos aplinkos, šito krašto patrauklios erdvės, ,,kritę į akį vaizdai“. Autoriaus meninis pasaulis erdvus ir šviesus, jo sukurti poetiški, plastiški vaizdai sukuria švelnią romantišką nuotaiką. Jeigu ,,Mateikiškių piliakalnio“ keliuko arkliukas, vežimaitis ir jame sėdintis žmogus tapyti daugiau ,,bičiūniška“ (dail. Monika Bičiūnienė) maniera, tai ,,peizažas“ – lyriškas, santūriai daugiaspalvis, artimas impresionistiniam vaizdui ir pilnas dvasinės giedros.

O ten, kur sodai, medžiai dangų siekia, žmonių nėra. Ten yra tik nuotaika – gąsdinanti, šiurpi. ,,Sibiro sodai“ – savamokslio dailininko turtingos vaizduotės sukurtas spalvų (juoda, balkšva, raudona) kraupus tylos, baugių formų reginys. ,,Sodais“ autorius kuria įsivaizduojamą pasaulį, kurio nematė, tik girdėjo, apie kurį skaitė. Kūrinys buvęs monumentalus triptikas, 2x5 m dydžio. Vėliau kilo noras ,,padalinti“ jį į penkias dalis. Atskiri paveikslai buvo padovanoti. Kam atiteko vaizdas su numesta ant geležinkelio bėgių Trispalve arba sodai šiurpioje tamsoje su kruvina pašvaiste, autorius neprisimena... Paveikslas nutapytas Atgimimo metais, kai prabilo Sibiro tremtiniai, Sąjūdžio prikelti Tiesos sakymui.

Vieną iš A. Ramoškos monumentaliosios tapybos darbų – triptiką ,,Mūzos“ galima pamatyti Liaušių kultūros namuose, kur tuomečio kolūkio pirmininko Antano Aliubavičiaus kvietimu kūrė fojė interjero detales – dekoravo laiptinę, konstravo originalų šviestuvą, tapė ,,Mūzas“. Šis darbas dvelkia dvasine giedra, o melodingas paveikslo linijų ritmas, ritmiška sandara, kai kurie įvaizdžiai (išsidraikę, tarsi susilieję mūzų plaukai, santūri spalvinė gama) primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meninį pasaulį. [caption id="attachment_8855" align="aligncenter" width="1024"]Skulptūrinis ženklas ,,Želvos mokykla“. Skulptūrinis ženklas ,,Želvos mokykla“.[/caption]

Mokykloje yra šio menininko darbų, sukurtų svarbiomis progomis. 1989 metais, kai buvo atkurtas mokyklos muziejus, Albinas dekoravo buvusį mokytojų kambarį: kalė, drožinėjo medį, komponavo interjero detales. Jis sukūrė ir naujieną – stendus-knygas, kuriose sutelpa daug informacinės medžiagos, ir net šviestuvą. Mokyklos šimtmečiui iškalė naują originalią iškabą – skulptūrinį ženklą ,,Želvos mokykla“, priderinęs naują kūrinį prie 1989 m. sukurto tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus stogastulpio, skirto Vargo mokyklai. Albinas – atsargus, į ateitį žvelgiantis menininkas. Mokyklos Želvoje keitėsi – pradžios, progimnazija, gimnazija, vidurinė, vėl gimnazija... Kada nors vėl gali kisti – kaimai nyksta, miestelis mąžta... Naujojo ženklo prasminis akcentas, apuokas – išminties, mokslo simbolis – įkomponuotas po tradicine saulute, ,,patupdytas“ ant knygos. Gražiai dera su kitoje pagrindinio tako pusėje rymančiu R. Zinkevičiaus Piemenėliu.

Ir naujausias savamokslio kūrėjo darbas – koplytstulpis prie daugiabučio, kuriame gyvena Ramoškų šeima. Šis kūrinys – tai dovana kaimynams mokytojams, su kuriais bičiuliaujasi nuo 1979 metų, kai įsikūrė šiame pedagogams pastatytame name. Tradicija – stogelis su saulutėje įkomponuotu kryželiu, po juo – medinis varpelis tarsi iš M. K. Čiurlionio paveikslo ,,Varpinė“, kviečiantis burtis, draugauti; žemiau – rymantis Rūpintojėlis, taikytojas, ramintojas... Koplytstulpio ornamentika – tradicinė tautosakinė, dekoratyviai santūri. Savo kūrinį dailininkas įkomponavo į gražiausią daugiabučio kampelį, kur mažosios architektūros statinys gražiai dera su žinomo Želvos gėlininko Algio Išaro puoselėjama aplinka...

Želviškis A. Ramoška – taip pat dviejų anūkų senelis, ,,Želvelės“ kapelos muzikantas, Želvos parapijos Pastoracinės tarybos narys. Be to, jis talentingas meistras, mokantis iš kelių senų mašinų ,,padaryti“ vieną, geresnę. Ir labai geras žmogus, padedantis bėdoje. Dar ir baldų kūrėjas – sumontavęs paties pagamintus baldus namuose, kai ką sukūręs mokykloje. Ne visiems žinoma, kad A. Ramoška – už savo darbus negavęs materialaus atlygio menininkas ir meistras. Gal dėl to nepasistatė namo, net mašinytės naujos nenusiperka. Gyvena kukliai, kaip daugelis Želvos pedagogų. Jo didžiausias turtas – talentingi vaikai, žmona Zofija ir – auksinės rankos.

,,Kai išeisiu į pensiją, imsiuos kūrybos“, – sako Albinas.

Rasos POVYLIENĖS ir redakcijos archyvo nuotraukos

logo2

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas