Paukščių mėšlu tręšiamų laukų kaimynystė piktina ir gąsdina

Į redakciją atkeliavo Žemaitkiemio seniūnijos Prauslių kaimo gyventojos Rūtos elektroninis laiškas. Jame moteris skundėsi, kad nuo rugsėjo pradžios jai bei kaimynams „gyventi neleidžia“ smarvė, sklindanti iš aplinkui besidriekiančių laukų, kurie tręšiami paukščių mėšlu.

Skundo autorės teigimu, aplink Radiškį UAB „Zujų paukštynas“ valdo nemažus žemės plotus. Čia buvo suvežtos ir į tris milžiniškas krūvas supiltos paukščių išmatos. Kelis mėnesius jų niekas nejudino. Tačiau prasidėjus rugsėjui ši organinė trąša kratoma ant dirvų ir užariama. Moteris tvirtino, kad tuo metu aplinkui taip stipriai dvokia, kad nei apie sėdėjimą kieme terasoje, nei apie rūbų džiovinimą lauke negali nė svajoti. Esą mėšlo kvapas jau įsigėrė į naujų namų sienas, smirda net viduje…

„Prie kvapo priprantama. Bet tai kenkia sveikatai. Kas atsakys, kai mano šeimai teks gydytis nuo ornitozės?“ – baiminasi gyventoja.

„Dvokia visa apylinkė…“

Kai su laiško autore susisiekėme telefonu, ji papasakojo, jog dėl aitraus paukščių mėšlo kvapo kenčia ne tik Prauslių kaimo, bet ir Radiškio gyvenvietės žmonės.

„Čia smirdėjo visą vasarą. Tačiau po rugsėjo pirmosios gyventi tapo neįmanoma. Krūvose laikytas mėšlas stumdomas, skleidžiamas, juo tręšiami aplinkui esantys laukai. Tomis dienomis, kai dirbama, nežinome, kaip gelbėtis. Vyresnieji gyventojai iš nevilties tik verkia… Nežinia, kur kreiptis, kas galėtų padėti,“ – taip situaciją apibūdino Rūta.

Ji sakė, kad bandė pasikalbėti su mėšlą tvarkančiais paukštyno darbuotojais. Esą jie davę telefono numerį ir patarę juo skambinti. Kai moteris susisiekė su įmonės atsakingu asmeniu, šis pažadėjęs atvykti, susitikti su vietiniais žmonėmis, išklausyti jų skundus. Deja, žmonės žadėtojo vizito nesulaukę…

Seniūnija skundų negavo

Žemaitkiemio seniūnijos seniūnei Ritai Mikutienei tai, kad aplink Radiškį keliose vietose yra sukrautos didžiulės mėšlo krūvos, nebuvo naujiena. Jai apie tai atsitiktinai papasakojęs vienas ūkininkas.

„Į seniūniją dėl to, kad kenčia dėl smarvės, nesikreipė nė vienas gyventojas. Apskritai tokių skundų nesulaukiame. Kaimo žmonės puikiai supranta, kad tam tikrais momentais, kai į laukus ūkininkai veža mėšlą ir ten jį krato, kvapo neišvengsi. Tačiau tai yra natūralus kvapas…“ – samprotavo seniūnė. Taip pat ji sakė, kad ketina važiuoti į Radiškį, todėl pažadėjo šiuo klausimu pasidomėti.

Pasak R. Mikutienės, Prauslių ir kituose šalia esančiuose kaimuose nuolatinių gyventojų likę mažai. Senąsias sodybas įsigyja ir jose įsikuria miestiečiai. Jie dažniausiai čia negyvena, atvyksta tik savaitgaliais, vasarą.

 „Šalia gyvenantiems gal ir nekvepia…“

„Šiandien mano kieme jokių pašalinių nemalonių kvapų nėra – mėgaujuosi kvepiančiomis gėlėmis. Tačiau kai kuriomis rugsėjo dienomis užuosdavau ir kitokių, ne itin nosiai malonių kvapų. Į mane dėl to radiškiečiai nesikreipė. Tik viena gyventoja yra sakiusi, jog kieme kartais jaučiamas mėšlo kvapas…“ – ketvirtadienį „Gimtajai žemei“ pasakojo Radiškio kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Štarienė.

Pašnekovė teigė, kad vietiniai žmonės apie tai, jog iš Zujų ar Leonpolio į Radiškio apylinkes gabenamas paukščių mėšlas, prakalbo ankstyvą pavasarį. Moteris girdėjusi vietinius tvirtinant, kad suvežtose mėšlo krūvose buvę net negyvų paukščių: „Nei kada, nei kas vežė nemačiau. Pavasarį, gal gegužės mėnesį, buvau nuvažiavusi prie išmatų krūvų. Ten jokių gaišenų neišvydau. Negalėčiau pasakyti, kad nuo krūvų sklido kvapas…“

Pasak bendruomenės pirmininkės, smirdėti pradėjo, kai mėšlu imta tręšti laukus.

„Jei iki Radiškio vėjas atpučia tuos aitrius kvapus, šalia gyvenantiems gal ir nekvepia… – svarstė I. Štarienė. – Bet vis tik esu linkusi manyti, kad tie skundai šiek tiek perdėti. Netiesa ir tai, kad kenčia Radiškis. Kartais nemaloniai dvelkteli, bet tai nėra nuolat…“

Smerkti mėšlą tvarkančios bendrovės radiškietė neskubėjo. Esą reikia suprasti ir ūkininkus. Kiekvienas, kuris dirba žemę ir kažką augina, dirvą tręšia, pasėlius purškia. Bendruomenės pirmininkė įsitikinusi, jog kiekvienu atveju įmanoma rasti sutarimą. Svarbu, kad to norėtų abi pusės.

Į dirvą mėšlas terpiamas maišant su šiaudais.

Bausti negali, nes viršytų įgaliojimus

Praėjusią savaitę Radiškio apylinkėse lankėsi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės skyriaus vedėjas Jonas Čivas. Pareigūnas ten vyko sulaukęs kelių signalų.

„Žmonės skundėsi, kad jų kiemuose nepakenčiamai dvokia“, – paaiškino aplinkosaugininkas.

Pasak vedėjo, tiek asmenys, tiek bendrovės, tvarkydami mėšlą, jį naudodami laukams tręšti, privalo laikytis aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymu patvirtintame Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų apraše nustatytos tvarkos.

„Tikrinimo metu pažeidimų nenustačiau. Kaip ir reikalaujama, mėšlas į dirvą įterpiamas ir užariamas tą pačią dieną. Bausti bendrovės negalėjau, nes taip būčiau viršijęs savo įgaliojimus. Šiuo atveju liko nepatenkinta kita pusė…“ – sakė J. Čivas.

Minėtajame Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų apraše nustatyta, kad „draudžiama mėšlą ir (ar) srutas skleisti nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus tręšiant pūdymus, pievas, ganyklas ir plotus, kuriuose bus auginami žiemkenčiai. Draudžiama skystąjį mėšlą ir srutas skleisti šeštadieniais, sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis arčiau kaip per 100 m nuo gyvenamojo namo be gyventojo sutikimo ir 300 m nuo gyvenvietės be seniūnijos seniūno sutikimo. Paskleistas ant dirvos paviršiaus tirštasis ir skystasis mėšlas turi būti įterptas ne vėliau kaip per 24 valandas (išskyrus pasėlius, pievas ir ganyklas)“. Galima manyti, jog šie reikalavimai nepažeidžiami.

Baimė – nepagrįsta?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Ukmergės filialo vedėja Elena Mirinavičienė, paprašyta pakomentuoti skaitytojos Rūtos nuogąstavimus susirgti ornitoze, abejojo, jog šios baimės pagrįstos. Pasak specialistės, dažniausiai šia ūmine užkrečiamąja liga susergama po tiesioginio kontakto su ligos sukėlėją nešiojančiais paukščiais.

Vedėja taip pat paaiškino, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras kontroliuoja ir vertina tik stacionarių taršos šaltinių skleidžiamus kvapus.

„Kvapai, kuriuos išskiria sukauptos laikino mėšlo krūvos, nepatenka į mūsų veiklos zoną. Tad ir vertinti šio reiškinio nesiimčiau“, – sakė E. Mirinavičienė.

Šuo pakastas giliau…

Aiškindamasi šią situaciją publikacijos autorė ketvirtadienį pati nuvažiavo į Žemaitkiemio seniūniją. Tądien nei Radiškyje, nei Opaniškio, nei Prauslių kaimuose mėšlo dvoko tikrai nebuvo galima užuosti.

Pašnekinti keli šių vietovių gyventojai noriai leidosi į kalbas ir papasakojo, kad UAB „Zujų paukštynas“ iš žmonių nuomoja apie 100 hektarų žemės.

„Šiuose plotuose jie buvo pasėję javus, žirnius. Pavasarį į kelias vietas cisternomis iš paukštynų vežė skystą mėšlą, maišė jį su šiaudais ir pylė į iš anksto paruoštas saugojimo vietas. Per vasarą tos krūvos stovėjo nejudinamos, tuomet ir jokio kvapo nejautėme. Rugsėjį pradėjo mėšlą stumdyti, vežti į laukus ir juo tręšti. Tomis dienomis, kai vyksta darbai, tikrai nekvepia. Tačiau smarvė ne visada vienoda. Tai priklauso greičiausiai nuo vėjo krypties. Tose vietose, kur vėjas prapučia, dvokas greičiau išsisklaido. Ten, kur užstoja medžiai, tvyro ilgiau…“ – pasakojo viena Opaniškio kaimo gyventoja.

Kita moteris sakė, kad kaimo žmonės „paukštynui didelių pretenzijų neturi“. Jie džiaugiasi, kad bendrovė nuomoja jų žemę, ją dirba, o mėšlo kvapas, atseit, nebus amžinas… Pašnekovė taip pat teigė, jog didžiausią triukšmą čia kelia naujieji apylinkių gyventojai. Ji taip pat girdėjusi, jog UAB „Zujų paukštynas“ kaimynystė ypač nepatinka kaunietei, kuri ketina netoli Radiškio kurti kaimo turizmo sodybą.

 „Į skundus stengiamės reaguoti…“

Taip „Gimtąją žemę“ patikino UAB „Zujų paukštynas“ direktorius Mantas Rudaitis. Neseniai šias pareigas einantis vyras teigė, jog bendrovė mėšlą tvarko pagal visus reikalavimus.

„Stengiamės, kad dėl mūsų veiklos gyventojai turėtų kuo mažesnių nepatogumų. Jei sulaukiame skundų, vykstame į vietą, susitinkame su žmonėmis ir bandome rasti išeitį“, – tikino vadovas.

Penktadienio rytą, kai publikacija buvo baigiama ruošti spaudai, vėl sulaukėme Rūtos skambučio. Moteris tikino, kad tądien vėl visas Prauslių kaimas skendi baisiame dvoke. Taip pat gyventoja sakė, kad nesulaukdama pagalbos Ukmergėje, ji yra nusiteikusi kreiptis į Aplinkos ministeriją.

AUTORĖS nuotraukos