Pogrindinės jaunimo antisovietinės organizacijos „Lietuvos patriotas“ veikla Ukmergėje

Jonas BUROKAS

Lietuvos laisvės kovotojų

sąjungos valdybos Garbės pirmininkas

Pasibaigus karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, greta intensyvios partizaninės kovos labai aktyviai veikė jaunimo patriotinės organizacijos. Jų tikslas buvo suburti studentus, gimnazistus, moksleivius į kovą prieš okupantus, o, kai išmuš lemiama valanda, stoti į ginkluotą kovą už Laisvę. Jos, palaikydamos glaudžius ryšius su partizanais ir jų ryšininkais, ragino jaunimą nestoti į pionierius ir komjaunimą, kvietė boikotuoti rinkimus, agitavo nestoti į kolchozus ir sovchozus, kovojo prieš brukamą ateizmą, tikinčiųjų ir dvasininkų persekiojimą, teikdavo informaciją apie sovietinės kariuomenės, stribų judėjimus ir pasirodymus kaimo apylinkėse, žmonių trėmimus į Sibirą. Tuo apsaugodavo partizanus nuo staigių ir netikėtų užpuolimų ir trėmimų.

Miestuose, rajonuose, bažnytkaimiuose tokių jaunimo organizacijų buvo priskaičiuojama dešimtimis. Be abejo, saugumas greitai išaiškindavo, bet jos vėl išdygdavo kaip grybai po lietaus. Suimti jaunuoliai buvo baudžiami griežčiausiomis bausmėmis, bet tardymuose dauguma laikėsi didvyriškai. Neapsieita ir be išdavysčių, kai kurie neatlaikydavo kankinimų ir palūždavo.

Ukmergėje nuo 1945 m. ir net iki 1958 metų veikė beveik dvidešimt pogrindinių jaunimo organizacijų. Tai buvo mokytojų seminarijos, tarpukario gimnazijų seminaristai ir moksleiviai. Jose susiburdavo nuo 8 iki 15 jaunųjų patriotų. Be jų buvo nemažai rėmėjų, kurie platino informaciją apie okupantų žiaurumus, vykdytas egzekucijas prieš partizanus, jų šeimas, platino antisovietinius leidinėlius, įvairaus turinio proklamacijas Vasario 16-ąją, per Vėlines keldavo trispalves vėliavas, dėdavo gėles ant įžymių žmonių ir žuvusių už Lietuvos laisvę karių kapų.

Viena iš aktyviausių buvo Edvardo Buroko vadovaujama jaunimo organizacija „Lietuvos patriotas“. Ji buvo įkurta 1950 metais, o susekta 1952-aisiais. Tais metais organizacijos nariai išsiskirstė – vieni įstojo į aukštąsias mokyklas, kitus pašaukė į kariuomenę. Edvardas Kaune įkūrė pogrindinės organizacijos „Lietuvos patriotas“ filialą. Tuomet jis mokėsi matininkų kursuose. Juos baigęs, buvo pašauktas į kariuomenę. Prieš išvykdami mokytis vaikinai susitiko su partizanais, norėjo prisijungti prie jų, bet partizanai patarė mokytis. Jie sakė, kad „vis vien mūsų likimas yra išspręstas – tęsti kovą už Tėvynę iki mirties, o jums dar priklausys Lietuvos ateitis, todėl mokykitės.“ Tai nebuvo lemta. Patriotinė organizacija buvo susekta ir visi, išskyrus Stasį Milinską, Algirdą Usonį bei naujai įsteigtos organizacijos narius, suimti. Visus juos pažinojau. Tai Stasys Aukštuolis (Daugirdas), E. Burokas (Šventupis), Algirdas Grebliauskas, broliai Juozas (Old. Šaterhandas) ir Vytautas (Tigras) Klastauskai, Jonas Milinskas, Vytautas Turla (Šarūnas), Vilhelmas Vagonis (Erelis), Leonardas Zigmantas Vašatkevičius (Vanagas), partizanų ryšininkas Kazys Grigas. Tai buvo 17–19 metų jaunuoliai, išskyrus K. Grigą. Jie, išskyrus K. Grigą (10 m.) ir V. Klastauską (10 m.), buvo nuteisti 25 metams ir dar 5 metams be teisės grįžti į Lietuvą. Šiuo metu iš visų nuteistųjų, perkopęs į devintą dešimtį, liko vienas L. Z. Vašatkevičius. Jis, dar pilnas ryžto ir energijos, gyvena Ukmergėje. Atkūrus Nepriklausomybę, patriotas vadovavo politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, aktyviai dalyvavo išaiškinant išniekintų partizanų užkasimo vietas bei juos perlaidojant Dukstynos kapinėse.

Taigi, organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariai buvo nuteisti pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius: 58-1a – tėvynės išdavimas, 58-8 – netiesioginis terorizmas, 58-10-1 dalį ir 58-11. E. Burokui prokuroras pasiūlė aukščiausią bausmę, tačiau ji buvo pakeista 25 metais katorgos ir 5 metais tremties be teisės grįžti į Tėvynę.

Kai pogrindininkai pradėjo savo veiklą, man buvo dvylika metų. Dažnai jie susirinkdavo mano tėvų namuose, bet manęs į kompaniją nepriėmė. Man labai norėjosi būti su jais, kartais prie jų prisigretindavau, bet užtat gaudavau atitinkamą skaičių sprigtų ar skaudžių „grūšių“. Vieną dieną Edvardas su V. Vagoniu atvežė rakinamą spintą, pilną, kaip vadindavo, geltonos literatūros, knygų ir perspėjo, kad aš į ją nelįsčiau. Raktą paslėpė. Neiškenčiau, jį suradęs, naktimis skaičiau knygas „Vinetu – apačių vadas“, „Kaukolė žalsvame čemodane“, „Kapitonas Pramuštgalvis“ ir daugelį kitų. Vieną kartą buvau išaiškintas ir gerai „nugrūšiuotas“. Jie man atrodė kaip didvyriai, laukiau, kad patikėtų nors menkiausią užduotį.

Vieną kartą pasikvietė mane, kad aš sudaryčiau grupelę jiems padėti, ir paaiškino apie pavojus, slypinčius kiekviename žingsnyje. Taip pat pasiūlė nueiti į kiną ir pažiūrėti filmą apie Kinijos partizanų kovą prieš amerikiečius – kad pamatytumėme jaunimo drąsą ir pasiaukojimą. Aš pasikviečiau į pagalbą savo draugus Vygintą Šnirą, Petrą Pociūną, Zenoną Vagonį. Mes pasiryžome būti tokiais, kaip jie, bet užduočių nesulaukėme. Vis dėlto jas mums patikėjo, bet kiekvienam atskirai. Apie tai nieko nežinojome, nes buvo uždrausta pasakoti.

Vieną kartą mane pakvietė Edvardas ir padavė lapelius, kuriuos turėjau po vieną įkišti į šokiuose dalyvaujančių jaunuolių paltų ar švarkų kišenes. Tai atlikęs jaučiausi kaip tikras didvyris. Po to tai kartojosi. Sekėsi gerai, nė karto neįkliuvau.

Didžiausias pasitikėjimas manimi buvo, kai pasiūlė mūsų rūsyje spausdinti proklamacijas. Įgūdžius įgijau greitai. Spausdinau per kalkę ant plono popieriaus po aštuonis egzempliorius. Tai tęsdavosi iki vėlumos, kartais ir iki vidurnakčio. Baigęs darbą, jų turėdavau jau gerą šūsnį. Proklamacijos buvo klijuojamos iš bulvių pagamintais klijais arba prisegamos smeigtukais ant stulpų, tvorų, namų sienų. Tekstai prasidėdavo žodžiais „Mirtis raudoniesiems grobikams“, „Mirtis Stalinui“. Vieną tokios proklamacijos tekstą pateikiu: „Visa Lietuva yra didžiausioje priespaudoje. Rytų barbarai grobia mūsų turtą ir veža į Sibirą žmones. Pilni kalėjimai prigrūsti Lietuvos patriotų. Bet tuojau pančiai sutrūks ir Lietuva pakils iš vergijos. Jeigu norime, kad mūsų tauta taptų laisva, turime padėti jai pabusti iš gilaus miego. Broliai, kenkite kiek galite mūsų bendram priešui, nestokite į kariuomenę, sudarinėkite partizanų būrius, pogrindines organizacijas. Tik per vargą ir darbą pasieksime laisvę. „Lietuvos patriotas“. Perskaitęs, perduok kitam.“

Ilgą laiką proklamacijos pradžioje spausdinome tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Per pasaulį keliauja žmogus“ ištraukas. Vieną posmelį išmokau mintinai, todėl atspausdindavau labai greitai:

Miršta tautos, vergai,

viešpatijos,

Imperatoriai miršta seni,

Miršta žiedas balčiausios

lelijos,

Tik tu vienas per amžius eini.

Kaip teko girdėti, partizanai, jaunieji patriotai labai dažnai savo leidiniuose cituodavo B. Brazdžionio eilėraščių posmus. Man šis posmas asocijavosi su imperatoriaus Stalino mirtimi ir Rusijos imperijos žlugimu.

Kitų pavojingų užduočių man neduodavo. Apie vyresniųjų atliktus darbus sužinodavau iš kaimynų, tėvų, mokykloje ar stadione iš draugų. Tai buvo trispalvė, iškelta virš gaisrinės bokšto ar ant Ukmergės piliakalnio aukščiausiame medyje.

Vieną naktį visame Ukmergės garnizone ir tarp stribų kilo panika, kai buvo nukirpti telefono laidai, jungiantys Vilnių, Kauną bei Panevėžį, ir paskelbta, kad Ukmergę puls Lietuvos partizanai. Okupantai ir jų pakalikai jau buvo pradėję kasti apkasus. Tą naktį nutrūko numatyta žmonių tremties operacija.

Dar vienas per visą Ukmergės miestą nuskambėjęs įvykis buvo Antroje vidurinėje mokykloje.

Pogrindininkai, sužinoję apie iš Vilniaus atvykusį aktyvų komunistų propagandistą partorgą Masanduką, nutarė jį pamokyti. Vykstant pamokai, klasėje, pirmame aukšte, sutemus nuskambėjo šūvis. Visi klasėje esantys mokiniai, nuo didelio trenksmo išdužus langui, sukrito ant grindų. Tai buvo ne šūvis, o taikliai paleistas akmuo, kuris pataikė Masandukui į galvą. Po traumos jis nukrito nuo kėdės, bet greitai atsigavo. O netrukus nutraukė savo misiją ir sugrįžo į Vilnių.

Vieną dieną esant sklype, kur žemę dirbo mūsų tėvas, Edvardas pakvietė mane į miško pakraštį prie didelės ir šakotos pušies, liepė nusisukti. Atsisukęs pamačiau, kaip Edvardas nuo šautuvo atvynioja tepaluotą skudurą. Davė ginklą palaikyti, o po to klausia: „Gal norėtum iššauti“? Man sublizgėjo akys. Ten pat atkasė karišką durklą, priėjo prie vienos pušies, nutašė nedidelį plotelį žievės, atskaičiavo apie 30 metrų ir sako: „Prisitaikyk ir šauk.“ Šūvis nuaidėjo mišku, spengė ausys, pajutau atatrankos jėgą. Pasijutau kaip tikras vyras, paragavęs parako kvapo.

Po šūvio Edvardas pavadino atsargiai pasivaikščioti po mišką ir tuo pat metu atsitiktinai pastebėjome keliu Lyduokiai–Ukmergė su šautuvu ant pečių beskubantį ir bailiai besidairantį neaukšto ūgio mūsų gatvėje gyvenantį stribuką. Jo nekliudėme ir, apvynioję šautuvą skuduru, paslėpėme toje pat vietoje. Tai neišdyla iš mano atminties ir dabar.

Mano brolis Edvardas apie savo gyvenimo odisėją parašė penkias knygas, pavadindamas jas „Pūtėme prieš vėją“. Ruošė ir šeštą dalį, tačiau mirtis nutraukė jo gyvenimo giją. Jam sakydavau, kad reikia parašyti knygą apie jaunystės bendražygius. Jis tam pritardavo, tikėdamasis tai padaryti vėliau.

Pirmoje dalyje „Pūtėme prieš vėją. Ko nepasakė Solženycinas“ Edvardas aprašo jo suėmimą, kalinio kelionę iš Vladivostoko į Vilnių, tardymus ir jaunimo organizacijos „Lietuvos patriotas“ narių teismą, kurio metu išryškėja jų drąsa ir pasiryžimas už Lietuvos laisvę paaukoti net savo gyvybę. Kaip pasakojo liudininkai, dalyvavę teisme, jaunieji patriotai nebijojo bausmių, net mirties, visi pasakė ugningas kalbas. Edvardas, kaip organizacijos vadovas, pasisakė pirmasis. Jis kalbėjo apie valandą, kelis kartus kalba buvo nutraukta. Vytautas Turla atsistoję tiesiog išrėkė: „Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus. Naudokitės proga ir sava galia, palaikoma kareivių durtuvais, kad mes neliktume gyvi. Bet žinokite, mūsų nebus, kiti bus.“

Dar laukia archyvuose storiausios bylos apie jaunimo organizacijos „Lietuvos patriotas“ narių veiklą, parodančios, kaip reikia mylėti savo Tėvynę, kaip svarbu išsaugoti istorinę atmintį.