G. V. Stankaitis: „Viską atidaviau Lietuvai“.

Žmonės

„Didžiausias turtas – ramybė…“

Birželio 19-ąją daugeliui ukmergiškių pažįstamas teisininkas ir poetas Gintautas Vincentas Stankaitis minės 80-metį. Kaip jubiliejaus išvakarėse sakė sukaktuvininkas, ši diena nuo kitų skirsis nedaug, bet nebus eilinė: „Kiekvienas gimtadienis primena, kad Anapilis – nuolatinė mūsų buveinė…“

Jubiliatas sulauks didesnio nei įprasta dėmesio – šeimos, kitų artimųjų, bičiulių sveikinimų, skambučių, palinkėjimų.

Buvęs aktyvus visuomenininkas, renginių dalyvis G. V. Stankaitis pastaraisiais metais viešumoje pasirodo retokai. Ukmergiškis neslepia, kad atsisakyti išėjimo iš namų ir lėtinti gyvenimo ritmą jį privertė sveikatos problemos. Tačiau iš ilgaamžių giminės kilęs vyras nepasiduoda negalioms, nestoviniuoja prie gydytojų kabinetų durų. Kaip ir anksčiau, domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, bendrauja su kraštiečiais, skiria laiko kūrybai. Ir mėgaujasi supančia ramybe – didžiausiu žmogaus turtu. Už tai, kad ją turi, Gintautas dėkingas ištikimajai gyvenimo palydovei, žmonai Vilhelminai.

Ukmergei – daugiau nei trečdalis gyvenimo

G. V. Stankaitis Ukmergėje gyvena nuo 1982-ųjų: „Beveik trečdalis mano gyvenimo atiduota tėviškei, šiek tiek mažiau – Vilkaviškiui. Laikas bėga greitai. Ukmergei skirta jau pusketvirto dešimtmečio…“

1963 metais baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, jaunasis teisininkas gavo paskyrimą į Vilkaviškio rajono vykdomąjį komitetą. Buvo įdarbintas sekretoriumi. Šis darbas Gintautui nebuvo prie širdies, tad po kelerių metų gavęs pasiūlymą dirbti teisėju, nedvejojo.

Į Ukmergę Stankaičių šeima nusprendė kraustytis, kad būtų arčiau Vilhelminos tėvų, gyvenusių Anykščių krašte. Pakeitęs gyvenamąją vietą, Gintautas atsisveikino ir su teisėjo darbu. Ukmergėje jis pradėjo dirbti advokatu – tai jam suteikė kur kas daugiau laisvės. Juo buvo iki 2005-ųjų, kol išėjo į pensiją.

Vaikystėje neteko abiejų tėvų

„Kai dabartiniame Jurbarko rajone esančiose Vadžgirio kapinėse mamos karstą užpylė žemaičių žemele, buvau pustrečių metų. Pats to neprisimenu, bet iš pasakojimų žinau, jog per laidotuves mušiau tėvą per veidą ir šaukiau: kam leidai užkasti mamą… Po penkerių metų netekau ir tėvo. Jį, drąsiai ir atvirai kalbėjusį tai, ką mano, traukdamiesi vokiečiai paėmė ir išsivarė į Tilžę. Daugiau jo ir nematėme. Tik pasiekė žinia, jog jis Tilžės kalėjime buvo nužudytas“, – skaudžiais savo vaikystės prisiminimais dalijasi jubiliatas.

Našlaitį augino senoliai – mamos mama Barbora Matusevičienė, dėdė Kazimieras Matusevičius, gyvenę Eržvilko valsčiuje. Močiutė – buvusi knygnešė, tad namuose buvo ir laikraščių, ir knygų.

„Tarpukario Lietuvoje buvo paprotys kaimuose medinių rąstų sienas apklijuoti laikraščiais, kad būtų gražiau ir samanos iš tarpurąsčių nekyšotų. Dėdės Kazimiero išmokytas dar prieš mokyklą skaityti, perskaičiau senolių namo kambariuose visus „Ūkininko patarėjo“ laikraščius. Menu namuose buvus ir gausiai liturginiais piešiniais iliustruotą katalikišką laikraštį ar žurnalą „Lurdas“, žurnalus „Žvaigždutė“, „Žalienos“, „Karys“. O pirmąją knygelę, gal dar mamos pirktą, Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) „Purienos“ buvau išmokęs atmintinai…“ – pasakoja G. V. Stankaitis ir priduria, jog ankstyvoje vaikystėje prasidėjusi jo bičiulystė su knygomis tęsiasi iki šiol.

Mokydamasis Kalupio pradinėje mokykloje ir Vadžgirio progimnazijoje jis buvo perskaitęs ne tik visas šių mokyklų bibliotekų knygas, bet ir iš bendramokslių pasiskolintus jų namuose buvusius žurnalus „Naujoji Romuva“, „Trimitas“.

„Knyga žmogų nuveda ten, kur jis nori“

Studijuojant Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Studijuojant Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Visą gyvenimą su knyga nesiskiriantis pašnekovas ne kartą yra įsitikinęs šių savo žodžių teisumu.

„Mokykloje buvau geras literatas, bet netikęs matematikas. Nuo kūdikystės girdėjau gražią ir taisyklingą mamos kalbą – žodžių neprisimenu, bet jie manyje liko. Jau vaikystėje pradėjau eiliuoti, ką sukūręs – garsiai išdainuodavau ir… pamiršdavau. Taip viskas ir išsibarstė, nes tai buvo žaidimas. Tik paauglystėje pradėjau į tuos dalykus žiūrėti rimčiau ir savo kūrybą užrašydavau. Net troškau turėti eilėraščiams, sakmėms, kupletams albumą ar gražų sąsiuvinį. Kadangi mėgau literatūrą, svajojau su šia sritimi susieti ir savo ateitį. Norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bibliotekininkystę arba vokiečių kalbą“, – svajones prisiminė Gintautas.

Pasak jo, pasirinkimui įtakos turėjo ir krikštatėvis Izidorius Stankaitis, lituanistas ir ilgametis Vinco Krėvės–Mickevičiaus sekretorius Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Deja, tapti lituanistu Gintautui nebuvo lemta. Puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus, bet į universitetą nebuvo priimtas. Taip ir neišgirdęs, kas pakišo koją tapti studentu, vaikinas grįžo tėviškėn. Dvejus metus dirbo Lapgirių tarybiniame ūkyje – iš pradžių darbininku, vėliau sandėlininku.

1958-ųjų vasarą susiruošė vėl vykti į Vilnių, dar kartą laikyti stojamuosius egzaminus į universitetą.

„Kai mane išleido iš darbo ir nuvažiavau į universitetą, sužinojau, jog pavėlavau – dokumentų priėmimas į visas specialybes, išskyrus teisę, pasibaigęs, komisija jau nedirba. Man pasiūlė stoti į Teisės fakultetą. Ilgai dvejoti nebuvo kada – sutikau, nes labai jau nenorėjau grįžti į namus ir vėl už 36 rublių atlyginimą dirbti ūkyje.

Penketais išlaikiau stojamuosius egzaminus, gavau bendrabutį ir tapau studentu. Kai mokiausi, kiek įstengdamos rėmė seserys Danutė ir Marytė “, – apie netikėtą gyvenimo posūkį pasakojo teisininkas ir pridūrė, jog likimo buvo sulaikytas nuo svajonės ir pastūmėtas tolyn nuo jos…

„Teisininko darbas privertė murkdytis po įvairius gyvenimo purvynus, prieš akis regėti nusikaltimus, girtavimą, nesantarvę, žmonių tarpusavio pykčius, šeimų palaidumą… Dabar, atsigręžęs atgal galiu pasakyti, gal ir gerai, kad į tas roges buvau įsodintas. Lietuvoje yra teisininkas, kuris rašo ne tik apie teisės dalykus, bet ir publicistiką, poeziją. Tepažiūri žmonės ir teisininko akimis į poeziją, kultūrą, literatūrą…“ – šypteli jubiliatas.

Sovietmečiu poezijos beveik nerašė

G. V. Stankaičio kūryba pradėta spausdinti 1963-iais, kai dar dirbo Vilkaviškio rajono vykdomajame komitete.

„Dirbdamas teisėju, eilėraščių beveik nekūriau. Daugiausia rašiau ir publikavau publicistiką. Sovietmečiu tai buvo vienintelė galimybė parodyti spalvotą tiesos pasaulį pro storos uždangos plyšį. Dar šiek tiek sukūriau novelių, apsakymų. Sparnus leido išskleisti Atgimimas, Sąjūdis ir Nepriklausomybė. O iki tol negalėjau popieriuje išlieti tai, ką mąsčiau, ką diktavo širdis ir protas…“ – apie kūrybinį kelia kalba G. V. Stankaitis.

Nors popieriuje užrašyti tai, ką mąstė, teisininkas sovietmečiu negalėjo, savo mintis jis išsakydavo paskaitose ir susitikimuose su kūrybiniu jaunimu: „Sakydavau – rašykite, kai širdis ir protas lieps. Pamatysite – išeis gerai. Tik savo kūrinių nepuoškite nei povų, nei kalakutų plunksnomis, nelaistykite pirktais kvepalais. Išpuošti ir iškvėpinti kūriniai išorėje bus gražūs, bet jie bus ne jūsų, o svetimi… Taip mąsčiau ir kalbėjau sovietmečiu. Mano mintys nepakito ir dabar…“

Pirmoji V. G. Stankaičio poezijos knygelė „Trisdešimt regėjimų“ išleista 1995 metais. Dabar poeto kūryba suguldyta į daugiau nei dvi dešimtis knygų. Kalbėdamas apie savo poeziją Gintautas teigia, jog kūryboje visada reikia į kažką atsiremti: „Sakykime – kojomis į žemę, galva – į dangų. Nė vienas negali pasigirti esąs išskirtinis savo kūryboje, tik jis vienas sukūręs ką nors nuo pradžios iki galo. Visi mes remiamės į istoriją, praeitį, šeimą, gyvenimo patirtį, gimtąją ir kitas pasaulio kalbas, kultūrą, kitų kūrybą, pilką kasdienybę, klystkelius, nuopuolius… Į tai, kas jau yra buvę iki mūsų, ką darė tūkstančiai, o gal ir milijonai žmonių kartų…“

Kūryba G. V. Stankaičio gyvenime iki šiol užima svarbią vietą. Poetas prisipažįsta, kad mintys, vaizdai, regėjimai, žodžiai ateina nelauktai ir netikėtai – bet kur ir bet kuriuo laiku: „Nemėgstu sėdėti prie rašomojo stalo ir kurpti įkvėpimą. Parašau – gerai, ilgai neparašau nieko – irgi šaunu!” Pasak pašnekovo, jo kompiuteryje sukaupta tiek kūrybos, kad kelioms naujoms knygelėms pakaktų. Tačiau jas leisti autorius neskuba. Norėtų išspausdinti tik „Teisininko atsiminimus“.

Iš Sąjūdžio pasitraukė, kai padarė savo darbą

Advokatas G. V. Stankaitis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Advokatas G. V. Stankaitis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

G. V. Stankaitis ne vienerius metus aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje: „Advokatų kontora, kurioje dirbau, buvo šalia Kultūros centro. Brolių Česnaičių pakviestas, nuėjau į susirinkimą, vykusį šiame centre. Išrinko į Sąjūdžio grupę, susipažinau su kitais aktyvistais, tremtiniais, taip viskas ir prasidėjo…“

Advokatas su Stasiu Žižiu, kitais bendraminčiais organizavo partizanų ir kitų išniekintų žmonių perlaidojimą į Dukstynos kapines, prisidėjo prie įvairių renginių. Jis nuo Ukmergės rajono buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą.

Prisiminęs tą sudėtingą laikmetį pašnekovas sako, jog jam ir tuomet pavyko išlikti nepriklausomu, turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Tuo tarpu didžioji visuomenės dalis bijojo ir vis dar tylėjo.

Teisininkas neslepia, kad Sąjūdyje padėjo daug sveikatos, nuolat neapleisdavo stresas. Tai vėliau atsiliepė – teko gulti ant operacinio stalo širdies operacijai.

„Būdamas teisininkas mačiau ir supratau, kad Sąjūdyje veikėme nelegaliai. Jei pučininkams būtų pavykę laimėti, mums tai būtų atsiliepę. Žinau, kad jau ir antrankiai buvo paruošti…“ – nuklysta į prisiminimus.

Pasak G. V. Stankaičio, iš Sąjūdžio jis pasitraukė, kai padarė savo darbą: „Atkūrus valstybę valdžia buvo mūsų, mes turėjome ją palaikyti, o ne kovoti. Tad Sąjūdžio veikla neteko prasmės“. Pasitraukiau, bet nelikau nuošaly“

Nors iš aktyvios veiklos pasitraukė, bet stebi visus įvykius ir juos vertina. Taip pat Gintautas turi savo nuomonę ir apie dabartinę Lietuvą. Jam atrodo normalu, kad valstybėje keičiasi valdžios ir vyksta interesų kova. Jo žodžiais tariant, pasaulį ir daugelio žmonių sąmones apima globalizmas. Tiek valstybėse, tiek galvose maišosi kultūros, religijos ir tai sukelia realias arba minčių kautynes.

„Daugelis norėtų, kad viskas liktų, kaip buvę – ta pati valdžia, ta pati moralė. Taip nebus. Pasaulis nėra uždaras… Tačiau mes, gyvenantys Lietuvoje, galime džiaugtis, kad mūsų šalis – ramus kampelis, čia nėra karo, nėra žudynių, nesodinama į kalėjimą už pažiūras ir įsitikinimus. Turime įsisąmoninti, kad iš dangaus mana nekrinta, savo vietą po saule galime užsitikrinti tik darbu…“ – samprotavo G. V. Stankaitis.

Pasididžiavimas – trys sūnūs

Gintautas su žmona Vilhelmina išaugino tris sūnus – Žilviną, Rolandą, Aivarą. Tėvus vaikai nudžiugino penkiais anūkais.

„Visi sūnūs tapo inžinieriais, dirba, nerūko, negeria. Visi gyvena Lietuvoje – vienas Vilniuje, kitas – Klaipėdoje, trečias – Jonavoje, ir neketina iš jos išvažiuoti“, – su pasididžiavimu kalba tėvas.

Nors ir užsiėmę, sūnūs Ukmergėje nereti svečiai. Ypač dažnai užsuka jonaviškis, nes jam tėvai perleido puoselėtą sodą.

Sūnūs taip pat pasirūpino, kad garbaus amžiaus sulaukęs Gintautas „susidraugautų“ su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.

„Nebuvo lengva išmokti dirbti kompiuteriu, bet „tą mašiną“ įveikiau. Dabar viską rašau tik kompiuteriu, bendrauju elektroniniais laiškais – jei adresatui mano laiškas nepatinka, jis be jokio vargo gali jį ištrinti ir jo tarsi nebuvę…“ – apie ramiai tekančią kasdienybę kalba jubiliatas.

 Nuotraukos autorės ir iš asmeninio G. V. Stankaičio albumo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Saratam :
    What is Vegan Leather? https://wtvox.com/fashion/what-is-vegan-leather-everything-you-need-to-know Best Sustainable fashion Trends In 2020 https://wardrobeoftomorrow.com/trends/sustainable-fashion-trends-rocking-this-year-top-7 Best Slow Fashion Brands https://wardrobeoftomorrow.com/trends/slow-fashion-brands-leading-the-sustainability-revolution-top-10 Best Kyoto Streetwear https://wtvox.com/fashion/kyoto-streetwear/

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas