Gegužės 14-ąją į policiją kreipėsi mergina, kuri nurodė, kad buvęs draugas jai grasina žinutėmis. Taip pat jis paviešino jos apsinuoginusios nuotraukas. Dėl šio pranešimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
„G. ž.“ inform.

Nijolė STUNDŽIENĖ

Gegužės 9 dieną Vilniuje vykusio steigiamojo suvažiavimo metu susivienijo didžiausios švietimo darbuotojų teises ginančios profesinės sąjungos. Atsirado nauja Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS), vienijanti apie 10 tūkstančių švietimo sistemos darbuotojų. Tarp jų – ir apie 200 pedagogų iš Ukmergės rajono.
Naujos organizacijos pagrindą sudaro susijungusių dviejų didžiausių šalies švietimo profesinių sąjungų – Lietuvos švietimo profesinės sąjungos ir Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos – nariai. Prie naujos organizacijos prisijungė ir Mokytojų profesinė sąjunga. Naujai susikūrusi organizacija vienija apie 10 tūkstančių visose Lietuvos savivaldybėse dirbančių švietimo sistemos darbuotojų. Naujuoju organizacijos pirmininku išrinktas 41 metų informacinių technologijų mokytojas iš Marijampolės Egidijus Milešinas.
Tarp iš visos Lietuvos į renginį suvažiavusių mokytojų, vaikų darželių auklėtojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir kitų švietimo darbuotojų buvo ir trys ukmergiškiai – Lietuvos švietimo profesinės sąjungos Ukmergės rajono susivienijimo pirmininkas Arūnas Rimkus, jo pavaduotojas Arūnas Kvietkauskas, ikimokyk-linėms rajono įstaigoms atstovavo Loreta Kalesnykienė.

Kaip „Gimtajai žemei“ sakė A. Rimkus, iki šiol švietimo darbuotojų teises šalyje gynė kelios profesinės sąjungos. Jos nebuvo vieningos – vienos ėjo į dialogą su valdžia, kitos konfrontavo. Vienos streikavo, kitos – ne. Palaipsniui atsirado būtinybė vienytis.
Prie naujosios organizacijos nepanoro prisijungti tik Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, vadovaujama Andriaus Navicko. Šios profesinės sąjungos nariai praėjusiais metais vykdė neterminuotą, beveik du mėnesius trukusį pedagogų streiką. Prie streikuojančiųjų gruodžio viduryje kelioms dienoms buvo prisijungę ir ukmergiškiai – keliolika Antano Smetonos gimnazijos mokytojų. Prieš tai jie bei keletas mokytojų iš kitų rajono švietimo įstaigų pasitraukė iš Lietuvos švietimo profesinės sąjungos Ukmergės rajono susivienijimo, kuris tuo metu buvo pasirinkęs derybų kelią. Pasak A. Rimkaus, jo vadovaujamos profesinės sąjungos šiek tiek sumenkusias gretas po streiko papildė Jono Basanavičiaus gimnazijos pedagogai.
Naujos švietimiečių organizacijos – LŠMPS – steigėjai deklaravo savo norą likti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir pasaulinės švietimo profesinės sąjungos Education International nariais.
Susirinkusieji taip patvirtino LŠMPS įstatus ir kitus organizacijos veiklą reglamentuojančius dokumentus. Po diskusijų buvo pritarta deklaracijai dėl socialinio dialogo situacijos šalies švietimo sistemoje.
Suvažiavimo pabaigoje ką tik susikūrusios profesinės sąjungos pirmininkas E. Milešinas pasirašė bendradarbiavimo susitarimus su Latvijos švietimo ir mokslo darbuotojų profesine sąjunga ir Estijos švietimo profesine sąjunga.
Delegatus sveikino Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, kiti svečiai.
Kaip pasakojo naujos organizacijos Ukmergės rajone vadovas A. Rimkus, susivienijusios profesinės sąjungos kovos už mokytojų, kitų švietimo sistemos darbuotojų teises ir darbo sąlygų gerinimą. Jau suvažiavime jo dalyviai S. Skverneliui įteikė peticiją dėl švietimo mokslo ir sporto ministro neveiklumo, trišalės sutarties įsipareigojimų nevykdymo.

Loreta EŽERSKYTĖ

Kaip ir kasmet prieš Miesto šventę Ukmergėje dažomi tilto per Šventąją turėklai. Darbus atlieka AB „Kelių priežiūra“ Rytų regiono Ukmergės kelių tarnybos brigada. Šis Vilniaus gatvėje esančio tilto atnaujinimas kainuos kelis tūkstančius eurų.
Kol kas vienintelis mieste esantis tiltas per Šventąją 2014 metais perduotas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos žinion. Todėl pastaraisiais metais šio svarbaus statinio priežiūra patikėta Ukmergės kelių tarnybai.
Rajono meras Rolandas Janickas sakė, kad šį pavasarį dar teks pasitenkinti kosmetiniu tilto remontu. Tai jis aptarė praėjusią savaitę susitikęs su įmonės „Kelių priežiūra“ atstovais.
Buvo nuspręsta turėklus dažyti metalo dažais „Alpina“. Jie pasirinkti todėl, kad juos galima dengti tiesiai ant surūdijusių paviršių, prieš tai pašalinus atšokusias rūdis, pašiurkštinus jų paveiktas vietas. Rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Artūras Sakalauskas parinko dažų spalvą ir buvo pradėti darbai. Turėklams perdažyti prireiks apie 160 kilogramų dažų, tai atsieis apie 4 tūkst. eurų.
„Mūsų tiltui būtinas kapitalinis remontas. Negana to, kad tam reikalingas finansavimas, taip pat reikėtų išspręsti aktualią transporto eismo problemą. Vienintelį mieste tiltą greičiausiai tektų uždaryti. Kad mieste nesutriktų eismas ir nebūtų paralyžiuotas gyvenimas, per Šventąją reikėtų įrengti laikiną tiltą. Mūsų manymu, tai nebūtų racionalu. Laikino tilto vertė – maždaug pusė naujojo tilto kainos. Todėl mūsų siūlymas yra skubinti Ukmergės miesto pietinio aplinkkelio su tiltu per Šventąją ties hipodromu, sujungiant Linų ir Žiedo gatves, statybą“, – kalbėjo savivaldybės vadovas.
R. Janicko manymu, aplinkkelio su nauju tiltu statyba galėtų prasidėti 2022-2023 metais.
Praėjusių metų rugpjūtį Ukmergėje viešėjęs ir su rajono savivaldybės vadovais susitikęs premjeras Saulius Skvernelis aptarė ir kelių infrastruktūros klausimus. Tarp jų – Ukmergės miesto pietinio aplinkkelio su tiltu per Šventąją projektą. Ministras pirmininkas informavo, kad planuojamas pietinis aplinkkelis bus įtrauktas į rengiamą Lietuvos susisiekimo plėtros strategiją.
„Šiuo metu rengiama ir artimiausiu metu bus patvirtinta Lietuvos automobilių kelių direkcijos aplinkkelių statybos planavimo ir atrankos metodika. Pagal ją bus reitinguojami visi planuojamų aplinkkelių ruožai ir parengtas prioritetinis aplinkkelių statybos sąrašas bei Ukmergės miesto pietinis aplinkkelis su tiltu per Šventąją įtrauktas į Lietuvos susisiekimo plėtros strategiją“, – praėjusią vasarą sakė premjeras S. Skvernelis.
Apie tilto per Šventąją kapitalinio remonto ir pietinio aplinkkelio bei naujo tilto statybos perspektyvas pasiteiravome Automobilių kelių direkcijos. Gavome tokį Tarptautinių ryšių ir komunikacijos skyriaus patarėjos Redos Kašelionytės atsakymą: „Informuojame, kad 2015 m. buvo atlikta tilto per Šventąją kelio Nr. 115 Ukmergė–Molėtai 0,393 km esminė apžiūra. Bendra tilto būklė vertinama patenkinamai (labiau nusidėvėję pakloto elementai, perdanga ir atramos vertinamos patenkinamai, prietilčių būklė vertinama pakankami gerai).
2018 m. AB „Kelių priežiūra“ atliko metinę tilto apžiūrą, kurios metu didelių tilto būklės pakitimų nepastebėta. Transporto eismas šiuo tiltu neribojamas ir jis nekelia pavojaus eismo dalyviams.”
Taip pat atsakyme rašoma, kad pagal Automobilių kelių direkcijos direktoriaus 2018 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-228 patvirtintą Kelio statinių (tiltų, viadukų, estakadų, tunelių), esančių valstybinės reikšmės keliuose, statybos, rekonstravimo, kapitalinio remonto projektų planavimo, rengimo ir įgyvendinimo atrankos metodiką tilto per Šventąją sutvarkymas yra sudarytos prioritetinės eilės 131 vietoje iš 1 513.
„Planuojama 2021 m. paskelbti konkursą tilto projektavimo darbams, parengus projektą, bus skelbiamas konkursas darbams vykdyti. Norime paminėti, kad atliekant tilto remonto darbus, nebūtina uždaryti esamo tilto.
Atkreipiame dėmesį, kad visų rekonstruotinų ar remontuotinų tiltų projektų įgyvendinimas dėl finansinių galimybių atliekamas tik pagal prioritetinę eilę ir priklausys nuo finansavimo intensyvumo“, – komentavo patarėja.
Taip pat atsakyme pažymėta, jog „aplinkkelių įrengimas šiuo metu dar yra svarstomas ir nepatvirtintas LR Susisiekimo ministerijos ir LR Vyriausybės“.
Pagrindinis Ukmergės miesto tiltas buvo pastatytas 1936 metais, karo metu 1944 metais pusė jo buvo sugriauta, o 1958-aisiais vėl atstatyta. Paskutinį kartą kapitalinis tilto remontas buvo atliekamas 1995–1996 metais. Tuomet eismas nukreiptas pontoniniu tiltu, kuris per upę buvo sumontuotas šalia remontuojamo tilto.

Į rajono Policijos komisariatą kreipėsi rajono savivaldybės administracija. Pateiktame pareiškime pranešama, kad gegužės 7-ąją, apie 8.45 valandą, pastebėta, jog pavogta vaizdo stebėjimo kamera, kuri buvo įrengta medyje ties Ąžuolų-Uosių gatvių sankryža. Žala – 429,40 eurai.
Ši kilnojama vaizdo stebėjimo kamera buvo nukreipta į toje vietoje esančią atliekų aikštelę, kuri dažnai būna netvarkinga, užversta statybinėmis medžiagomis, nereikalingais baldais, pasenusia buitine technika, kitais daiktais. Tikėtina, jog aikštelės teršėjai, bijodami būti išaiškinti, ir pasisavino kamerą.
Kaip „Gimtajai žemei“ sakė rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas Aidas Dutkus, dingusi vaizdo stebėjimo kamera minėtoje vietoje, medyje, įtvirtinta bandant kovoti su teršėjais. Prieš porą savaičių 5-6 metų aukštyje sumontuotas įtaisas buvo maitinamas baterijomis.
„Elementus tekdavo dažnai keisti. Kamera paskutiniu metu neveikė, tuo ir pasinaudojo vagišiai“, – sakė A. Dutkus. Ir pridūrė, jog mieste esančių vaizdo stebėjimo bei videokamerų pagalba jau pavyko išaiškinti per pusšimtį viešosios tvarkos pažeidėjų.
Rajono Policijos komisariate dėl kameros vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas.
„G. ž.“ inform.

Rajono stalo teniso varžybose žaidė 13 vyrų ir 4 moterys.
Tarp moterų nugalėjo Kristina Matulytė, antrą vietą užėmė Aušra Strumilienė, trečią – Solventa Kapačiauskaitė.
Tarp vyrų čempionu tapo Vitalis Lukša, sidabrą iškovojo Eugenijus Kuodelis, bronzą – Vytautas Kirkus.
Dvejetų varžybose nugalėjo Alvydo Paknio ir Dovydo Bikulčiaus duetas, antri buvo V. Lukša ir Vilius Petrauskas, treti – Kęstas Gleiznys ir E. Kuodelis.
„G. ž.“ inform.

Gegužės 11-ąją, apie 18.05 valandą, Žemaitkiemio seniūnijos Radiškio kaime asmuo sulaikė neblaivų vyrą, vairavusį automobilį PEUGEOT 406. Vairuotojas (g. 1974 m.), kuriam nustatytas 2,61 promilės girtumas, buvo perduotas į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281¹ str. 1 d.

„G. ž.“ inform.

Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių k., Anykščių aps., mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje.
Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis Bronius gimęs 1914 m. Tėvams anksti mirus, nuo vaikystės tarnavo samdiniu pas ūkininkus, žiemomis baigė keturias klases Mackeliškių pradžios mokykloje.
1940 m. balandį L. Sudeikis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, bet vasarą dėl pirmosios sovietinės okupacijos iš jos pasitraukė. 1941 m. vasarą jis buvo patekęs į vokiečių armiją, bet iš jos dezertyravo ir iš Baltarusijos grįžo į Lietuvą.
1944 m. pradžioje L. Sudeikis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, bet vokiečių okupacinei valdžiai ją išformavus vėl grįžo į tėviškę.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. rudenį L. Sudeikis, vengdamas mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, kartu su dar 21 aplinkinių kaimų jaunuoliu išėjo į mišką slapstytis ir partizanauti. Nuo 1944 m. rugsėjo 14 d. jis buvo Čigono būrio partizanas, šio būrio vado Broniaus Sudeikio-Čigono padėjėjas, pirmojo skyriaus skyrininkas. 1944 m. spalį jis dalyvavo pirmajame ginkluotame susirėmime su sovietiniais kareiviais ties Veršeliais, buvo sužeistas.
1944–1946 m. dalyvavo partizaninėje kovoje Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse. Du kartus jis buvo suimtas, bet vis pasprukdavo į laisvę, pirmą kartą – vežamas pakeliui į Kavarską, antrą kartą – 1946 m. birželio 10 d. iš prastai įrengtos MGB kalėjimo kameros Vilniuje.
Nuo 1946 m., kai buvo suimtas ir kalėjime žuvo jo brolis B. Sudeikis, į Kavarsko apylinkes iš Vilniaus grįžęs L. Sudeikis 1946–1948 m. buvo Lokio būrio vadas, daugiausia slapstėsi Peslių miške.
1948 m. sausį jis buvo išduotas, 1948 m. vasario 7 d. Peniankų kaime (Anykščių r.) suimtas, kalintas ir tardytas Anykščiuose, paskui Utenoje ir Panevėžyje.
1949 m. L. Sudeikis Maskvos (Rusija) Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metus tremties, 1949–1957 m. kalėjo Intos (Rusija) lageryje. 1957 m. rudenį iš dalies atgavęs pilietines teises, jis liko gyventi šalia lagerio, kol 1958 m. balandžio 12 d. buvo pripažintas atlikusiu paskirtą bausmę.
Sukūręs šeimą, 1958–1981 m. L. Sudeikis gyveno ir dirbo Intoje, visą laiką buvo sekamas dėl politinių įsitikinimų, jo judėjimo laisvė buvo ribojama. 1974 m. patyręs avariją, jis neteko dalies darbingumo, bet dirbo, kol išėjo į pensiją. Sulaukęs leidimo išvykti iš Intos, 1981–1991 m. jis gyveno Krasnyj Luč mieste Ukrainoje.
L. Sudeikis 1991 m. grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos liko Ukmergėje. Jis laukė reabilitacijos dėl patirto persekiojimo ir bausmės, bet toks sprendimas buvo vilkinamas ir nepriimtas.
Senatvėje L. Sudeikis parašė ir rankraščiuose paliko išsamius prisiminimus apie Lietuvos kareivio ir partizano dalią.
Jis mirė 1997 m. liepos 30 d. Ukmergėje. Palaidotas Dukstynos kapinėse.
Eiliniui L. Sudeikiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteikė kario savanorio statusą (po mirties, 1998 m.). Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2005 m.).
Spausdiname ukmergiškės mokytojos, kraštotyrininkės Zuzanos Stunžėnienės parengtus spaudai partizano L. Sudeikio prisiminimus.

LIETUVOS KARIUOMENĖJE
1940 m. kovo mėn. išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tada man buvo 20 metų. Patekau į Kauno pirmojo inžinerijos bataliono mokomąją kuopą. Dar civiliai apsirengusius išrikiavo ir kapitonas Strimaitis pasakė:
– Čia nebus nei biedno, nei bagoto – būkit viena šeima. Negalvokit skųsti vienas kitą!
Kuopoje buvo drausmė ir tvarka, bet neilgai tuo džiaugėmės. Birželio mėn. užėjo „raudonasis slibinas“. Lėktuvai tik skraido virš galvų, karininkai bėgioja, o kareiviai vaikšto lyg žemę pardavę. Keitėsi kariuomenės vadovybė. Su batalionu atsisveikinus pulkininkui leitenantui Grigaliūnui, vadovauti ėmė majoras Kundrotas.
Netrukus iš Šančių karius iškėlė į Panemunę. Čia pasidarė didžiausia netvarka, atsirado politrukai, kurie viską gadino. Pairo drausmė – jei kuopos vadas ką nors nubaudžia, tuoj politrukas bausmę atšaukia ir į miestą išleidžia. Batalioną performavo į liaudies armiją.
Aš patekau į pirmą kuopą, kurios vadas buvo majoras Baleišis, būrio vadas – Pabedinskas (vėliau su vokiečiais pasitraukęs į Vokietiją). Visi politrukai buvo žydai. Bataliono komisaras irgi buvo žydas, o mano kuopos politrukas – žydelis Bruser.
Prasidėjo „linksmos“ dienos – po 2 politines pamokas kasdien, po 2 rusų kalbos pamokas, o per pietų pertrauką politrukas dar skaitydavo laikraštį. Mat raudonosios armijos kareivis turi viską žinoti, o poilsio minutės nereikalingos – kad negalvotum apie politiką savo galva.
Vienas kareivis vis klausdavo visokių nesąmonių: kodėl karininko žmona naktiniais baltiniais apsirengusi nuėjo į kiną, kodėl karininkas, parduotuvėje pamatęs kompasą, prašė parduoti kaip laikrodį. Už tokius klausimus tą kareivį išsiuntė į Rygą, į drausmės batalioną 8-eriems metams. Kitą išsiuntė 8-eriems metams dėl to, kad pavėlavo grįžti iš miesto 4 valandas. Daugiau jų niekas nematė.

VILNIUJE
1940 m. rugsėjo mėn. mūsų batalioną išgabeno į Vilnių (Trakų g. 14, buvusio vienuolyno patalpos). Buvusioje bažnyčioje padarė valgyklą. Patalpos mažos. Visas mūsų pionierių darželis atsidūrė Panerių gatvėje. Technika stovėjo lauke.
Buvau paskirtas I būrio trečio skyriaus skyrininku ir grupės vyresniuoju slidininku. Tad eidavau į Vingio parką slidinėti. Čia buvo ramiausia – vyrai geri, o dalinio politruko nebūdavo.
Artėjant pavasariui, iš bataliono surinko visus, mokėjusius dirbti su kirviu, ir išvežė į Varėnos poligoną statyti karininkų valgyklos. Mums vadovavo kapitonas Strimaitis ir bjaurus generolas Razanovas, korpuso komisaras. Senąją kareivėlių laidą paleido namo. Jiems išvažiavus, aš perėjau į ūkio būrį ir tapau batsiuviu.
Gegužės 14 d. dalijau pietus. Užėjo į valgyklą visi politrukai, mūsų karininkai, kuopų vadai, gydytojas Daugirdas ir sanitarijos viršila – iš viso 14 žmonių. Politrukai juos visus nuvedė į korpuso štabą. Su jais buvo dar vienas gydytojas ir jaunesnysis leitenantas, atšauktas iš atostogų paaukštinimui. Vietoje paaukštinimo pateko tiesiog į vagoną.
Po kelių dienų gavome naujus vadus, ką tik karo mokyklą baigusius leitenantėlius. Mes nemokėjome rusiškai, o jie – lietuviškai. Netrukus uždraudė raportuoti lietuviškai. Kareivėliams buvo nelengva tapti ruskiais.
Kartą bataliono puskarininkis kuopos budėtojas Budrys nepriėmė lietuviško raporto. Atsakė: „Neponimaju po litovski!“
Paskui atvežė jaunų kareivių nuo Maskvos. Lauko pirtyje išprausėm, aprengėme lietuviškomis uniformomis. Gavę naujus odinius batus džiaugėsi kaip vaikai. Sakė, jei tvarkingai nešios, po 3 metų namo nusiveš.
Pradėjo mokyti rikiuotės, o jie visai nemoka žygiuoti. Politrukai liepė „spausti“.
Atėjo 1940-ųjų birželis. Mūsų batalionas stovėjo viduryje – iš kairės artilerijos pulkas, iš dešinės – priešlėktuvinis, dar toliau – ryšių batalionas, į kurį vesdavo žiūrėti kino filmų. Tą vakarą grįžom iš kino, sugulėm. Kas užmigo, kas dar nespėjo, kai virš mūsų palapinių pradėjo skraidyti lėktuvai. Prikėlė raštininką komjaunuolį Žygą. Ir vėl ramu.
Rytą puskarininkis klausinėjo, ar visi žmonės yra, ar viskas tvarkoje. Atsakiau teigiamai. Paskui apžiūrėjau sandėlį – žiūriu guli Jakštas. Ne! Ne Jakštas, o komjaunuolis Žygas. Man net negera pasidarė – dabar vėl bus areštai…

KARAS
Lėktuvai vis skraido ir skraido. Politrukai mums sako, kad tai mūsų naujos konstrukcijos lėktuvų manevrai. Birželio 22 dieną vienas lėktuvas praskrido vienoje pusėje ežero, kitas – kitoje. Vieną numušė, bet į ežerą neįkrito. Supratome, kokie čia manevrai – karas! Džiaugėmės, bučiavome vieni kitus, šokom. Nežinojome, kas mūsų laukia.
10 val. visus išrikiavo ir bataliono vadas pranešė, kad mūsų šalį užpuolė vokiečiai. Jie sušuko „Ura!“
Mes – nė žodžio!
Įsakė pasiruošti traukimuisi iš poligono.
Artilerijos pulkas rėkė „Valio!“, mėtė į viršų kepures, kareiviai mėtė vieni kitus.
11 val. išėjome iš poligono. Per vokiečių antskrydžius slėpdamiesi po medžiais ėjome iki vakaro. Vakare sugulėme miške, o mašinos nuvažiavo į poligoną paimti virtuvių ir maisto. Grįžę vairuotojai papasakojo, kad mūsų palapinės lėktuvų sudraskytos, yra aukų.
Auštant vėl kilome į žygį. Visai prašvitus pasirodė meseršmitai. Priešlėktuvinė neturėjo šovinių. Mašinos, karui prasidėjus, išvažiavo į Vilnių parvežti sviedinių ir pradingo. Nesulaukėme. Polit-rukas atsigulęs šaudė į vokiečių lėktuvą. Nepataikė!
Dar pažygiavę sustojome pie-tų. Leitenantas Babilius pasakė kalbą: „Nors fašistai mus užpuolė, bet jie atmušti ir mūsų kariuomenė jau 30 km įėjo į Vokietiją“. Tik staiga įsakymas – pirmyn! Net pietų valgyti nedavė. Tuos, kurių kojos nutrintos, susodino į mašinas. Nors buvau sveikas, į mašiną prie virtuvės patekau ir aš. Po tokios geros kalbos Babilius gavo vadovauti kuopai (vorai).

VĖL VILNIUJE. KARAS
Parvažiavome į savo kareivines Vilniuje. Gavome įsakymą iškrauti mašinas, nes jos turi pasitikti atvažiuojantį batalioną. Kai suveš visus, važiuosime už Vilniaus. „Gausit rusišką aprangą, šaudmenų ir – į frontą ginti Tėvynės“, – sakė rusų karininkas.
Pradėjo kaukti sirenos, skelbdamos oro pavojų. Sulindome į rūsį, kuriame vyrai turėjo pasistatę radijo aparatą. Girdim iš Kauno: „Broliai lietuviai, padėkit vokiečių kariams!“
Tą šauksmą perdavinėjo kas minutę.
Oro pavojus praėjo. Visi išlindom iš rūsio, bet prie mašinų niekas nėjo. Kareiviai būriavosi po 4-5, politrukai vaikė krauti mašinų. Kareiviai jų neklausė ir tarėsi Rusijon neiti. Kažkas tas kalbas perdavė karininkams, kurie tuojau aplink kareivines ir langus išstatė sargybas.
Daugiausia bėgiojo leitenantas Babilius. Įėjęs į štabą su pistoletu rankoje paskui Kundrotą, paklausė: „Tai su kuo tu?“ Tas nustebęs atsakė: „Aš su jumis“. Babilius prisaikdino bataliono vadą.
Ant aukšto buvo pasislėpę ruskeliai. „Nulipkit ir pasiduokit! Už poros minučių mesim granatas!“ – įsakė Kundrotas ir čia pat sukniubo nežinia nuo kieno šūvio.
Mums ėmėsi vadovauti pulkininkas leitenantas Kačionis, kuris naktį netikėtai mirė. Trečią dieną mirusį pulkininką, aprengtą lietuviška uniforma, pasiėmė žmona ir palaidojo.
Antros kuopos patalpose slėpėsi politrukai. Ten buvo keletas mūsų karių ir komisaras. Jų neišleido išeiti.

VOKIEČIAI KAREIVINĖSE
Į juos šaudėme iš visų pusių, paskui metėme granatas ir sprogstamąją medžiagą. Granata suplėšė komisarą, o politruką paėmė vokiečiai. Kareiviams metus granatą, užsidegė durys, o polit-rukas žydelis pasidavė. Vokiečiai čia pat kieme jį nušovė.
Aš pirmąjį šūvį paleidau iš lango. Šaudžiau į bėgančius ruselius. Nepataikiau, nes buvau susijaudinęs – buvo pirmas mano kovos krikštas.
Pradėjo temti. Mums trims stovint sargyboje koridoriuje, pro mus praėjo viršila Balkys. Jam praėjus, kitame koridoriuje prasidėjo šaudymas. Viršila grįžo šlubuodamas ir pasakė: „Koridoriuje rusai!“ Iš sanitarinio pulkininko Kardo paėmėme prožektorių ir išėjome į koridorių. Kažkas nubėgo. Pašvietęs pamačiau sužeistus du mūsų kareivius – Kazlauską ir Žebrauską. Balkys buvo jau subintuotas, Žebrauską aš nunešiau į greitąją, bet naktį jis mirė.
Jaunus kareivėlius susodino į sviedinio išmuštą duobę. Ten sėdėjo rusas leitenantas ir verkė, – matyt, bijojo mirties. Birželio 24-osios rytą atėjo vokiečiai ir paėmė ruselius į nelaisvę. Visą naktį viręs kaip katilas Vilnius aprimo.
Ginklus sumetėme į krūvą, prie kurios stovėjo 2 vokiečiai. Išrikiuotus mus atvedė prie Šv. Jono bažnyčios į Universiteto kiemą. Čia prasėdėjome visą dieną. Atsirado dar du leitenantai – Talanskas ir kitas. Pavakare išsirikiavome ir vėl grįžome į kareivines, pasiėmėm šautuvus, šovinių. Gatvėse plevėsavo Lietuvos vėliavos. Sunku apsakyti, kaip tada jautėmės.
B. d.

Nuo gegužės 15 d. visiems tarptautiniams skambučiams ir SMS Europos Sąjungoje bus taikoma nauja didžiausia kaina, skelbiama Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje pranešime. Todėl iš savo šalies į kitą ES šalį skambinantys vartotojai mokės ne daugiau kaip 19 centų už minutę (plius PVM) ir ne daugiau kaip 6 centus už SMS žinutę (plius PVM).

Tarptautiniai skambučiai ir SMS– tai skambučiai ir SMS kitos ES šalies telefono numeriu iš vietinio mobiliojo ar fiksuotojo ryšio telefono, kai vartotojai yra namuose.

Išvykus į užsienį šie skambučiai tampa tarptinklinio ryšio skambučiais, kuriems taikomos ES tarptinklinio ryšio taisyklės. 2017 m. birželio mėn. panaikinus tarptinklinio ryšio mokesčius, ES piliečiai keliaudami Europos Sąjungoje tarptinkliniu ryšiu naudojasi savo šalies kainomis.

Didžiausia tarptautinių skambučių ir SMS kaina nustatoma tik asmeninėms reikmėms, t. y. privatiems klientams. Tarptautinių skambučių ir SMS viršutines kainų ribas operatoriai turi taikyti standartiškai. Todėl vartotojams naujasis tarifas bus pradėtas taikyti automatiškai, kai tik jis įsigalios: jokių papildomų veiksmų patiems imtis nereikės. Savo paslaugas ES siūlantys operatoriai įpareigoti pranešti apie naujus tarifus klientams.

„G. ž.“ inform.

Rajono šaškių pirmenybėse varžėsi devyni šaškininkai. Laimėjęs 7 susitikimus ir 1 kartą patyręs pralaimėjimą, čempionu tapo Jonas Kalinčikas.
Pasiekęs 5 pergales ir 3 susitikimus sužaidęs lygiosiomis sidabro medalį iškovojo Stasys Pulokas. Laimėjęs 6 susitikimus ir kartą sužaidęs lygiosiomis bei kartą pralaimėjęs, bronzą iškovojo Vidmantas Ziezis.
„Žaibo“ turnyre laimėjęs tris susitikimus ir 3 kartus sužaidęs lygiosiomis čempionu tapo V. Ziezis. Iškovojęs 3 pergales, kartą pralaimėjęs ir kartą sužaidęs lygiosiomis sidabrą pelnė S. Pulokas. Trečias buvo J. Kalinčikas, 3 kartus laimėjęs, kartą pripažinęs varžovo pranašumą ir 2 kartus sužaidęs lygiosiomis.
„G. ž.“ inform.

Liepa VAITKEVIČIŪTĖ

Gegužės pabaigoje vyks antrasis „Žaliosios olimpiados“ etapas, kurio metu 6-iuose renginiuose skirtinguose Lietuvos miestuose dėl kelialapio į finalą kovos 72 mokyklų komandos. Tarp jų – ir Siesikų gimnazija bei Ukmergės technologijų ir verslo mokykla.

Pirmajame, resursų taupymui skirtame etape dalyvavo 44 tūkstančiai mokinių. Kartu su mokyklos bendruomene jie mokėsi rūšiuoti ir perdirbti atliekas, apgalvotai naudoti elektrą, vandenį, popierių ir kitus išteklius.

Per vieną mėnesį mokiniai sutaupė beveik 700 tūkstančių litrų vandens. Atsakingai galvota ir apie elektros išteklius – sutaupyta tiek energijos, kad 16 kWh 100 kilometrų nuvažiuoti sunaudojantis automobilis nuvažiuotų apie 8 000 kilometrų!

Rūšiuodami atliekas mokiniai ir mokytojai demonstravo išradingumą – organizavo aplinkosauginius renginius. Dažnai jų namuose nebenaudojami, rūsyje ar kituose tamsiuose namų kampuose esantys daiktai buvo panaudoti dar kartą. Lovų užtiesalai, rūbai ar net gultai šunims vėl prikelti naujam gyvenimui – padovanoti senelių namams, nepasiturinčioms šeimoms, gyvūnų prieglaudoms. Nepamirštos ir didžiausią nerimą dėl klimato kaitos keliančios atliekos: plastikas, stiklas, popierius. Suskaičiuota, kad kiekvienas olimpiadoje dalyvavęs vaikas surūšiavo po 1 kilogramą popieriaus – tai beveik 46 000 kilogramų!

Stropiai rūšiuotas ir plastikas – mokiniai surinko 14 132 kilogramus plastiko atliekų, 3 985 kilogramus stiklo. 14 tūkstančių kilogramų surūšiuotų atliekų panaudota antrą kartą.

Į „Žaliosios olimpiados“ pusfinalį pateko 72 efektyviausiai resursus taupiusios mokyklos.

    Gegužės 21 dieną Vilniuje, Vilniaus Gedimino technikos universitete, vyksiančiame pusfinalyje tarp kitų jėgas išbandys ir Siesikų gimnazijos bei Technologijų ir verslo mokyklos moksleiviai.