M. Kriaučiūnas su dėkingumu mini draugus ir artimuosius, kurie jį palaikė ir praskaidrino nuotaiką.

Jaunimas

Abiturientas įgyvendino svajonę – dviračiu vienas pasiekė Prancūziją

Loreta EŽERSKYTĖ

Kai rugpjūčio 11-ąją Antano Smetonos gimnazijos abiturientams buvo teikiami brandos atestatai ir moksleiviai rinkosi į išleistuves, tarp jų nebuvo Mantvydo Kriaučiūno. Vaikinas jau savaitę laiką leido namuose tarp keturių sienų. Jis rugpjūčio 5-ąją grįžo iš Prancūzijos. Kadangi ši valstybė įtraukta į koronaviruso paveiktų šalių sąrašą, iš jos parvykusiems lietuviams yra privaloma dviejų savaičių izoliacija.

„Buvo labai apmaudu, kad negalėjau švęsti kartu su puikiai nusiteikusiais ir pasipuošusiais bendraklasiais. Bet guodžiausi tuo, jog pavyko įgyvendinti ilgai puoselėtą savo svajonę – vienam dviračiu nuvažiuoti iki Prancūzijos...“ – šypsojosi Mantvydas, kai praėjusią savaitę susitikome pokalbiui. Tądien buvo pasibaigęs saviizoliacijos laikas, ir vaikinas pirmiausia nuskubėjo į mokyklą pasiimti brandos atestatą.

Ruošėsi ne vienerius metus
Ukmergiškis prisipažino, jog šiai kelionei jį įkvėpė Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė, kuris vienas dviračiu yra numynęs iki Paryžiaus. Prieš kelerius metus klausydamasis jo įspūdžių Mantvydas užsidegė leistis į panašų žygį. Tačiau tam reikėjo pasirengti, nuteikti save ir sulaukti tinkamo meto.

Galima sakyti, jog pasiruošimas šiai kelionei prasidėjo 2015-ųjų vasarą, kai keturiolikmetis dviračių žygyje sukorė 300 kilometrų.

2016-ųjų gegužę, tuomet dar Dukstynos pagrindinės mokyklos aštuntokas, Mantvydas su grupele dviratininkų iš Vilniaus per penkias dienas įveikė beveik 500 kilometrų ir pasiekė Palangą. Beje, ukmergiškis tarp šio S. Dailidės sumanyto žygio dalyvių buvo jauniausias, tačiau nė kiek nenusileido vyresniems bendrakeleiviams.

Į kelionę leidosi senu dviračiu

„Kai mokykloje baigėsi brandos egzaminai, atsirado laisvo laiko. Tuomet ir sumąsčiau, kad atėjo metas keliauti ir įgyvendinti savo svajonę“, – sakė pašnekovas.

Jis prisipažįsta, jog pasiruošimas žygiui ilgai neužtruko. Kadangi ruošėsi važiuoti turimu senu savo dviračiu, Mantvydas pirmiausia jį nuodugniai patikrino, šiek tiek paremontavo. Vaikinas neslėpė, jog jo būtent dėl dviračio neapleido dvejonės: ar jis atlaikys tokį tolimą kelią? Tačiau plieninis žirgelis neapvylė, greičiau – maloniai nustebino. Tiesa, įpusėjus kelionei, sugedo viena, lengviausia pavara. Dviratininkas svarstė imtis remonto, ir tai greičiausiai jam būtų pavykę. Bet pabūgo, jog netikėtai gali prisidaryti didesnių bėdų, ir pavaros neremontavo. Važiuojant teko daugiau pasikamuoti, nes labiau pavargdavo kojos, bet su tuo susitaikė ir sėkmingai pasiekė tikslą.

Išvykdamas iš namų ukmergiškis pasiėmė palapinę, miegmaišį, rūbų, maisto atsargų, netgi puodą košei išsivirti.

„Gaila, kad kuprinės su visu bagažu neužkėliau ant svarstyklių. Manta svėrė ne tiek ir mažai, nes viską nuėmęs nuo dviračio skriejau kaip ant sparnų...“ – juokėsi keliautojas.

Maršruto iš anksto nebuvo suplanavęs

Vaikinas neslėpė, jog į kelionę liepos 14-ąją išvyko ekspromtu – nenumatęs tikslaus maršruto: „Prieš tai daug tariausi su Simonu. Kadangi jis turi didelės dviračių žygių patirties, mane įspėjo, kad visko tiksliai suplanuoti neįmanoma. Iš anksto namuose paruoštas planas važiuojant gali apvirsti aukštyn kojomis...“

S. Dailidės rekomenduota taktika visiškai pasiteisino. Mantvydą pirmyn vedė užsibrėžtas tikslas, ir tam kiekvieną dieną skyrė visas jėgas. Liepos 14-ąją sėdęs ant dviračio Vilniuje, pirmą dieną pasiekė Alytų. Čia pernakvojęs pasuko link Lenkijos. Per šią valstybę kantriai mynė aštuonias dienas. Tuomet dešimt dienų riedėjo įstrižai per Vokietiją. Entuziasto žygis baigėsi kirtus Reino upe einančią Prancūzijos sieną, Strasbūre.

M. Kriaučiūnas per devyniolika dienų dviračiu iš viso nuvažiavo 2 082 kilometrus.

Sunkiausia – ištverti karštį ir Vokietijos kalnus

Mantvydas per dieną paprastai įveikdavo apie 110 kilometrų. Nak-vynei dažniausiai rinkdavosi kempingus. Tačiau kartais būdavo taip pavargęs, kad jo net neieškodavo ir poilsiui į miegmaišį įlįsdavo radęs nuošalesnę vietą netoli kelio...

Paklaustas, kur ir kuo maitinosi, devyniolikametis vegetaras šypteli: „Vakarienei ir pusryčiams suvalgydavau kažko, ką buvau pasiėmęs iš namų. Kartais pasigamindavau ir karšto maisto, išsivirdavau arbatos. O mano pietūs dažniausiai būdavo pakelės parduotuvėse pirkti produktai. Ką pavykdavo įsigyti, tuo ir tenkinausi. Maistas man nebuvo svarbiausias dalykas...“

Kadangi beveik visos kelionės metu kepino saulė – buvo dienų, kai termometras rodė net 35 laipsnius, dviratininkas nuo kaitros gynėsi gerdamas daug vandens. Kartais – net iki septynių litrų.

„Sunkiausia buvo ištverti nežmonišką karštį ir Vokietijos kalnus. Čia daug greitkelių, o dviračiu važiuoti jais neleidžiama, todėl reikėjo rinktis aplinkinius kelius. Pasitaikė atkarpų, kai dešimt kilometrų reikėjo minti vien į įkalnę....“ – apie šioje šalyje patirtus sunkumus prisiminė jaunuolis.

Palaikė draugai ir artimieji

Vokietijoje karščio nukamuotą ukmergiškį buvo apėmusios abejonės, ar tęsti žygį ir siekti užsibrėžto tikslo, ar apsisukti ir grįžti atgal į Lietuvą. Mantvydas mano, jog tokių minčių tikriausiai nebūtų kilę, jei jis keliautų ne vienas, o su kompanija. Įveikti apėmusias dvejones jam labiausiai padėjo pokalbiai su mama, taip pat vaikinuką įkvėpė S. Dailidė. Tikriausiai jie buvo tie žmonės, kurie sugebėdavo dviratininkui „suteikti antrą kvėpavimą“.

„Susiruošęs į žygį vienas norėjau nuo niekieno nepriklausyti, važiuoti sau priimtinu tempu, su niekuo nesitaikyti, už viską pačiam atsakyti. Bet ilgą laiką būti vien su savimi – nelengva. Visos kelionės metu jaučiau draugų, bendraklasių palaikymą. Jie rašydavo žinutes, domėdavosi, kur esu, klausdavo, kaip man sekasi. Tai tikrai suteikdavo jėgų, praskaidrindavo nuotaiką“, – su dėkingumu visiems, mintyse buvusiems su juo, kalbėjo pašnekovas.

Sutikti žmonės stebėjosi lietuvio ryžtu

Pasakodamas apie savo žygį M. Kriaučiūnas sakė, kad kažkokių nemalonių nuotykių neteko patirti. Sutikti žmonės dažnai pasiteiraudavo, kur jis važiuoja. Išgirdę, jog dviratininkas iš Lietuvos keliauja į Prancūziją, visi labai nustebdavo, palinkėdavo jam ištvermės ir gero kelio.

„Kartais sustojęs paprašydavau vandens atsigerti, o man ne tik jo įpildavo, bet ir ledais pavaišindavo...“ – nepažįstamų žmonių dėmesiu pasidžiaugė vaikinas.
Vis tik jis pripažino, jog bendravimo problemų kilo tik Lenkijoje. Bene pagrindinė priežastis – kalbos barjeras. Lietuvis patyrė, jog angliškai čia kalba tik jaunimas, o vyresni žmonės šios kalbos visiškai nesupranta.

Skubėjo, kad dėl viruso neuždarytų sienų

Laimingai pasiekęs Strasbūrą dviratininkas čia neužsibuvo. Kadangi Europoje, kaip ir Lietuvoje, su kiekviena diena daugėjo užsikrėtusių koronavirusu, Mantvydas atidžiai sekė situaciją ir baiminosi, kad tik neuždarytų sienų. Todėl skubėjo grįžti namo į Lietuvą.

Kaip ir buvo planavęs, atgal dviračiu jau nevažiavo – jis „ilsėjosi“ bagaže. Iš pradžių sėdo į traukinį, paskui – į autobusą. Kol pasiekė Vilnių, teko kelis kartus persėsti. Tad kelionė buvo pakankamai sudėtinga ir užtruko ilgiau nei tikėjosi.

Kai iš Varšuvos autobusu pagaliau parvyko į Vilnių, jautė didžiulį nuovargį.

„Kol kas naujų kelionių neplanuoju...“

Kai susitikome pokalbiui, ukmergiškis jau buvo pasiilsėjęs ir atgavęs jėgas. Pasiteiravus, kuria kryptimi patrauks dabar, jis tik nusijuokė: „Kol kas naujų kelionių neplanuoju. Ir ypač vienas nežadu niekur vykti. Patyriau, ką tai reiškia, ir gana...“

Tačiau žygis iki Prancūzijos tik-rai neužgesino noro keliauti, patirti, pamatyti. O svarbiausia – grįžo paūgėjęs ir sustiprėjęs.

„Ši kelionė pareikalavo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Vienas iš atradimų – žmogus gyvenime daug gali nuveikti ir savarankiškai, be didesnės kitų pagalbos. Taip pat tai buvo labai gera proga pasitikrinti jėgas bei įrodyti sau, kad esu pakankamai ištvermingas. Savęs tikrai nelaikau atletu, bet sėdęs ant dviračio sukoncentravau jėgas ir įveikiau ne tokią trumpą distanciją...“ – mintimis dalijosi Mantvydas.

Daugiau nei 2 tūkstančių kilometrų žygis jaunuoliui neabejotinai taps tvirtu atspirties tašku siekiant tolimesnių tikslų. Ukmergiškis seniai puoselėja norą baigti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją ir tapti karininku.

„Šiais metais nusprendžiau padirbėti. Noriu jaustis finansiškai stipresnis, jei tektų mokėti už mokslą“, – apie artimiausius savo planus užsiminė abiturientas.

Išleido ramia širdimi

Mantvydo mama Sigita Kriaučiūnienė, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė, šio sūnaus žygio dviračiu nesureikšmina. Pasak jos, sūnus nuo mažumės yra pripratęs prie panašių išbandymų. Nuo šešerių metų jis dalyvauja Vilniuje rengiamuose Sausio 13-osios atminimo bėgimuose. Keletą metų iš eilės juose ukmergiškis, įveikęs 9 kilometrų distanciją, buvo apdovanotas jauniausio dalyvio taure. Taip pat M. Kriaučiūnas yra dalyvavęs Vasario 16-osios bėgime, kur sėkmingai finišavo 12 kilometrų distancijoje. Be to, moksleivis yra iškovojęs tradicinio karatė Lietuvos čempiono vardą. Nuo trylikos metų jis dalyvauja jaunųjų šaulių stovyklose. Kai Mantvydui buvo keturiolika, jis su mama užkopė į Kazbeko viršūnę.

„Žinau, kad Mantvydas yra atsakingas, sugeba savimi pasirūpinti. Todėl į šią kelionę jį išleidau visiškai ramia širdimi. Taip, jam nebuvo lengva, tačiau tokie išbandymai padeda pasiekti brandą, suteikia vyriškumo“, – sakė S. Kriaučiūnienė.


Nuotraukos iš asmeninio M. KRIAUČIŪNO albumo

 

Į kelionę ukmergiškis leidosi senu savo dviračiu.

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas