Šimtukininkė Akvilė Šalčiūnaitė: „Į matematikos egzaminą – kaip į šventę“

Gabrielė BRAZAITYTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentė

Su šimtukus matematikos bei informacinių technologijų egzaminuose pelniusia Antano Smetonos gimnazijos dvyliktoke Akvile Šalčiūnaite susitikome kitą dieną po išleistuvių. „Grįžau namo paryčiais, miegojau vos valandą“, – šypsosi šimtukininkė, į puodelius pildama garuojančią arbatą ir žvaliai atsakinėdama į klausimus apie kol kas vieną reikšmingiausių gyvenimo įvykių – mokyklos baigimą.

Abiturientė prisipažįsta visuomet atsakingai žvelgusi į mokslus, tad prieš egzaminus pernelyg nesijaudinusi. „Aš esu ganėtinai atsakingas žmogus. Vadovaujuosi požiūriu, jog visiems tenka pabūti dvyliktokais. Jei gali jie, galiu ir aš. Kadangi mokiausi, buvau užtikrinta, jog išlaikysiu“, – pasakoja Akvilė, ypatingą padėką reikšdama ją paruošusiai matematikos mokytojai Rimai Pered-nienei, kuri, pasak pašnekovės, savo užsidegimu mokinės širdyje įžiebė meilę matematikai. „Mano šeima juokiasi, nes matematikos egzamino laukiau kaip šventės“, – šypsosi abiturientė.
Nors visuomenėje gajus stereotipas, jog merginoms tikslieji mokslai sekasi prasčiau, Akvilė dėl aukštų rezultatų matematikoje ir informacinėse technologijose aplinkinių nuostabos nesulaukia. „Aš visada buvau tiksliukė. Artimieji jau priprato ir nesistebi. Nors fizikos ir informacinių technologijų pamokose buvome tik dvi merginos ir jautėsi šiokia tokia vyriška atmosfera, niekada to nesureikšmindavau. Priešingai – manau, jog meilė matematikai yra mano išskirtinumas. O prie vyriškos kompanijos spėjau priprasti dar vaikystėje. Nulinukų klasėje pas pirmąją savo mokytoją Nomedą buvau vienintelė mergaitė tarp berniukų.“
Tačiau, kaip paaiškėjo iš šiųmečių valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatų, meile matematikai dega retas.

Paklausta, kas, jos manymu, lėmė egzamino rezultatus, pašnekovė pripažįsta per daug apie tai nesusimąsčiusi: „Nesvarsčiau apie tai, nes negalėčiau nieko pakeisti. Tačiau manau, jog nereikėtų kaltinti vien mokytojų ar egzaminų užduočių sudarinėtojų. Beje, mano klasei matematikos egzaminas sekėsi visai neblogai.“
Akvilė pasakoja, jog tarp klasės draugų, vienijamų auk-lėtojos, nebuvo didelės konkurencijos, tad daugelis mokėjo pasidžiaugti vienas kito sėkme. Tvarų ryšį dar labiau sustiprino dėl užklupusios pasaulinės pandemijos pasikeitęs mokymo(si) būdas, pasak abiturientės, išmokęs bendradarbiauti. „Jei pasitaikydavo neaiškumų, rašydavome vieni kitiems ir mėgindavome spręsti iškilusias prob-lemas. Supratome, kad šioje situacijoje esame kartu, o ne po vieną.“
Nors, kaip pasakoja šimtukininkė, mokantis nuotoliniu būdu tekdavo dėti daugiau pastangų, laiko likdavo ir laisvalaikiui. „Ankstesnėse klasėse lankiau muzikos mokyklą. Turėjau labai gerą mokytoją Audrą. Kadangi šios pamokos atimdavo daug laiko, norėdama viską spėti, turėjau išmokti planuoti savo veiklas. Nuo penktos klasės lankau „Vilkmergės“ tautinių šokių kolektyvą, vadovaujamą puikios vadovės Reginos. Kartu su geriausiomis savo draugėmis nusprendėme tęsti šią veiklą ir dvyliktoje klasėje. Toks tas mano laisvalaikis – ir pašoku, ir su draugais pabūnu“, – juokiasi Akvilė.
Pasibaigus mokyklos etapui, mergina drąsiai žvelgia į ateitį. „Mane veža skaičiavimas. Noriu studijuoti matematiką. Sieksiu įstoti į Vilniaus universitetą, o kaip bus toliau, pamatysime.“ Dėl konkrečios studijų programos abiturientė teigia nesanti tvirtai apsisprendusi, tačiau pripažino svarstanti apie finansų ir draudimo matematiką: „Noriu išsirinkti specialybę, kuri leistų man bendrauti su žmonėmis. Kabinete užsidariusia mokslininke-matematike būti nenoriu, todėl finansų ir draudimo matematika kol kas atrodo tarsi aukso vidurys.“
Studijos užsienyje abiturie-ntės taip pat nevilioja. „Mūsų giminėje nėra nė vieno gyvenančio užsienyje. Mums tai neįprasta“, – neslepia Akvilė, įvardydama ir antrą priežastį likti Lietuvoje. Tai – šeima. „Esu be galo dėkinga savo tėvams. Jaunesnėse klasėse jie buvo tarsi korepetitoriai – padėdavo mokytis, kantriai atsakinėdavo į visus rūpimus klausimus, visada padrąsindavo ir skatindavo tobulėti“, – sako abiturientė.
Paklausta, ar pasiilgs mokyk-los, pašnekovė neabejodama patikino, jog mokykla merginai tapo erdve tobulėti. Čia galėjo ištiesti pagalbos ranką draugams organizuojant renginius. „Eidavau ten, kur reikėdavo pagalbos“, – prisimena Akvilė. Taip pat džiaugiasi įgavusi ne tik bendrų žinių apie istoriją, matematiką, lietuvių kalbą ir kitus dėstomus dalykus, bet ir išmokusi gyvenimišką pamoką nesiliauti bandžius, kol pavyks įgyvendinti tikslą. Visgi abiturientė įžvelgia ir keletą trūkumų Lietuvos švietimo sistemoje. „Esame įsprausti į rėmus. Kiekvienas mąstome skirtingai, skirtingi ir mūsų gebėjimai, tačiau reikalavimai visiems beveik vienodi. Kartais esame vertinami pažymiais dėl savo požiūrio, o tai, mano manymu, nėra teisinga“, – įsitikinusi pašnekovė.
Paprašyta pasidalinti patarimu jaunesniems moksleiviams, šimtukininkė primena, jog egzamino balas nėra galutinis gyvenimo įvertinimas. „Kartais tai būna sėkmės reikalas – pasitaiko palankesni arba mažiau palankūs klausimai“, – teigia pašnekovė, pagrindiniu keliu į sėkmę įvardindama atsakomybę. „Visų pirma, reikia suprasti, kad mokaisi dėl savęs, o ne dėl kitų, – tai abiturientei suvokti padėjo tėvai. – Žinoma, reikia daug dirbti, tačiau jausti saiką, kad besimokant nenuvažiuotų stogas. Pasiskirstykite laiką. Užtenka atidžiai ir atsakingai klausyti mokytojų per pamokas ir grįžus sąžiningai padaryti namų darbus. Juk ne veltui sugalvotas toks mokymosi principas. Klasėje išmoksti, namuose pakartoji ir taip po truputį augi.“

Nuotraukos iš asmeninio A. ŠALČIŪNAITĖS archyvo