Keliautojai sutiko daug puikių žmonių. T. Troškaitė – trečia iš dešinės.

Naujausi, Žmonės

„Piligriminė kelionė privertė „perlipti per save“ ir net ne vieną kartą“

Genovaitė KAZIELIENĖ

Turbūt daugelis yra girdėję apie bene labiausiai pasaulyje žinomą piligrimystės vietą – Camino de Santiago (šv. Jokūbo) kelią. Tai – beveik 800 kilometrų per visą Ispaniją besidriekiantis šv. Jokūbo kelių tinklas, kuriuo pėsčiomis keliauja piligrimai. Kelias sužymėtas geltonos spalvos rodyklėmis. Skelbiama, kad 2016 metais Camino de Santiago keliu praėjo 278 tūkst. piligrimų iš viso pasaulio. Tais pačiais metais įsikūrė ir Camino Lituano organizacija, suvienijusi būrį šv. Jokūbo kelio entuziastų, piligrimų ir keliautojų. Jų tikslas buvo sukurti Camino Lituano. 2017 metų vasario mėnesį prasidėjo organizaciniai darbai. Liepos 21-22 dienomis, per šv. Onos šventę, Punioje vyko Camino Lituano kelio atidarymas.

Ispaniškojo kelio versija

500 kilometrų ilgio kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku Lenkijoje.

Camino Lituano suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų nuo Žagarės (Latvijos-Lietuvos valstybinės sienos) iki Lietuvos-Lenkijos sienos.

Kelias veda per kultūrinius, religinius, istorinius, gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia piligrimų nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita reikalinga infrastruktūra. Kelias sužymėtas tradicinėmis geltonomis krypties rodyklėmis bei kriauklėmis.

Pasiryžo eiti ir ukmergiškė

Šią liepą piligriminiu Camino Lituano keliu ryžosi eiti ir ukmergiškė Toma Troškaitė. Mergina pasakoja, kad pernai baigė Antano Smetonos gimnaziją ir įstojo į ISM universitetą studijuoti verslo vadybą ir analitiką.

„Nuo vaikystės turėjau verslo gyslelę – kažkaip savo menkniekiams tekdavo užsidirbti pinigų pačiai, dėlto buvau prisigalvojusi įvairiausių veiklų, kurios tuo metu man, kaip paauglei, atrodė atneša neblogą pelną“, – neslepia pašnekovė.

Būdama moksleivė ji turėjo daugybę užsiėmimų, bet vis dar labiausiai didžiuojasi su bendraminčiais ir rotariečiais įkurtu Interact klubu. Tai labdaringa organizacija, vienijanti jaunimą iki 18 metų. „Organizavome nemažai įvairių renginių, kurių metu rinkdavome pinigus, o vėliau juos skirdavome sunkiai besiverčiančioms šeimoms ir vaikams. Tai, be abejonės, buvo nuostabi patirtis, organizacija laikui bėgant man tapo kaip antra šeima“, – kalba Toma.

„Investicija į save, kuri sugrįžta trigubai ir padeda tobulėti visomis prasmėmis“

Jos aistra – kelionės. „Keliauti pradėjau iškart baigusi 8-tą klasę. Tėvai pasakė, kad jei gerai mokysiuosi – kiekvieną vasarą galėsiu išsirinkti po kelionę. Nuo to viskas ir prasidėjo. Užteko pamatyti Karpatų, Alpių kalnus ir supratau, jog tai tikrai toli gražu ne paskutinė kelionė. Jau penkerius metus savarankiškai susiplanuoju 3–4 keliones ir leidžiuosi į pažintinį turą po neatrastą mūsų žemyną. Mane be galo žavi kitos kultūros, žmonių tradicijos, virtuvės, kalbos. Tu gali pasijausti visai kitame pasaulyje šokdama turkiškus šokius ir sėdėdama prie stalo bei valgydama tradicinius turkų patiekalus kartu su musulmonų šeima, kuri priima taip šiltai, lyg priklausytum jų giminei. Tuo momentu supranti, kad kelionės stipriai praplečia akiratį, ugdo toleranciją, meilę, nukelia tave į visai kitą realybę, kurioje skamba tik juokas, nuoširdūs pokalbiai ir tuo pačiu suteikia galimybę pasikrauti energetiškai ir atsijungti nuo savo rutiniško gyvenimo ir problemų. Keliaudamas susipažįsti su kitokiomis miestų kultūromis, monumentais, pastatais, gamta ir gyvūnija, – įsitikinusi T. Troškaitė. – Reikia investuoti į keliones, nes ta investicija galiausiai yra investicija į save, kuri sugrįžta trigubai ir padeda tobulėti visomis prasmėmis.“

Mintis kilo spontaniškai

Pasiteiravus, kodėl nutarė keliauti Lietuvos piligriminiu keliu, mergina prisipažįsta, kad mintis leistis į šį žygį kilo labai spontaniškai ir netikėtai. „Buvo keletas priežasčių, kurios galiausiai privedė prie šios „kvailystės“, kaip dauguma ją tuo metu vadino. Visų pirma, dėl koronaviruso buvo atšaukta ilgai planuota kelionė į JAV, tuomet turėjau kelis sunkesnius išbandymus, kurie labai emociškai ir fiziškai išsekino. Galiausiai kažkurį vakarą atradau vieną vaikinuką, nusprendusį ir per 6 mėnesius perėjusį Ameriką nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tą akimirką tapau tokia įkvėpta, kad nedelsdama pasiūliau savo draugui Mantui Petroniui leistis į piligriminę kelionę per Lietuvą ir jis sutiko. Žinojau, kad tai yra būtent tai, ko man dabar reikia, nors gyvenime tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad „trenksiuosi“ į tokį kelią“, – atvirauja pašnekovė.

Nuėjo pusę tūkstančio kilometrų

Jų žygis iš viso truko 20 dienų, nueita 500 kilometrų.

Mergina prisipažįsta, kad kelionės metu kilusių visų emocijų ir potyrių net neįmanoma atpasakoti, nes jų buvo šimtą kartų daugiau nei tikėtasi: „Sunkumai buvo užgriuvę tikriausiai tik pirmąją savaitę. Nugaros skausmai dėl sunkios ir netinkamai užsidėtos kuprinės prasidėjo vos išėjus iš Žagarės, kur buvo kelionės pradžia. Pirmąją dieną teko nueiti apie 28 kilometrus su 11 kg sveriančia kuprine. Jeigu ją būtume nuo pat pradžių taisyklingai užsidėję, gal būtų buvę viskas kitaip, tačiau mes iš anksto tuo nepasidomėjome, tad visas svoris krito ant nugaros ir pečių. Tik vėliau viena mergina paaiškino, kaip iš tikro ją reikia nešti. Taigi, tiek psichologiškai, tiek fiziškai buvo labai sunku eiti, kai jau net pirmos dienos, atrodo, nebegali ištverti. Tada pradeda kankinti įvairios mintys, kad „ką aš čia bandau įrodyti“, „tikrai toliau nebenueisiu ir nebekentėsiu“ ir pan. Atsirado vidiniai prieštaravimai ir ilgi pokalbiai su savimi. Taip pat visą savaitę lydėjo kojų, pėdų skausmai, kankino pūslės. Tik antrąją savaitę įvyko persilaužimas, kūnas priprato prie rutinos ir krūvio. Kelis kartus teko pakliūti į „akistatą“ su dideliais paleistais šunimis, vieną kartą sunkiai radome nakvynę, kadangi paskutinę minutę paskambinęs savininkas pasakė, jog nebepriims.“

Toma džiaugiasi, kad visgi gerų dalykų buvo daug daugiau nei sunkumų ar nesklandumų. Ją nustebino lietuvių svetingumas, nors mūsų tautiečiai yra įvardijami kaip šalti ir nesvetingi žmonės palyginti su vakarų šalimis.

„Lietuviai yra nuostabūs žmonės, su plačiausiom šypsenom! Ypač kaimo žmonės yra be galo išsiilgę bendravimo, nuoširdaus pasiplepėjimo ar tiesiog ramaus pabuvimo kartu.

Kelyje teko susidurti ir su tokiais tautiečiais, kurie sužinoję, kad mes piligrimai, pakviesdavo į svečius ir nedelsiant stalą nukraudavo vaišėmis. Kartą buvo ir taip, jog pasiūlė net atvykti ir pasilikti nakvoti, jei nerasime kur! Vairuotojai sustodavo kelyje, pakalbindavo, paklausdavo, kur einame, o kai papasakodavome apie žygį – juokdavosi ir palinkėdavo sėkmės”,– prisimena malonias akimirkas pašnekovė.

Ir priduria, jog prisiėjo patirti ir didelio žmonių nesupratingumo: „Beveik 70 procentų viso kelio buvo žvyrkelis, o vairuotojai nesusimąstydami pralėkdavo pro mus didžiausiu greičiu nė kiek nesustabdydami automobilio, paskui save palikdami tokius didelius dulkių kamuolius, kad tekdavo tiesiog sustoti, įkvėpti ir užsimerkti. Per visą kelionę vairuotojų, kurie sulėtindavo greitį ir kartais net sustodavo, buvo tiek, kad galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.“ Trumpas keliautojų poilsis.

Didžiausias atradimas – nakvynės vietos

Didžiausias šios kelionės atradimas Tomai buvo nakvynės vietos. Jų teko ieškoti atsisakius idėjos keliauti su palapinėmis, nes manė, kad jas bus per sunku nešti. „Daugelį vietų radome oficialiame Camino Lituano puslapyje. Nakvojome kempinguose, dvaruose, žmonių namuose, sodybose, klebonijose, bendrabučiuose, piligrimų namuose, viešbučiuose. Žodžiu, kiekviena nakvynės vieta buvo be galo unikali ir dar dabar jas visas prisimenu su didele nostalgija. Vieną rytą Paberžėje prieš išeinant į žygį mus vėl pasitiko ponia Regina ir aprodė keletą muziejų bei pagrojo pianinu, kitose dviejose vietose teko visą vakarą iki pat sutemų praleisti besišnekučiuojant su mus priėmusiais savininkais, klausytis jų pasakojimų apie piktus kaimynus, pavogtas miestelio relikvijas ar nusikaltėlius draugus. Labiausiai įsiminė vienintelė nemokama nakvynė Babtyno dvare, kurį po nepriklausomybės įsigijo verslininkas Mindaugas Šventoraitis. Apgyvendinimo sąlygos buvo stulbinančios, o dviejų valandų vakarinis pasikalbėjimas su ponu Mindaugu apie gyvenimo vertybes, sveiką gyvenseną, keliones ir šeimą – tikriausiai liks atmintyje visam gyvenimui. Negana to, ryte dar sulaukėme jo pagamintų pusryčių, supažindinimo su šunimis bei apsilankėme dvaro kieme įrengtuose muziejuose, kuriuose eksponuojami seni automobiliai, motociklai, dviračiai ir t. t. Tokio žmogaus gerumo, svetingumo ir šviesumo tikriausiai dar nebuvau mačiusi“, – neslepia susižavėjimo Toma.

„Pasijunti lyg būtum likęs vienintelis žmogus šioje žemėje“

Ukmergiškė sako, kad pirmą kartą viena tikrai nebūtų išdrįsusi eiti tokio žygio, todėl pasiūlė kartu keliauti savo draugui Mantui, kuris yra lygiai toks pat nutrūktgalvis ir nuotykių ieškotojas kaip ir ji pati. „Net neabejojau, kad sutiks. Tačiau jau antrą ėjimo dieną sutikome kitus piligrimus, su kuriais koja kojon žengėme iki pat kelionės galo ir keturiese ją baigėme. Tad galima sakyti, kad eiti teko pakankamai įvairiai – ir su didesne kompanija, ir su draugu arba net ir vienai. Kai prisiėjo nemažai žygiuoti vienai, supratau, kad gal net didesnis malonumas yra eiti tik „su savimi“, kadangi atsiduri visiškoje ramybėje, nereikia nieko vytis, eini savo tempu ir tiesiog pasijunti lyg būtum likęs vienintelis žmogus šioje žemėje, nes horizonte nieko nesimato, ir taip gali būti net ir ištisas valandas. Lieki tik tu, tu, ir dar kartą tu su savo mintimis, tokiomis kaip „kokia didelė karvė“ arba „kur, įdomu, eina šitas gandras?“ Protas „prasivalo“, dėl to nebėra nei noro, nei poreikio bendrauti. Pakankamai įdomus ir daug ką vėliau suteikiantis jausmas, kurį šiaip paprastame gyvenime nelabai įmanoma pajusti. Tad noriu pasakyti – žmonės, su kuriais eini, yra be abejonės svarbūs, bet galima eiti ir vienam, kartais tai gali net suteikti didesnių pokyčių ir gerų emocijų. Žodžiu, ši kelionė tikrai privertė „perlipti per save“ ir net ne vieną kartą, o kiekvieną mielą dieną. Ją rekomenduočiau visiems, kurie nori atrasti savo kraštą, pažinti žmones, pabūti visai kitokioje aplinkoje ir sustiprėti psichologiškai“, – linki T. Troškaitė.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Daugiausia teko žygiuoti žvyrkeliais.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas