Pristatyti Pauliaus Galaunės grafikos darbai

Sigita ASTIKIENĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja

Šiais metais minime Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, grafiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko, nusipelniusio meno veikėjo, daug dėmesio skyrusio tautodailės plėtrai Pauliaus Galaunės 130 metų jubiliejų.

P. Galaunė kilęs iš Pageležių Ukmergės rajone, apie kuriuos yra pasakęs: „Aš labai dažnai prisimenu Pageležius. Visgi vaikystės dienos, nepaisant skurdo, vargo, buvo pačios šviesiausios…“

P. Galaunės tėvas – Pageležių pašto stoties kalvis, šviesi asmenybė, turėjusi meninių ir kultūrinių polinkių. Motina – puiki audėja, mokėjusi daug pasakų. Paulius mokėsi Veprių liaudies mokykloje, vėliau išvyko į Sankt Peterburgą, kuriame su pertraukomis išgyveno iki 1918 metų.

Sankt Peterburge studijavo Psichoneurologijos instituto humanitarinių mokslų fakultete, lankė Dailės skatinimo draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, įsijungė į Lietuvos kultūros puoselėtojų gretas, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių visuomeninėje veikloje. Studijuodamas bendradarbiavo almanache „Aušrinės keliais“, laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą.

Po to dėstytojavo Vilniaus gimnazijoje, dirbo Kaune Valstybiniame muziejuje, buvo Lietuvių meno kūrėjų draugijos vienas įkūrėjų ir narys. 1923–1924 m. Luvro mokykloje Paryžiuje studijavo muziejininkystę. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi M. K. Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunės pastangomis surinkta nemažai M. K. Čiurlionio paveikslų, išvežtų į užsienį arba priklausiusių privatiems asmenims Lietuvoje. 1925–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1951 m. – Vilniaus universitete, 1945–1950 m. Vilniaus dailės institute dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. Antrojo pasaulinio karo metais rūpinosi M. K. Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos, gyvavusios 1931–1940 m. ir puoselėjusios knygos kultūrą, vienas iniciatorių ir narys. P. Galaunė kolekcionavo grafikos darbus, turėjo sukaupęs didelę ir vertingą knygų kolekciją, nes, kaip rašo savo memuaruose žymus knygotyrininkas Vladas Žukas, „knyga jam buvo pagrindinis kolekcionavimo objektas, labiausiai branginta vertybė“.

Nėra abejonės, kad P. Galaunė žymus savo nuveiktais darbais, pasiekimais, gyvas savo paliktu indėliu į mūsų kultūrą bei visa dar gyvas žmonių prisiminimuose. Kaune jo ir žmonos Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės atminimą saugo ir puoselėja A. ir P. Galaunių namai-muziejus, kur įrengtoje memorialinėje ekspozicijoje galima pamatyti žymaus muziejininko surinktas grafikos, ekslibrisų, bibliofilinių knygų ir liaudies meno kolekcijas.

Bendradarbiaudama su A. ir P. Galaunių namais-muziejumi, Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka liepos pradžioje ukmergiškiams pristatė P. Galaunės grafikos darbų kopijų parodą iš muziejaus fondų. Kraštietis padėjo pamatus ir puoselėjo ne vieną sritį, tačiau parodoje norėta atskleisti ir pristatyti jo kaip grafiko darbus ir jų reikšmę. Svarbu pažymėti, kad P. Galaunė – pirmasis lietuvių grafikas, pradėjęs atgaivinti mūsų dailėje ekslibrio tradiciją. Jis ne tik pats kūrė, bet ir kitus skatino kurti knygos ženklus, tyrinėjo juos ir apibendrino savo studijoje „Exlibrisas Lietuvoje (XVI–XX šimtmečiai)”. Pirmuosius ekslibrisus P. Galaunė sukūrė J. Tumui-Vaižgantui, istorikui A. Janulaičiui, M. ir V. Biržiškoms, žmonai A. Galaunienei, V. Steponaičiui, J. Tallat-Kelpšai ir kitiems.

P. Galaunės kūrybinis palikimas – ne viena dešimtis atvirukų, knygų viršelių, iliustracijų, užsklandų, ekslibrisų. Nors P. Galaunės, kaip dailininko, vardas jau Peterburgo laikotarpiu buvo žinomas platesnei visuomenei, minėtas greta J. Zikaro, P. Rimšos, tačiau pats po daugelio metų savo jaunystės kūrybą P. Galaunė vertino gana skeptiškai. Visi parodoje pristatyti P. Galaunės grafikos darbai – ir originalai, ir jų kopijos – saugomi A. ir P. Galaunių namų-muziejaus fonduose.

Pristatyti parodą ir papasakoti apie vieną žymiausių mūsų kraštiečių atvyko A. ir P. Galaunių namų-muziejaus vadovė Miglė Banytė ir muziejininkė-rinkinių saugotoja Irma Liauzun. Pasakodamos apie P. Galaunę, muziejininkės pabrėžė, kad jis buvo aistringas bibliofilas, turėjęs didžiulę nuostabią savo verte biblioteką, kurioje jos vis dar randančios neišpasakytų lobių, dar neištyrinėtų knygų, galinčių atskleisti daug įdomių dalykų.

Viešnios atsivežė ir knygų iš P. Galaunės bibliotekos. Viena jų – itin reikšmingas to laikotarpio jo grafikos darbas – puošnus jubiliejinis 1923 m. išleistas albumas „Vilnius 1323-1923”, kuriam P. Galaunė sukūrė viršelį, titulinį lapą, inicialus, užsklandas, parinko šriftą. Dar viena knyga iš kraštiečio bibliotekos – M. Remer „Litwa. Studium o odrodzeniu narodu Litewskiego. Lwow, 1908”. Knygos priešlapio dešiniajame viršutiniame kampe gražia kaligrafiška rašysena P. Galaunės ranka įrašyti Vydūno žodžiai „Iš Lietuvos garbės duota, dėl Lietuvos turi būti ir naudota”. Kaip sakė muziejaus vadovė M. Banytė, greičiausiai jie gali būti laikomi ir viso P. Galaunės gyvenimo moto.

Muziejininkės papasakojo daug šiltų, jautrių P. Galaunės vaikystės, jaunystės ir vėlesnio gyvenimo epizodų. Pavyzdžiui, vienas jų buvo tai, kad ganėtinai sunkiai besiversdamas, visai taip pat kaip ir jo tėvas, P. Galaunė slapta nuo šeimos pirkdavęs knygas ir jas slėpęs, o kai brolis jas rado, pasijautė labai nejaukiai. Vis tik, nors kilęs iš ganėtinai kuklios aplinkos, jis pasižymėjo ir pakankama drąsa. Pavyzdžiui, būdamas M. K. Čiurlionio galerijos vedėjas, 1925-aisiais metais Italijoje, Moncoje, tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje pristatė lietuvių liaudies meną – skulptūras, audinius, juostas ir prijuostes, stogastulpius, koplytstulpius ir kitus dirbinius. Tačiau drąsa pasiteisino – parengta lietuvių ekspozicija buvo priimta su didžiuliu susižavėjimu ir sulaukė itin teigiamų atsiliepimų.

Parodos atidaryme bibliotekoje dalyvavo nemažai svečių ir iš Veprių krašto: Veprių seniūnė Dalia Radzevičienė, kraštietė poetė, kilusi iš Pageležių, Leonora Jankeliūnienė bei kiti. Po renginio kilo įvairiausių minčių, įkvėptų tos bendrystės tarp skirtingų institucijų ir pavienių, savo kraštą mylinčių žmonių, bei noro atrasti ir tęsti tą kelią, kuriuo einant bus saugojamas mūsų krašto kultūrinis palikimas. Kaip sakė atvykusios muziejininkės, šiandien į P. Galaunę, jo pasiekimus, paliktą kultūrinį pėdsaką dažnai žvelgiame ir vertiname kitaip nei anksčiau – kiekviena ateinanti karta atranda vis naujų spalvų, naujų krypčių ir galimybių kaip pažvelgti į šio žmogaus gyvenimą, profesinę bei kūrybinę veiklą.

Kristinos DARULIENĖS nuotraukos