Šimtametė metų neskaičiuoja ir sveikata nesiskundžia

Loreta EŽERSKYTĖ

Liepos 8-ąją ukmergiškė Paulina Juknienė mini garbingą 100 metų jubiliejų. Dabar dienas ji leidžia jauniausios dukros Zinos Varžgalienės išpuoselėtoje sodyboje, esančioje Vidiškių seniūnijos Šaukavos kaime. Artimųjų meile ir rūpesčiu apgaubta ilgametė niekuo nesiskundžia – jai nieko neskauda, dar neblogai mato ir girdi, viską gali valgyti. Į dukros užduotą klausimą – ar mama geležinė, linkteli galva, nusišypso ir sušnibžda: geležinė…

Giminėje ilgaamžių nebuvo

P. Juknienės gimtinė – Lyduokių seniūnijos Vyliaudžių kaimas. Balžekų šeimoje augo keturios dukterys ir sūnus. Paulina tarp seserų buvo trečia. Dabar liko tik ji viena. Sesuo Stefanija Čyvienė amžinybėn iškeliavo pernai, jai iki šimto pritrūko kelerių metų.

„Mūsų mamos giminė – ne iš ilgaamžių. Aš savo senelių jau neprisimenu. Žinau tik, kad kuomet aš gimiau, mamos tėvas dar buvo gyvas, bet greitai mirė“, – pasakojo Z. Varžgalienė.

Nutekėjo į Inkilus

1940-ųjų lapkričio 2 dieną dvidešimtmetė Paulina ištekėjo už Juozo Juknio. Jis buvo penkeriais metais vyresnis, su tėvais gyveno Inkilų kaime.

Pasak dukros, gretimuose kaimuose augę Paulina ir Juozas buvo šiek tiek pažįstami. Greičiausiai mergina jam buvo kritusi į akį, kad pasiėmęs piršlį nuvažiavo pas Balžekus. Su tėvais sutarė dėl kraičio ir netrukus Paulina paliko tėvų namus Vyliaudžiuose – vyras jaunamartę išsivežė pas save. Bet kartu su uošviais ilgai gyventi neteko. Kaimus skirstant į vienkiemius, jaunoji šeima pamiškėje gavo žemės ir čia pasistatė savo namus.

Ištrėmė į Vorkutą

1945-ųjų vasarą vaikus auginusių ir savo žemę dirbusių Juk-nių gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Juozas pripažintas vadinamuoju klasiniu priešu, pateko į tremiamųjų sąrašus ir buvo ištremtas į Vorkutą. Šeima neteko pagrindinio maitintojo.

Paulina liko viena su keturiais mažyliais. Vyriausiajam Rimvydui buvo ketveri, Ritai – treji, Pranui – dveji, o Albertas dar tik gulėjo vystykluose.

Kai J. Juknys po penkerių metų iš tremties sugrįžo namo, vaikai jau buvo ūgtelėję. Dar po kelerių metų šeimą vėl aplankė gandrai – tėvelius nudžiugino Zina, po trejų metų gimė Vilius.

Iš viso P. Juknienė pagimdė devynis vaikus, du kartus moteris susilaukė dvynukų. Tačiau du mažyliai mirė tik gimę, trečią Dievulis pasiėmė nesulaukusį dvejų metukų. Tad šeimoje užaugo keturi sūnūs ir dvi dukros.

Iš vienkiemio grįžo į kaimą

Atrodė, kad sulaukus iš Vorkutos grįžusio vyro ir tėvelio Juknių šeimos bėdos baigėsi. Tačiau likimas šiems darbštiems ir paprastiems žmonėms atsiuntė dar vieną išbandymą. 1959-iais nelaimingo atsitikimo metu žuvo Juozas.

„Galima sakyti, kad aš tėvelio neatsimenu. Bet atminty įstrigo jo laidotuvės. Man tada buvo penkeri, jauniausiam broliui Viliui – dveji,“ – liūdnais prisiminimais dalijasi Zina.

Pasak moters, po tėčio mirties pas našle tapusią P. Juknienę apsigyveno jos vyro sesuo Elena Mackelienė: „Mamai vienai su būriu vaikų gyventi prie miško būtų buvę labai nesaugu. Be to, namuose nelikus vyriškų ranku, reikėjo ir pagalbininko. Teta mums padėjo ir kartu su mama gyveno iki pat mirties.“

Šeimos neaplenkė ir vienkiemių naikinimo vajus. Abi moterys Inkilų kaime pasistatė namą ir iš pamiškės persikėlė čia gyventi.

Nuo mažumės pratino prie darbo

Kai mažieji ūgtelėjo, P. Juknienė kolūkyje pradėjo melžti karves. Šį darbą dirbo nemažai metų. Mamai fermoje neretai padėdavo ir vaikai.

Z. Varžgalienė pasakoja, kad matydami vyresniųjų pavyzdį vaikai nuo mažumės pratinosi prie darbų. Neskirstė jų į vyriškus ar moteriškus – visi dirbo, ką reikėjo, ir kiek tik turėjo jėgų.

Kadangi šeima buvo didelė, P. Juknienė visada laikė nemažai gyvulių. Ypač nelengva buvo parūpinti jiems pašaro žiemai. Zina iki šiol mena, kaip vaikams tekdavo iš raistų tempti nupjautą žolę, po to ją džiovinti.

„Visi dirbome daug. Buvo labai sunku, bet tuo pačiu – ir linksma. Nes plušėjome kartu, dideliame būryje…“ – šypsosi ilgaamžės dukra.

P. Juknienė kartu su vaikais ne tik dirbo visus darbus, bet kiekvieną šventadienį keliaudavo į bažnyčią. Tikėjimas ir malda padėjo šeimai ištverti sunkumus, teikė ramybę, paguodą.

Visi vaikai rado savo kelią

Pasak Z. Varžgalienės, šimtametė gali save vadinti laiminga mama: „Visi vaikai nuėjo gerais keliais, nors didelių mokslų nebaigė, bet visada turėjo darbus ir daug dirbo. Visi turi šeimas, išaugino darbščius vaikus. Mama močiute tapo būdama 44-erių. Iš viso ji turi 13 anūkų, 19 proanūkių ir 4 proproanūkius… “

Vyriausias sūnus Rimvydas įsikūręs Butkūnuose, buvo traktorininkas. Šeimoje užaugo trys vaikai, dabar vyras jau našlys. Ukmergėje gyvenanti Rita dirbo Baldų kombinate, turi du vaikus. Buvęs melioratorius Pranas gyvena Krekšiuose, jo šeimoje taip pat du vaikai. Albertas, vienintelis iš Juknių vaikų, gyvenimą susikūrė ne Lietuvoje. Po karinės tarnybos įsidarbino ir liko Maskvoje, ten vedė, susilaukė trijų vaikų. Jauniausia dukra Zina daug metų susivienijime „Tulpė“ dirbo audėja. Su vyru Antanu užaugino vieną sūnų, kuris dabar įsikūręs Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Jauniausias sūnus Vilius dirba statybos darbus ir gyvena Molėtuose, jis mamai padovanojo du anūkus.

Nors visi vaikai turi savo šeimas ir namus, nė vienas nepamiršta mamos. Kai tik gali, ją aplanko. Močiutė dažnai svečiuose sulaukia ir anūkų. Jie atsiveža savo vaikus, anūkus. Jaunajai kartai ypač rūpėdavo su senąja pasikalbėti, kuo daugiau sužinoti apie jos gyvenimą. Artimųjų įkalbėta, ji į sąsiuvinį surašė savo šeimos gyvenimo istoriją.

„Tik per karantiną mūsų namuose svečių buvo sumažėję. Saugodami mamą, artimieji jos nelankė. Visi bendravome telefonu“, – sakė Zina.

Mama rūpesčių nekelia

P. Juknienė, kai nusprendė kraustytis pas vaikus, iš pradžių pagyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą. Ilgiausiai ji „užtruko“ pas Ziną. Tik tuomet, kai šiai operavo ranką, mamą pas save išsivežė kiti vaikai. Rami, niekada balso nepakelianti, nereiškianti jokių pageidavimų senolė nei dukrai, nei jos šeimai rūpesčių nekelia – ji su Varžgaliais visada kartu keliaudavo ir į miestą, ir į svečius: „Įsisodiname į automobilį ir visi kartu važiuojame. Kol mes parduotuvėje apsiperkame, ji palaukia automašinoje.“

Dukra pasakojo, kad mama, kol turėjo daugiau jėgų, be užsiėmimo nepabūdavo nė valandėlės. Jaunystėje ji gražiai nėrė vąšeliu, mezgė virbalais. Daugelį metų tam neturėjo laiko. Prieš kelerius metus ji vėl į rankas paėmė virbalus ir primezgė daugybę kojinių.

„Dar užpernai ji veržėsi ravėti. Darže neradusi piktžolių, jų ieškoti ėjo net į pievą…“ – juokėsi Z. Varžgalienė.

Moteris stebisi, kad visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbusi, netektis išgyvenusi mama, sulaukusi garbaus amžiaus, nepasiligojo, jai beveik nereikalingi vaistai. Ji tik kartą, kai buvo įtariamas plaučių uždegimas, yra gulėjusi ligoninėje. Šimtametė neturi jokių lėtinių ligų, jai nieko neskauda.

„Mamos jėgos vis senka, jai jau reikalinga pagalba. Tačiau iki šiol pati dar pavalgo. Maistui ji neišranki, bet su amžiumi vis mažiau valgo mėsos. Tačiau neatsisako saldumynų. Cukraus deda ir į košę, ir į arbatą…“ – apie ilgaamžės įpročius pasakoja dukra.

Senolės kambarėlyje ant stalo padėtos kelios artimųjų nuotraukos, vaikiška biblija. Didelėmis raidėmis išspausdintą Šventąjį Raštą Paulina neretai pavarto ir paskaitinėja netgi be akinių…

Atsisveikindama Zina neslėpė, jog mamos 100 metų jubiliejaus iškilmių iš anksto neplanavo. Visa gausi šeima buvo susirinkusi prieš dešimtmetį, kai P. Juknienė šventė 90-metį.

„Į priekį nieko neplanuojame. Tiesiog džiaugiamės kiekviena diena, praleista kartu su mama, ir stengiamės ją pagloboti…“ – sakė jubiliatės dukra.

P. Juknienės albumo nuotraukos

Juknių šeima, kai visi kartu minėjo mamos 90-metį.

P. Juknienė su jauniausiu sūnumi Viliumi.

Viena iš nedaugelio nuotraukų, kurioje įamžintas J. Juknys. Pro šalį ėjęs fotografas jį kieme nufotografavo su žmona ir vyriausiais vaikais Rimvydu bei Rita.