Dalia jaučiasi laiminga globodama kūdikėlius.

Naujausi, Žmonės

„Vaikai – pati geriausia laikina dovana, kurią atėjus laikui tenka grąžinti…“

Nijolė STUNDŽIENĖ

Jau treti metai liepos pirmąjį sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena. Būtent šių žmonių, keičiančių be tėvų priežiūros likusių vaikų likimus, dėka pasaulis tampa gražesnis, gimsta viltis ir pasitikėjimas. Kaip žinia, Lietuvos tikslas – mažinti valdiškose institucijose augančių vaikų skaičių ir tapti šalimi be globos namų. Šiame kelyje prieš keletą metų pradėta kurti alternatyvas – ne tik globos centrus, bet ir ruošti globėjus, budinčius globotojus.

Artėjant Globėjų dienai apie kasdienybę, rūpesčius, patiriamus skaudulius bei džiaugsmus kalbėjomės su Globos centro budinčia globotoja Dalia Šikšniene.

„Aš esu mama…“

Muzikinį išsilavinimą turinti 60-metė ukmergiškė auginti svetimus vaikus ryžosi bemaž prieš trejetą metų. Pasiteiravus, kas paskatino eiti šiuo keliu, Dalia juokavo: „Sakoma, kad žmonija skirstoma į tris kategorijas – vyrus, moteris ir mamas. Aš esu mama…“

Su vyru Vyteniu, taip pat visą gyvenimą muzikuojančiu, jiedu užaugino ir į gyvenimą išleido keturis savo vaikus – sūnų ir tris dukras, jau džiaugiasi ir keturiais anūkais. Tačiau ne ištuštėjusio lizdo sindromas paskatino Šikšnius savo išpuoselėtų namų Alyvų gatvėje duris atverti be tėvų globos likusiems vaikams. Šis žingsnis, kaip sakė moteris, geriausias jos pasirinkimas.

„Esu dirbusi muzikos mokytoja, meno vadove, užsiiminėjau administracine veikla, turėjau ir savo verslą, bet supratau, jog nesu verslininkė ir šis darbas – ne man, – apie kardinalius gyvenimo pokyčius kalbėjo Dalia. – Šiame apmąstymų, svarstymų laikotarpyje dukra papasakojo apie vilnietę Aušrą Černiauskienę, kuri buvo viena iš kūdikių globos pradininkių Lietuvoje. Susipažinus su ja, abejonių nekilo…“

Dalios sumanymui pritarė visa jos šeima. Kartu su vyru Vyteniu jie baigė profesionalių globėjų kursus ir D. Šikšnienė su Ukmergės globos centru pasirašė darbo sutartį.

Tais atvejais, kai vaikui likti biologinėje šeimoje nesaugu, geriausia, kad jis iš karto patektų į šeimą, galinčią suteikti jam rūpestį ir šilumą. Paprastai tai būna vaiko giminaičiai ar kiti jam emociškai artimi žmonės, pavyzdžiui, krikštatėviai, seneliai, galintys ir gebantys tinkamai juo pasirūpinti. Tačiau tai įmanoma ne visada. Tuomet į pagalbą ir ateina specialius mokymus baigę žmonės – budintys globotojai, kurie, nors ir nebūdami susiję su vaiku giminystės ryšiais, žino, kaip suteikti mažyliui emocinį ir fizinį saugumą. Taip vaikas patiria mažesnį stresą, kol jo šeimai teikiama pagalba ir tampa saugu sugrįžti į namus.

Misija – suteikti kuo daugiau meilės

Dalia nusprendė užsiimti kūdikių priežiūra. Moters įsitikinimu, kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau baisios patirties jis turi. Pagal pasirašytą sutartį pas budinčią globotoją mažyliai gali gyventi iki metų. Per tą laiką jie turi būti arba grąžinti atgal į šeimą, arba jiems surasta nuolatinių globėjų ar įtėvių šeima.

„Tam, kad kūdikį užaugintum iki metų, pirmiausia jam reikia ne tik priežiūros, rūpesčio, bet daug meilės, – patirtimi dalijosi pašnekovė. – Mama tokiam vaikeliui – visas pasaulis. O jei gimdytoja jį paliko, vadinasi, pasaulis – žiaurus. Taigi, mano misija – suteikti kūdikiui kuo daugiau meilės, ir taip ugdyti pasitikėjimą, savivartę, pastovumą. Vaikai gimsta gabūs ir talentingi, bet mes juos sugadiname. Pirmaisiais gyvenimo metais jie labai imlūs, todėl aš ne tik juos maitinu, valau užpakaliukus, prausiu, bet ir masažuoju, mankštinu, seku pasakas, dainuoju, jie klausosi muzikos, kitų garsų…“

Pasak Dalios, sulaukti kūdikio – palaima. Ir neslepia, jog pradžioje pagalvodavo: „Kaip jį imsiu, kokia moteris jį pagimdė?..“ Bet kai tik vaikelis pasirodydavo jos namuose, kai Dalia jį išmaudydavo, aprengdavo paruošto kraitelio drabužėliais, jau po kelių dienų jis tapdavo savu, brangiu, kurio niekam negalėdavo atiduoti.

„Aš auginu savus, ne svetimus vaikus. Esu tramplinas į meilę, nes noriu, kad iš manęs jie patektų į geras šeimas, laimingus namus“, – savo mintis apie vykdomą misiją dėliojo globotoja.

Paklausta, ar nebijo prisirišti, Dalia patikino, kad tai ir yra pats skaudžiausiais etapas: „Visi mano vaikai – pati geriausia laikina dovana, kurią atėjus laikui reikia grąžinti. Tai suprantu, bet išsiskyrimas būna labai skaudus, prireikia pusmečio, kad tai atlėgtų“.

Mergytė užvaldė globotojų širdis

Globotoja už savo darbą gauna atlyginimą, lėšų skiriama ir vaiko išlaikymui. Pirmas vaikelis Daliai buvo pasiūlytas 2017 metų pabaigoje, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių teko jo atsisakyti.

„Dirbti pradėjau 2018-ųjų kovą, sulaukusi 6 mėnesių Emilytės. Ši mergytė – mano širdies vaikas, dėl kurios likimo neramu iki šiol, – pasakojo globotoja ir rodė daugybę savo globotinių nuotraukų. – Kai atvyko pirmoji mergaitė, ji tik gulėjo ir mirksėjo. Mažylė tikrųjų tėvų namuose niekam nerūpėjo, buvo apleista. Po trijų su puse mėnesio tėvai stebuklingai „pagijo“ – ir dukrytę jiems grąžino. Tuomet du mėnesius budėjau ir vėl sulaukiau tos pačios Emilytės. Tik šį kartą ji atvyko su vyresne, keturmete sesute. Tuomet supratau, kad su vyresniais vaikais man būtų sunku. Mergaitė labai pavydėjo mažylei skiriamo dėmesio, norėjo gyventi su vyresne sese ir broliu, todėl vėliau pas juos ir iškeliavo…“

Dalia prisimena visus augintus vaikelius, bet labiausiai išgyvena dėl Emilijos likimo. Antrą kartą į jų šeimą grąžinta mergaitė užvaldė visų širdis. Pasak globotojos, tai – ypatingas vaikas, labai muzikalus, charizmatiškas, tačiau su ja reikia užsiiminėti, bendrauti, ją mylėti. Šiuo metu ji sugrįžusi pas tikrąją savo motiną, bet abu Šikšniai jos iki šiol negali pamiršti.

„Bijau važiuoti į jos tėvų namus, nes nežinau, kokią išvysiu savo mergaitę. Kartais sulaukiu žinių, kaip gyvena jos šeima, ir dėl to tenka tik liūdėti…“ – atviravo pašnekovė.

Iškeliavo į įtėvių namus

Auginat Emiliją, Daliai atvežė ir penkių parų kūdikį – Mariją. Moteris prisiminė, kaip nelengva buvo su dviem vaikučiais: „Marija buvo supainiojusi dieną su naktimi. Ji 6 valandą ryte užmigdavo, o 7 valandą pabusdavo Emilytė. Labai pavargdavau, dar ir koją susilaužiau bėgiodama iš vieno kambario į kitą. Nors ir sugipsavo lūžusią vietą, bet savo vaikų niekam neatidaviau“.

Nelengva buvo ir susirgus mergaitėms, kai teko trumpam atsigulti į ligoninę. Kaip pasakojo Dalia, iš pradžių dėl virusinės ligos į Vaikų ligų skyrių pateko Emilija. Kadangi namuose buvo likusi kita mažylė, moteris negalėjo pasilikti gydymo įstaigoje. Tačiau po poros dienų susirgo ir Marija, todėl ligoninėje atsidūrė visos trys.

„Vienai reikia maistelį pašildyti, kitai kapsi lašelinė… Nors persiplėšk. Tuomet supratau, kad esu tokio amžiaus, kai man per sunku auginti du vaikus. Paprašiau ateityje palikti tik vieną“, – apie patirtus sunkumus pasakojo moteris.

Marija Dalios namuose gyveno 5 mėnesius, vėliau buvo atiduota nuolatinei globai būsimiems įtėviams. Moteris dėl šios mergaitės jaučiasi rami, nes ji pateko į puikią šeimą, kurioje auga apgobta meile, dėmesiu, rūpesčiu. „Su Marijos dabartiniais tėveliais bendraujame iki šiol, jie buvo atvažiavę aplankyti, siunčia nuotraukas, – kalbėjo D. Šikšnienė. – Džiaugiuosi įvykdžiusi savo misiją – mergaitę atidavusi į ją mylinčius namus“.

„Vaikas klykė kaip žuvėdra…“

Išlydėjus Mariją po keltos dienų globotoja sulaukė dar vienos naujagimės – dviejų savaičių mažutės, vos 2,4 kg svėrusios, Iglės. Ją Dalia ir Vytenis augino iki metų ir dviejų mėnesių. Dabar ji – nuolatinės globėjos šeimoje, kurioje jau auga jos brolis ir sesė.

„Su Iglute turėjome atsisveikinti anksčiau, bet prasidėjo karantinas. Kaip tik tuo metu mums pranešė, kad reikiami dokumentai sutvarkyti ir vaiką pasiims. Tuomet supykau ne juokais. Pasakiau, kol nesibaigs karantinas, nieko į savo kiemą neįleisiu, o jei kas atvažiuotų mergaitės, iškviesiu televiziją. Be to, Iglutė nebuvo įpratusi prie savo naujosios globėjos. Vaikui būtų didelis stresas, jei jį perkeltų į nepažįstamus namus. Taigi, ji pas mus liko iki birželio mėnesio.“

Pasak Dalios, kai vaikas iškeliauja, užvaldo tuštuma ir širdgėla, tarsi kažkas būtų išplėšęs dalelę širdies. Moteris vis dar prisimena, su kokiu skausmu jų namus paliko Emilija: „Vaikas klykė kaip žuvėdra. Nešiau ją iki automobilio ir tik tada, kai ją perdaviau, mergytė suprato, kad kartu nevažiuosiu. Verkė net Globos centro vairuotojas…“

Pašnekovė atviravo, jog šiame darbe yra ir skausmingų akimirkų, nemalonių dalykų. Ypač Dalią slegia ir vargina bendravimas su vaikų tėvais. Jie gali susitikinėti su savo mažyliais, bet dažnai atėję į pasimatymą bendravimo laiką skiria ne savo atžalai, o naršymui telefone. Sulaukia globotojai ir nepelnytų priekaištų, skundų…

Namuose – vėl naujas kūdikis

Moters teigimu, be vyro ir vaikų pagalbos jai būtų labai sunku. Daugiausia rūpesčių, aišku, gula ant Vytenio pečių. Į pagalbą tėvams dažnai atskuba ir sūnus, dukros. Dalia – ilgametė Ukmergės kultūros centro moterų vokalinio ansamblios ,,Cantilena“ narė, todėl nori ir į repeticijas nubėgti, į koncertus išvažiuoti.

Tądien, kai lankiausi Šikšnių namuose, Dalia pirmą kartą per šiuos darbo metus oficialiai atostogavo.

„Ilsiuosi, bet kasdien laukiu kūdikėlio, šį kartą berniuko Lauryno, kurį turėtų atvežti iš Vilniaus, – pridūrė pašnekovė. – Vaikelis gimė silpnutis, turi daug sveikatos problemų, todėl dar neaišku, kada jį išleis iš ligoninės“.

Mūsų pokalbio metu globotoja ant stalo pažėrė šūsnis vaikų nuotraukų ir jas komentuodama prisiminė kartu švęstas Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas… Moteris džiaugėsi mažylių pirmaisiais dantukais, žingsniais, ištartais žodžiais… Visa tai, anot Dalios, milijoniniai apdovanojimai.

„Kai išeisiu į pensiją, atsiversiu šiuos albumus ir turėsiu, ką prisiminti“, – kalbėjo ji ir žvelgdama į vaikų nuotraukas geraširdiškai šypsojosi.

Liepos 1-ąją Šikšniai vėl sulaukė dovanos, jie sūpuoja iš ligoninės parsivežtą kūdikėlį.

Nuotraukos iš asmeninio D. ŠIKŠNIENĖS archyvo

Globos kursus baigė bei žmonai padeda ir sutuoktinis Vytenis.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Irena :
    Tur būt širdis plyšta atiduodant paauginta vaikelį, stiprybės ir sveikatos jums.
  • Danguolė :
    Labai jus suprantu.Kiek reikia stiprybės,meilės,sveikatos,tolerancijos,globojant svetimą vaiką.Pati užauginau mergaitę nuo 5 metų.Kantrybės jūsų šeimai.Esat reikalingi.
  • Danguolė :
    Labai jus suprantu.Kiek reikia stiprybės,meilės,sveikatos,tolerancijos,glibojant svetimą vaiką.Pati užauginau mergaitę nuo 5 metų.Kantrybės jūsų šeimai.Esat reikalingi .