Ukmergiškis A. Varžgalys sulaukė garbaus jubiliejaus.

Naujausi, Žmonės

Prienų globos namuose gyvenantis ukmergiškis pasveikintas su 100-uoju gimtadieniu

Daiva ZIMBLIENĖ

Savivaldybės administracijos Informacinių technologijų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė

„Ko gero, šiandien man suėjo 100 metų!” – Prienų globos namų fojė išvydęs su akordeono muzika jį pasitinkančius šios įstaigos darbuotojus su jam būdingu ramumu ir kuklumu ištarė ukmergiškis Antanas Varžgalys. Birželio 9-ąją savo 100-ojo gimtadienio sulaukusį A. Varžgalį su šia ypatinga sukaktimi dėl visuotinio karantino ir griežtų jo reikalavimų globos įstaigoms, tuomet pasveikino tik globos namų atstovai bei „kambariokas“ 93 metų Vytautas Jonas Rimgaila.

Jubiliatui sveikintojai įteikė gėlių, dovanų, apjuosė išausta simboline juosta bei perdavė paštu gautus sveikinimo raštus net iš dviejų rajonų savivaldybių merų – Ukmergės ir Prienų. Tiek abiejų savivaldybių atstovai, tiek A. Varžgalio artimieji pas jį planuoja atvykti iškart po to, kai tik baigsis karantinas.

1920 metų birželio 9-ąją A. Varžgalys gimė Ukmergės rajono Avižienių kaime, tuometiniame Žemaitkiemio valsčiuje, paprastų kaimo ūkininkų Igno ir Onos šeimoje. Jis yra trečias penkių vaikų šeimoje. Du vyriausieji broliai – Stasys ir Napalys buvo partizanai ir žuvo pokaryje, o brolis Vladas ir sesuo Ona Anapilin iškeliavo jau sulaukę garbingo amžiaus.

Vedęs šešeriais metais jaunesnę Uršulę, A. Varžgalys su ja susilaukė trijų vaikų: dvynių sūnų Aloyzo ir Juozo bei dukros Birutės. 1977 metais žmonai Uršulei mirus, A. Varžgalys po kurio laiko vedė dar kartą. Antroji žmona Emilija mirė 2012 metais.

„Tėvukas – Antrojo pasaulinio karo dalyvis, patekęs į nelaisvę buvo išvežtas į Vokietiją. Apie karo, pokario baisumus ir išgyvenimus jis ilgai bijojo, nedrįso pasakoti. Tik apie 2000-uosius mums, vaikams, atsivėrė“, – sakė A. Varžgalio sūnus Juozas, dabartinis Seimo narys.

Pasak jo, tėvas visą gyvenimą, iki pat pensijos dirbo vairuotoju. Vairavo sunkvežimius, autobusus, tačiau nuosavo automobilio niekada neturėjo.

„Jis mums nebuvo griežtas ir kategoriškas tėvas, su diržu rankose neauklėjo, o viską spręsdavo ramiai. Ir iki šiol į viską žiūri daugiau iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės. Visą gyvenimą buvo ir yra ramus, tykus žmogus. Nevartojo alkoholio, nerūkė ir yra labai giliai tikintis. Bažnyčia jam yra labai svarbi. Kol galėjo, kiek-vieną sekmadienį iš savo namų Krekšliuose eidavo pėsčiomis į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią melstis. Niekada neskubėjo gyventi. Gal dėl to ir sulaukė 100 metų?“ – su šypsena apie tėvą kalbėjo J. Varžgalys.

Paklaustas, kodėl tėvas gyvena globos namuose, J. Varžgalys atsakė, kad šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tėvo norus būti tarp savo bendraamžių, o be to, netoliese gyvena sesuo Birutė.

„Mūsų Antanukas – nepaprastai geras, malonus, nuoširdus ir ramus gyventojas. Apie jį mes visi tik pačiais geriausiais žodžiais kalbame. Bartis, niurnėti, bambėti jis nemoka, nekelia ir jokių ypatingų reikalavimų. Tai vadinamojo seno kirpimo žmogus, kuris jau geriau nutylės, kažko nepasakys. Antanukas gyvena savo pasaulyje, pagal savo ritmą ir dienotvarkę“, – taip apie šešerius metus Prienų globos namuose gyvenantį A. Varžgalį pasakojo šios įstaigos socialinė darbuotoja Irena Laukaitytė.

Pasak jos, šimtametis mėgsta klausytis savo mažyčio radijo imtuvo, išeina pasivaikščioti, o po pietų – visada prigula trumpam numigti. Šis vyras nėra išrankus maistui – su malonumu valgo visus paprastus lietuviškos virtuvės patiekalus. Ypač mėgsta įvairias sriubas ir mėsos kotletus. I. Laukaitytės teigimu, A. Varžgalys yra labai pamaldus. Iki karantino visada dalyvaudavo šv. Mišiose globos namų koplytėlėje, kurias aukodavo čia kas antrą ketvirtadienį atvykstantis Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas monsinjoras Jonas Danilevičius.

A. Varžgalys nėra pats vyriausias gyventojas daugiau nei 200 globotinių turinčiuose Prienų globos namuose. Šioje įstaigoje gyvena dvi moterys, kurioms 101 metai. O prieš kelias savaites Anapilin iškeliavo 104 metų vyras.

„Ilgaamžiškumą lemia daugelis dalykų. Tiek gyvenamoji aplinka, tiek genai, perduodami iš kartos į kartą, tiek artimųjų dėmesys ir meilė. Apie mūsų globos namus daugelis atsiliepia tik gerai – čia dirba rūpestingi darbuotojai, graži ir aplinka – šalia pušynas, Nemunas. Pas mus gyvena žmonės iš visos Lietuvos, čia laisvų vietų beveik nebūna“, – teigė I. Laukaitytė.

I. LAUKAITYTĖS nuotr.

 

Palikite komentarą apie straipsnį