Su tokia apranga prasideda darbo diena.

Naujausi, Žmonės

Ukmergės ligoninės chirurgas Nikas Samuolis: man karantinas prasidėjo saviizoliacija

Ukmergės ligoninės chirurgas, o pandemijai surakinus pasaulį ir COVID-19 skyriaus vadovas Nikas Samuolis karantino pradžią prisimins ilgai. Vos tik šalyje prasidėjo suirutė dėl koronavirusinės infekcijos, Nikas turėjo pasitraukti į 14-os dienų saviizoliaciją.

Nors buvimas izoliacijoje kėlė pyktį ir erzino, tačiau šis laikas padėjo adaptuotis esamoje situacijoje ir pasiruošti kovai su dar tuo metu mažai žinomu virusu. „Tas saviizoliacijos laikas ir buvo sunkiausias“, – prisiminęs karantino sukeltus iššūkius reziumuoja N. Samuolis.

N. Samuolis.

– Ką pagalvojate pažiūrėjęs atgal į tuos beveik jau tris karantino mėnesius?

– Ukmergės ligoninėje dirbau chirurgu, o atėjęs karantinas asmeniškai man buvo didelis iššūkių metas. Reikėjo pakeisti ir specialybę. Trumpam atidėti chirurgiją ir užsiimti COVID-19 ligoniais. Teko sparčiai mokytis, susipažinti su inovatyviais sprendimais. Mes, medikai, vilkomės visų kitų specialybių užnugaryje su tokiomis technologijomis kaip nuotolinės konsultacijos (telemedicina), 3D spausdintuvai, komunikacija, o dabar štai konstruojame veido skydus ar net dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, vis dažniau naudojamės „Zoom“ ar „Microsoft Teams“ programėlėmis.

– Koks buvo Jums karantino laikotarpis?

– Pradžioje vyravo didžiulis chaosas, nežinomybė, pasitaikė ir konfliktų, o neilgai trukus sužinau, kad man karantinas visgi prasideda saviizoliacija. Susiklostė tokia specifiška situacija, kad mūsų ligoninės gydytojai buvo diagnozuotas COVID-19 virusas, nors ji niekur ir nekeliavo tuo metu. Supratome, kad koronavirusas jau gyvena ligoninėje. Buvau priverstas išeiti į 14 dienų saviizoliaciją, tas dienas prabuvau namuose.

Iš pradžių galvojau, kad ir kontakto būta, žinojau, jog reikia laukti simptomų, bet jie kaip neatėjo, taip neatėjo. Sėdi, lauki, nervai ne patys stipriausi tuo metu, ėmė ir pyktis dėl tokios situacijos. Turi lindėti namuose, kai gali būti ten, kur tavęs reikia labiausiai. Tas saviizoliacijos laikas buvo sunkiausias, nes privalėjau likti namuose ir negalėjau padėti tiems, kam tuo metu reikėjo pagalbos

– Saviizoliaciją vadintumėte didesniu iššūkiu nei COVID-19 skyriaus įkūrimą?

– Taip, tikrai, didžiausiu iššūkiu man tapo saviizoliacija, nes sunku susitaikyti su tuo, kad esi sveikas, bet negali dirbti. Laiką namuose skyriau savišvietai ir užsienio kolegų iš Kinijos, JAV ir kitų šalių mokslininkų studijoms apie tai, koks yra tas naujasis koronavirusas. Man sugrįžus iš saviizoliacijos vyko intensyvūs mokymai, kaip teikti deguonies terapiją, kaip dirbti su plaučių ventiliacijos aparatu, nes buvo ruošiamasi daug sudėtingesnei situacijai nei kad realiai turėjome. Koordinavau šiuos mokymus, o po jų prireikė komandos į kuriamą COVID-19 skyrių. Pas mus gydytojų pertekliaus nėra, tad teko aukoti Chirurgijos skyrių ir eiti dirbti į kitą.

Saviizoliacija ir mokymai tapo pereinamuoju laikotarpiu, spėjome pasiruošti kovai su virusu tiek morališkai, tiek ir žiniomis.

– Kaip kito situacija šiame skyriuje nuo pirmųjų dienų iki dabar?

– Galima sakyti, kito palengva. Administracija ir medicinos personalas kartu, eigoje išmokome, kaip valdyti krizę. Pasitaikė situacija, kurios niekada neturėjome, tad supratome, kad visgi labai svarbu yra bendradarbiauti ir komunikuoti. Kai komunikacija ligoninės viduje pagerėjo, po truputėlį situacija pradėjo lengvėti. Atsirado žmonių, kurie nori padėti. Atėjo suvokimas, kad ne tik vadovai gali valdyti situaciją, bet ir gydytojai, slaugytojai, kitas personalas turi pakankamai žinių, yra pajėgūs prisidėti. Pamažu atsirado bendradarbiavimas, situacija stabilizavosi.

Be to, per beveik mėnesį laiko, kol truko saviizoliacija ir mokymai, mes ir patys sėmėmės žinių. Domėjomės, žiūrėjome, ką šneka kolegos, kuo dalinasi, skaitėme straipsnius. Tarptautinė chirurgų bendruomenė organizavo vebinarus (seminarus internetu), kur dalinosi patirtimi, žiniomis, kaip chirurgui ateiti dirbti į COVID-19 skyrių, ką reikia žinoti. Tad darbui šiame skyriuje buvau jau pasiruošęs.

– Kokias pamokas išsinešite iš šio laikotarpio?

– Pamatėme, koks yra vertingas ligoninės darbuotojas. Kalbu apie visą personalą: gydytojus, slaugytojas, slaugytojų padėjėjas, valytojas. Ačiū Dievui, kad nereikėjo daryti sunkių moralinių pasirinkimų kaip Italijoje ar Ispanijoje, kur gydytojai sprendė, gydomas ar ne bus šis pacientas.

Iš tikrųjų, labai pozityviai nuteikia visuomenės pagalba parūpinant asmeninių apsaugos priemonių. Bendradarbiavau ir su Robotikos mokykla, kuri kūrė apsauginius skydelius. Tas bendradarbiavimas apskritai buvo „superinis“, džiaugiuosi inžinierių įsitraukimu. Jie skambino, konsultavosi, ieškojo sprendimų, kaip galėtume rasti pigesnių būdų apsaugos priemonėms gaminti, bet kad jos vis tiek būtų pakankamai saugios.

– Kas Jums padeda atsipalaiduoti po įtemptos dienos?

– Mano laisvalaikio užsiėmimai tradiciniai: knygos, mankšta, pokalbiai su draugais telefonu ar kitomis telekomunikacijų priemonėmis. Dabar pavasaris, tai galima nuvykti į sodybą – į saugią erdvę, kur nebejauti karantino ir gali matyti, kaip bunda gamta, užsiimti statybos darbais. Tai prablaško.

– Mėgstate stebėti gamtą, o kada medicina atsirado Jūsų akiratyje?

– Maždaug 11-oje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti mediciną. Nemačiau kitos prasmingesnės specialybės. Man atrodė, kad tai – toks viduriukas tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Humanitariniai mokslai man per didelė „palaida bala“, o tiksliuosiuose – per daug tikslu. Taip ir pasirinkau. 2016-aisiais baigiau rezidentūrą ir atvykau dirbti į Ukmergės ligoninę.

– Ko palinkėtumėte kolegoms, taip pat vis dar dirbantiems priešakinėse linijose?

– Stiprybės ir kad greičiau pasibaigtų koronaviruso sukelta pandemija. Priešakines linijas reikės užleisti kitiems specialistams, nes dabar didžiausi iššūkiai kyla, kaip pradėti teikti planines gydymo paslaugas ir sugrįžti įprastas vėžes. Reikės rasti naujų būdų, kaip dabar suteikti pagalbą žmonėms, kurie neserga COVID-19 virusu, bet turi kitų ligų, ir jiems reikalingas kokybiškas ir operatyvus gydymas. Tad kūrybingumo ir daugiau bendradarbiavimo. Tada viską galima pasiekti.

– Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vilma BALČIAUSKAITĖ

www.ugdantikomunikacija.lt

Interviu parengtas vykdant projektą „Priešakinėse linijose“. Jo iniciatoriai – Ugdanti komunikacija ir Jaunųjų gydytojų asociacija – kviečia visus medicinos darbuotojus tapti karantino dienoraščio metraštininkais, dalytis savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus su visa visuomene, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms.

 

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • oplia :
    super gydytojas ir žmogus. . Prieš 1,5m teko savaitę "pabendrauti", Ačiū labai.