Po šv. Mišių būrelis maldininkų, vadovaujami vyskupo A. Jurevičiaus ir Ukmergės dekano R. Kazaičio, ėjo Veprių Kalvarijas.

Kultūra, Naujausi

Karantinas nesutrukdė Vepriuose švęsti Sekmines

Elena LIUTKUTĖ

Nuo seno Vepriuose Sekminės minimos tris dienas: penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Šiemet organizuojant Sekminių atlaidus būta daug nežinios dėl karantino apribojimų. Tačiau tradiciniai atlaidai įvyko.

Kaip teigia Veprių ir Deltuvos parapijų klebonas Gintautas Naudžiūnas, tikinčiam žmogui, kuris nori melstis, niekas negali sutrukdyti: „Sovietiniais laikais, kai tikėjimas buvo draudžiamas, o tikintieji netgi persekiojami, į Veprius per Sekmines kasmet susirinkdavo minios žmonių“.

Kadangi šalis vis dar gyvena karantino sąlygomis, šiemet vis tik Sekminių atlaidų metu teko apriboti aukojamų Mišių skaičių. Penktadienį ir šeštadienį Švč. Rožinio Mergelės Marijos bažnyčioje vyko po vienerias Mišias, o sekmadienį aukotos trejos Mišios. Tradiciškai kartu su tikinčiaisiais meldėsi ir vienuolis pranciškonas, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras Julius Sasnauskas. Jį su kunigu G. Naudžiūnu sieja sena bičiulystė, tad jis kasmet mielai per atlaidus lankosi Vepriuose.

Šeštadienio rytą į Sekmines atvyko Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius. Jis buvo pasitiktas prie Veprių bažnyčios šventoriaus vartų ir iškilmingai įlydėtas į bažnyčią. Čia kartu su Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonu, Ukmergės dekanato dekanu Raimundu Kazaičiu aukojo šv. Mišias. Per jas dalis tikinčiųjų buvo šventoriuje, tačiau įrengtas įgarsinimas jiems leido dalyvauti šiose apeigose.

Šv. Mišių homilijoje vyskupas A. Jurevičius kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą priimant Dievo žodį ir jį įgyvendinant gyvenime. Jis citavo popiežių Pranciškų, vaizdžiai nusakiusį Dievo žodžio kelią į gyvenimą: „Dievo žodžio klausomės ausimis ir jis pereina į širdį; jis nelieka ausyse, bet turi pasiekti širdį; o iš širdies pereina į rankas, į gerus darbus. Tai yra Dievo žodžio nueinamas kelias: per ausis į širdį ir į rankas.“ Vyskupas taip pat pabrėžė, kad tikrieji Dievo žodžio aiškintojai yra ne išsimokslinę teologai, bet tie, kurie šventai gyvena. Per juos Dievo žodis pasiekia savo tikslą.

Po šv. Mišių dalis žmonių, vadovaujami vyskupo ir Ukmergės dekano, ėjo Veprių Kalvarijas, susidedančias iš trisdešimt penkių stočių. Kryžiaus kelio pamaldose žmonės buvo su veido kaukėmis ir laikėsi saugaus atstumo. Nors tai neleido išgirsti visų skaitomų ir giedamų maldų, tačiau maldaknygės jiems padėjo įsijungti į bendrą maldą.

Pradedant Kryžiaus kelią vyskupas paaiškino, jog Kalvarijų maldininkai turi savo intenciją, kurią nori nešti kartu su Kristumi Kryžiaus kelyje. Pasak jo, šiemet visiems svarbiausia tebūna pagrindinė intencija – kad Lietuvoje ir pasaulyje liautųsi pandemija.

Baigdamas Kryžiaus kelią, kuris tęsėsi tris valandas, vyskupas paaiškino paskutinės stoties „Šv. Elena atranda kryžių“ prasmę. Pasak jo, visi ėjusieji Veprių Kalvarijas iš naujo atrado Viešpaties Jėzaus Kryžių kaip gyvenimo prasmę ir kryptį. Tuo tikintieji ir turi vadovautis savo gyvenime, nes per Kryžių visuomet einame į prisikėlimą.

Pagal seną katalikišką tradiciją Kalvarijose Kryžiaus keliai apeinami švenčiant Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę, kuomet, kaip rašoma Šv. Rašte, ant Jėzaus mokinių būrelio nusileido Šv. Dvasia. Mūsų protėviai per Sekmines apkaišydavo trobas ir gyvulius žalumynais, berželių šakomis. Sekminių šventė susijusi su gyvybės vaisingumu, augimu, simbolizuojančiu Šv. Dvasios plitimą visame pasaulyje. Sekminės yra trečioji pagal svarbą katalikiška šventė, kurioje gražiai dera katalikiški ir pagoniški apeiginiai papročiai.

Kryžiaus kelio stotys Vepriuose įsteigtos 1846 m., kai pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Pirmosios koplytėlės buvo medinės, sukaltos iš lentų. 1882–1900 m. Veprių ūkininkų lėšomis dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis. Į šias dvi didžiąsias medines koplytėles buvo galima patekti ir ten melstis.

Koplytėlės nukentėjo nuo artilerijos per Pirmąjį pasaulinį karą. 1923 m. kunigo Pranciškaus Mirskio iniciatyva senieji sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos, tačiau žemesnio meninio lygio (keli jų saugomi Veprių muziejuje).

Sovietiniais laikais Lietuvos šventąsias vietas buvo stengiamasi išnaikinti. 1962–1963 metais Veprių Kalvarijos buvo nugriautos. Nepaisant to, vietos žmonės kryželiais ir gėlėmis pažymėdavo buvusių stočių vietas ir toliau organizuodavo Kryžiaus kelio eisenas.

1989 m. per Sekmines buvo atšventintos Veprių Kalvarijos, vėliau aukotojų lėšomis atstatytos koplytėlės.

Kauno arkivyskupijos nuotraukos

Vyskupas paaiškino, kokią prasmę turi Kryžiaus kelio stotys.

Veprių Kalvarijose, susidedančiose iš trisdešimt penkių stočių, yra ir 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai.

Palikite komentarą apie straipsnį