Jaunimas

Pokalbiu galima nuraminti žmogų – apie savanorystę „Jaunimo linijoje“

„Jaunimo linija“ – viena ilgiausiai veikiančių Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, įsikūrusių Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje ir kitąmet švęsianti 30 metų jubiliejų. Beveik 300 savanorių visoje Lietuvoje budi prie telefono ragelių, atsakinėja į elektroninius laiškus ir kalbasi internetu su tais, kuriems tą minutę sunku ir kurie savo aplinkoje neturi su kuo pasikalbėti atvirai ir nuoširdžiai.

Lauryna Virelytė „Jaunimo linijoje“ savanoriauja jau trejus metus ir dalinasi savo patirtimi, kaip ne tik padeda jauniems žmonėms išgyventi sunkias akimirkas, bet kaip keičiasi pati ir keičia savo aplinką.

– Kas tave paskatino ateiti savanoriauti į „Jaunimo liniją“?

– Buvo du smulkūs dalykai, dėl ko pro „Jaunimo linijos“ duris įžengiau dar būdama tik 16-os. Pirma yra tai, kad norėjau mokytis apie save ir apie kitus, o antra, norėjosi rasti prasmingą laiko praleidimą, o ne tiesiog žiūrėti serialus ar dar kažką veikti, kas tuo metu buvo įprasta ir nenaudinga man pačiai. Iki pilnametystė buvau plėtros savanorė. Ir taip prasidėjo mano kelias „Jaunimo linijoje“.

– Kuo prasminga šios organizacijos veikla, ar tikrai vien pokalbiu galima nuraminti žmogų, suteikti jam vilties?

– „Jaunimo linijos“ veikla, manau, yra prasminga iš tokios galybės perspektyvų. Žinoma, pirmiausia tikiuosi, kad ji prasminga skambinantiesiems, ieškantiems klausančios ausies – juk tai ir yra mūsų pirminė pareiga. Antra, manau, ji prasminga mums patiems, savanoriams. Kad galėtumėme klausyti skambinančiųjų, mes daug mokomės. Ši veikla daugumą mūsų užveda į nebesustojančio mokymosi ir savęs pažinimo kelią. Besimokydama teikti emocinę paramą aš pradėjau skaityti kitokias ir daug įvairesnes knygas: apie žmones, mūsų elgesį, kūną ir protą, pradėjau kitaip suprasti pasaulines klasikos knygas ir jaučiau, kad atsivėrė tiek naujų durų. Tikiu, kad „Jaunimo linijos“ veikla yra naudinga ir mūsų savanorių šeimos nariams. Mes, augdami ir vis daugiau pažindami save, tampame sąmoningesni, geriau išmokstame kalbėtis ir su savo artimaisiais, ir su skambinančiaisiais. Taip savotiškai susikuria „užburtas ratas“. Mes mokomės, kad padėtumėme kitam, tai bedarydami daugiau pažįstame save, dalinamės savo žiniomis su šalia esančiais ir juos įvedame į savęs pažinimo kelią. Kartais tas kelias net nusišviečia dar vieną taką iki tų pačių „Jaunimo linijos“ durų, tik šį kartą tai naujas būsimas savanoris, ir taip ratas kartojasi.

Esu įsitikinusi, kad vien tik pokalbiu galima nuraminti žmogų. Juk žodžiai turi magišką galią, kartais jie žeidžia labiau nei peilis, o kartais gydo geriau nei bet koks vaistas. Juk didžioji dalis mūsų vidinio skausmo, sunkumų ir kyla iš žodžių. Kartais jie pasakomi mūsų pačių sau, gal tyliai, o gal garsiai, kai pykstame ant savęs, kai smerkiame save ar yra tiesiog sunku išbūti su savimi. O kartais tie žodžiai yra pasakomi artimųjų ar galų gale net nepažįstamų žmonių gatvėje, parduotuvėje ar dar kur kitur. Po tokių žeidžiančių pokalbių su savimi ar kitais reikia gydančio bei raminančio pokalbio su kažkuo, o tai gali būti „Jaunimo linijos“ savanoris.

– Kokie pokalbiai labiausiai įsimena?

– Labiausiai įsimena pokalbiai, kuriuose mes, du pašnekovai, esame atviri ir kartu kažką atrandame. Aš priimu skambinantįjį, skambinantysis priima mane. Be pokalbių taip pat man labai įsimena ir laiškai. Tai – visiškai kitoks kontaktas palyginti su pokalbiu. Ten irgi gera būti atviram, gera skaityti tokius sakinius, kur žmonės rašo, jog bando atrasti būdų, kaip galėtų sau padėti. Gera dalyvauti savęs pažinimo pradžioje ir palaikyti visus besikreipiančius kiek tik galima savo šiltais žodžiais ir laiškais.

– Ar gali prisiminti labiausiai sukrėtusį pokalbį, ar tokį, po kurio pasijutai labai laiminga?

– Vienas labiausiai man įstrigusių pokalbių buvo su vaikinu, išgyvenusiu skyrybas su ilgamete partnere. Mes kalbėjome prieš kokius trejus metus, labai vėlai naktį. Už lango labai pustė, o šalia manęs prie telefono degė šiltos spalvos žibintas. Iš pirmų sakinių buvo lengva suprasti, kaip daug reiškė toji mergina vaikinui, mūsų pokalbio metu vaikštančiam palei upę. Man buvo labai neramu, kad atsidavus tokiems stipriems ir svarbiems jausmams, vaikinas nepasielgtų spontaniškai ir nebandytų atimti sau gyvybės. Mes susitarėme, kad mūsų pokalbio metu jis bus saugus ir atsargus. Ir tada mes kalbėjome. Apie tą patį, kone tais pačiais sakiniais, ratais sukomės ir kartu išgyvenome skyrybas kokį 30 kartų. Ir tada, mūsų pokalbio pabaigoje, jis man tarė maždaug taip: „Aš ją iš savęs paleidau, ačiū, kad buvai kartu.“ Manau, tai tik eilinį kartą man įrodė, kad magiškų žodžių nėra, reikia išbūti su savimi, nesijausti vienišam ir viską pavyks ištverti. Tad net ir toks pokalbis, primenantis užsikirtusią plokštelę, gali išlaisvinti mūsų sielas nuo skausmo, kančių, blogų minčių ar net kartais per didelio džiaugsmo. Visgi ne dėl istorijos ar pasikartojimo elementų man šis pokalbis buvo vienas iš įsimintiniausių. O dėl to, kad tas pokalbis buvo nuoširdus, tikras, atviras, tikriausiai netikėtai atradęs antrą pašnekovą tą vasario naktį.

– Kokios dažniausios temos, kuriomis kreipiasi į „Jaunimo liniją“ žmonės?

– Manau, pati dažniausia tema, dėl ko yra kreipiamasi, yra SANTYKIAI. Ar tai būtų romantiniai santykiai, ar šeimyniniai, ar su mokytojais, dėstytojais, bendrakursiais, ar galų gale tai būtų santykis su pačiu savimi. Manau, žodis „santykiai“ apima didelę dalį mūsų gyvenimo, juk iš tiesų, dauguma mūsų nesame įpratę laiko leisti vieni. Dirbame, mokomės, einame į parduotuvę ar bendraujame su artimaisiais – visada esame apsupti kitų, ir viena prasme esame nuolatiniame santykyje su kažkuo. Tad ne veltui iš to ir kyla nemažai sunkumų ar nesusipratimų.

– Ką pati gauni iš savanoriavimo?

– Peno apmąstymams ir stimulą norėti daugiau pažinti save bei kitus. Kiekvieną kartą budėdama prisimenu, kaip žmogiška yra jausti visus jausmus, kaip žmogiška yra susidurti su sunkumais. Kai esu budėjime, ir aš jaučiuosi nevieniša. Taip pat dar viena didelė paskata, dėl ko savanoriauju, yra kiti savanoriai bei mokytojai. Jie palaiko, paskatina ir padrąsina visais įmanomais atvejais ir aplinkybėmis.

– Ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje žmonės daugiau kalbėtų vienas su kitu ir daugiau dėmesio skirtų savo emocinei sveikatai?

– Mes visi bijome kalbėti, nes kalbėdami pasakome tiesą, kas padaro mus silpnus, pažeidžiamus. Kalbėdami mes nebetenkame savo kaukių, kurias mėgstame užsidėti ir vaidinti kažką, kuo giliai širdyje nesame. Kad žmonės Lietuvoje daugiau kalbėtų vienas su kitu ir labiau rūpintųsi savo emocine sveikata, reikėtų nuoširdumo. Kiekvieną kartą kalbant su šeimos nariu, draugu, drauge ar bendradarbiu reikėtų būti nuoširdžiam. Nuoširdumas ir pasakymas „Šiandien kažkaip sunkiau laikausi, bet susitvarkysiu, ačiū, kad paklausei ir rūpiniesi“ vietoje „Jo jo, viskas gerai, normaliai“ gali atverti daug kelių. Mes taip esame įpratę lyginti save su kitais, jog nebeleidžiame sau kartais jaustis tiesiog blogai. Mes nuolat matome, jog kitiems viskas „Ok“ ir paprasčiausiai nenorime būti it juodos avys tarp baltų, nenorime jaustis išskirtiniai blogąja prasme. Tad išvada yra tokia – nuoširdumas yra užkrečiamas. Pabūsime atviri, ir kitas atsivers, tada nebebus taip vieniša, nebebus taip sunku pasakyti kažką sukeliančio prastas emocijas, ir visi būsime tiesiog žmogiški be savųjų kaukių, jos taps nebereikalingos ir galiausiai mums palengvės.

Kalbėjosi

Jovita JARUTIENĖ

Palikite komentarą apie straipsnį