Loreta ir jos vaikai džiaugiasi sava sodyba ir dėkoja geradariams.

Naujausi, Žmonės

Gerų žmonių dėka išsipildė gausios šeimos svajonė turėti savo namus

Nijolė STUNDŽIENĖ

Gyvenimas kartais žmonėms atseikėja nemenkų išbandymų, praradimų, paslydimų. Tačiau tuo pat metu suteikia progą keltis, eiti tolyn, siekti savų tikslų… Visus šiuos išbandymus su kaupu teko patirti vienuolika vaikų pagimdžiusiai 45-erių tulpiakiemietei Loretai Vyšniauskienei. Daugiau nei prieš mėnesį, balandžio 14-osios naktį, moteris su vaikais liko be pastogės – kilęs gaisras suniokojo šeimos butą. Bet šiandien Loreta vėl laiminga, nes geraširdžių žmonių dėka ji ir jos triukšmingas „skruzdėlynas“ turi naujus namus.

Gausi šeima liko be pastogės

Balandžio 14-ąją, 2.24 valandą, Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 buvo gautas pranešimas apie tai, kad Siesikų seniūnijos Tulpiakiemio kaime dega gyvenamojo namo stogas.

Atvykę Ukmergės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai Liepų gatvėje išvydo atvira liepsna degantį keturių butų dviaukščio mūrinio namo stogą, kuris buvo dengtas šiferiu. Gaisro metu nudegė ir nuardytas stogas. Žmonės ir gyvenamosios patalpos nuo ugnies nenukentėjo, tačiau butai buvo užlieti vandeniu.

Pirminiais duomenimis, ugnis greičiausiai įsiplieskė dėl krosnių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimų ar gedimų.

Ugnies nuniokotame name butai buvo įrengti per abu aukštus. Šiame socialiniame būste gyveno dvi šeimos. Vienoje jų – du suaugę asmenys, kitoje – L. Vyšniauskienės šeima – du suaugusieji ir septyni nuo 7 iki 17 metų amžiaus vaikai.

Tą naktį, po nelaimės, vienus gausios šeimos vaikus priglaudė Tulpiakiemio vaikų dienos centro darbuotojos, kiti nakvojo Loretos draugo Edgaro sesers namuose.

Tuomet į gaisravietę atvykę UAB „Ukmergės butų ūkis“, kuriai priklausė sudegęs namas, atstovai pareiškė, jog remontuoti pastatą būtų labai brangu. Iš pradžių šeimai buvo pasiūlytas socialinis būstas Vaivadiškių kaime. Tačiau jau tuomet buvo aišku, kad butas be patogumų – nėra pati geriausia išeitis. Tos pačios dienos vakare Loreta ir jos vaikai laikinai apgyvendinti Vaikų dienos centre.

Ir stebuklas įvyko!

Tuo metu Siesikų seniūnija su seniūnu Žilvinu Dirse, socialine darbuotoja Lina Palčinskiene, Tulpiakiemio vaikų dienos centro įkūrėja Vilma Šidlauskiene, cent-ro darbuotoja Vilma Jukniene organizavo pagalbos akciją nuo gaisro nukentėjusiai šeimai. Visi intensyviai ieškojo namo, kurį galima būtų nupirkti ir įkurdinti visą vadinamąjį Loretos skruzdėlyną.

Kviesdama žmones aukoti V. Šidlauskienė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje tuomet rašė: „Šeimai reikia padėti! Skintis per gyvenimą su septyniais vaikais nemenkas iššūkis! Net kai reikia jiems nupirkti 7 poras batų ar sutepti 40 sumuštinių… Įsigyti naujus namus Loreta su šeima tiesiog niekada neįstengtų, net jei teptų vaikams po 1 sumuštinį per dieną ir virtų dilgėlių sriubą…“

Akcijos organizatorės kreipėsi į savo draugus, pažįstamus verslininkus, kitus geros valios žmones ir, aišku, į vietos gyventojus. Taip pat buvo paviešintos kelios bankų sąskaitos – Tulpiakiemio vaikų dienos centro, Loretos dukters Joanos, į kurias ėmė plaukti geradarių aukojamos lėšos.

Ir stebuklas įvyko! Jau po dviejų savaičių greta Tulpiakiemio buvo surastas tinkamas namas, kurio savininkės be jokio užstato ir garantijų, kad šeimai pavyks surinkti reikiamą sumą, leido jame apsigyventi. Pilnėjant banko sąskaitoms, akcijos organizatoriai sutarė dėl vandentiekio, nuotekų, šildymo sistemų sutvarkymo, parūpino statybinių medžiagų…

Loretos šeima taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų. Patys pagal išgales tvarkėsi, gražinosi, dirbo.

Po klajonių apsigyveno Tulpiakiemyje

Kai šią savaitę lankėmės naujuose šeimos namuose Paobelio kaime, Loreta ir jos vaikai nenustygo iš džiaugsmo. Pagaliau išsipildė jų sena svajonė – turėti nuosavą sodybą.

„Dažnai pagalvodavome, ką pirktume, jei išloštume milijoną. Ir visi vieningai sakydavome, kad įsigytume savo namus“, – pasitikdama kieme pokalbį pradėjo gausios šeimos mama.

Loreta su vaikais Tulpiakiemio kaime apsigyveno prieš septynerius metus. Iš Prienų rajono kilusi moteris atviravo, jog jos gyvenime buvo daug nesėkmių ir klajonių. Paskendus jos vyriausių vaikų tėvui, moteriai teko išsikraustyti iš sugyventinio namų.

„Gyvenau moterų krizių centre Garliavoje, Jonučiuose. Vėliau teko glaustis Kaune, Šilainiuose. O prieš 12 metų pusbrolis pakvietė persikelti į Ukmergę, – prisiminimais dalinosi L. Vyšniauskienė. – Iš pradžių gyvenome mieste, Vilniaus gatvėje. Paskui savivaldybė mums suteikė socialinį būstą Tulpiakiemyje, daugiabutyje. Prieš porą metų gavome didesnį būstą, kurį planavome išsipirkti, bet balandį jis nukentėjo nuo gaisro.“

Šeima – lyg triukšmingas skruzdėlynas

Moteris pagimdė vienuolika vaikų, kurių du mirė, o dar du – Justas ir Ginvilė – jau suaugę ir įsikūrę atskirai. Loreta labai myli visas savo atžalas ir be jų neįsivaizduoja gyvenimo, kuris primena triukšmingą skruzdėlyną.

„Pas mus visad linksma: visi bėgame, lekiame, verčiamės kūliais, šūkaujame…“ – juokauja moteris, tramdydama įsisiautėjusią šeimyną. Vaikai nė kiek nesišalina svetimų ir vis bando įsiterpti į pokalbį, papildyti mamos pasakojimą.

Dabar namuose vyriausia yra Joana, kuriai liepą sukaks aštuoniolika. Taip pat Loretos šeimoje auga 15-metis Juras, 14-metė Ema, 12-metė Martyna, 10 metų Kristupas, 9-erių Adrijus ir 7-metis Ąžuolas. Visi vaikai mokosi Siesikų gimnazijoje.

Kartu su Loreta gyvena ir jos draugas Edgaras.

„Atsipeikėjau, kad dėžutė tai tuščia…

Moteris prisiminė ir tą naktį kilusi gaisrą. „Išgirdau triukšmą ir nusistebėjau, kas gali naktį fejerverkus šaudyti. Dirstelėjusi per langą pamačiau krintančią žiežirbą, kieme stovėjo kaimynas, kuris užvertęs galvą žiūrėjo į stogą. Išėjau į lauką ir aš. O ten rūko dūmai. Tuomet dar nematėme, kad nuo gatvės pusės stogas jau liepsnoja…“

Grįžusi į butą Loreta puolė žadinti miegojusius vaikus. Pasak moters, panikos nebuvo, visi ramiai susikrovė būtiniausius daiktus – knygas, kompiuterius, planšetes…

„Visada žinojau, kad gaisro atveju pirmiausia reikia pasiimti dokumentus, todėl išsinešėme ir dėžutę, kurioje paprastai laikydavome pasus, vaikų gimimo liudijimus, pinigus, – pasakojo apie tos nakties įvykius. – Kai ugnis jau buvo numalšinta, atsipeikėjau, kad dėžutė tai tuščia – visi dokumentai liko namuose ant spintos. Laimei, nudegė tik stogas, o baldai beveik nenukentėjo, todėl radome ir dokumentus. Vanduo šiek tiek užliejo kambarius, bet būtiniausi baldai nenukentėjo.“

Dėkinga visiems jai padėjusiems žmonėms

Loreta pasakojo, kaip po gaisro su vaikais vaikštinėjo po kaimą, ieškodama negyvenamų, parduodamų namų. Nors pinigų šeima neturėjo ir ši misija jiems atrodė neįmanoma, svajonės ir viltis neapleido.

L. Vyšniauskienė atviravo, jog nesitikėjo, kad per tokį trumpą laiką atsiras tiek geradarių, kuriems moteris labai dėkinga. Pirmiausiai ji dėkojo paramos akcijos iniciatorėms ir seniūnui, be kurių nieko nebūtų įvykę.

„Tai jie gretimame kaime surado už 8 000 eurų parduodamą namą, kurio savininkės Orinta Sakalauskienė ir Akvilė Jaselienė, net nežinant ar pavyks surinkti tiek pinigų, be jokių garantijų leido mums įsikelti, – savo geradarius vardijo gausios šeimos mama. – Labai noriu padėkoti viešosios įstaigos „Lyderių karta“ įkūrėjams Agnei Tėvelytei-Petronienei ir Aurelijui Deviatnikovui, statybos ir remonto UAB „Lorevitas“ vadovui ukmergiškiui Giedriui Vaičaičiui, nuotekų valymo įrenginiais pasirūpinusiai UAB „Vandenvala“, renginių planuotojai Virginijai Kemežytei, Siesikų gimnazijos bendruomenei, ūkininkams Antanui ir Stasei Blažinskams bei visiems kitiems, aukojusiems, kiek kas gali. Ačiū noriu pasakyti Tulpiakiemio kaimo žmonėms už materialinę bei moralinę paramą, palaikymą. Net nesitikėjau tokio gerumo ir supratingumo, nes, kaip maniau, ne visi mane šiame kaime mėgsta, mat turiu daug vaikų, esu „balta varna“…“

Socialinė darbuotoja L. Palčinskienė, kurią Loretos vaikai vadina teta Lina, taip pat vardino pagalbininkus, padėjusius gausiai šeimai persikelti į naujus namus: „Paramą – 1 560 eurų – šeimai skyrė rajono savivaldybė. Šiuos pinigus panaudosime vandentiekio sutvarkymui ir nuotekų surinkimo įrengimui. Vienas iš pirmųjų mums paskambino ir savo pagalbą pasiūlė Savivaldybės tarybos narys Arūnas Dudėnas, taip pat prisidėjo Vaikų dienos centro ir Užimtumo namų draugai iš Norvegijos, Švedijos. Padėkoti reikėtų ir įmonėms – AV Projektai, MB „Pineca group“, UAB „Ingleby Lithuania Agro“ bei daugeliui kitų.“

Skolą turės grąžinti patys

L. Palčinskienė neslėpė, jog renkant paramą atsirado ir tam nepritariančių. Neva, čia ne tie žmonės, kuriems reikia padėti, jiems ir taip viską nemokamai duoda valstybė… Tačiau socialinė darbuotoja su tokia nuomone nesutinka ir apgailestauja, kad vis dar atsiranda taip mąstančių vietos gyventojų.

„Nusivyliau kaimo bendruomenės pozicija, – kalbėjo L. Palčinskienė. – Gaila, kad net ir nelaimės, gaisro akivaizdoje žmonės yra rūšiuojami, skirstomi. Juk ne visi turi vienodas galimybes, sąlygas, artimuosius, kurie gali ištiesti pagalbos ranką. Negalima nurašyti žmogaus, neleidus jam pabandyti… Juolab kad Loretos šeima stengiasi, dirba. Ji pati nevartoja alkoholio, pas ūkininkus melžia karves, pajamų gauna ir dirbdama Tulpiakiemio užimtumo namuose. Jos draugas taip pat uždarbiauja, tvarkosi namuose. Džiaugiamės jų šeimos skruzdėlynu, tegu tik visos šeimos taip kruta. Labai norėčiau, kad kaimo žmonės atsikratytų negatyvo, mokėtų džiaugtis vieni kitų pasiekimais, gerais, nors ir mažais darbais…“

Socialinė darbuotoja pridūrė, jog daugelį darbų kai kurios įmonės atliko skolon ir ją po truputį turės grąžinti ne kas nors kitas, o pati Loreta.

Dar viena svajonė – didelis šiltnamis

Nors L. Vyšniauskienės naujuose namuose dar tvyro chaosas, daug nebaigtų darbų, jos vaikai jau skirstosi kambarius, dėliojasi baldus.

„Antrame aukšte apkalėme sienas, reikia tik pakeisti langus ir ten įsikurs mergaitės, – po savo naujuosius namus vedžiojo moteris. – Pirmame aukšte norėčiau turėti erdvią svetainę, berniukai taip pat išsidalino kambarius bei esamus baldus. Jų mums dabar užtenka, o jei reikės – vėliau įsigysime.“

Beje, vaikams labiausiai patinka nuosavas kiemas ir didelis, obelų pilnas sodas. Jie nekantraudami laukia pirmųjų obuolių. O Loreta džiaugiasi, kad prie namo yra 50 arų žemės. „Rudenį ją suarsime, turėsime daržą, o ūkiniame pastate norėčiau auginti vištas…“ – savo planais dalinosi pašnekovė.

Namų sienoms aidint nuo vaikų klegesio optimizmo nestokojanti moteris prasitarė, kad dabar didžiausia jos svajonė – didelis šiltnamis, kurio pati savo lėšomis neįstengs įsigyti.

Norintys ir turintys galimybių paremti šią gausią šeimą, gali prisidėti prie jų svajonių išsipildymo paramą pervesdami į L. Vyšniauskienės banko sąskaitą LT864010041100212507.

AUTORĖS nuotr.

Lovomis kol kas užstatytą kambarį moteris norėtų pertvarkyti į erdvią svetainę.

Loreta džiaugiasi galėdama dirbti Užimtumo namuose.

Po gaisro teko ieškotis kitos pastogės.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • regina :
    Tegul tik gyvena daugelis šeimų taip ,tai problemų būtu kur kas mažiau
  • Jūsų kraštiete :
    Nesuprantu,raso liko be pastoges,po to siek tiek nukentejo baldai,viskas šiek tiek.Vaivadiskiuose butas netinka,ar nesinori 7 vaiku is dienos centro paleist?tada,kelios Vilmos gali likt be darbo?ne taip cie viskas grazu ,kaip graziai parašyta.
  • Kraštiete :
    Nesuprantu,liko be pastoges.po to raso,kad šiek tiek nukentejo baldai,šiek tiek...kazkas cia kertasi.Vaivadiskiuose buta siule,netinka?Aisku,isvaziuotų 7 vaikai is dienos centro,viena Vilma ar dvi gal ir liktu be darbo.manau,nera cia taip grazu,kaip graziai parašyta
  • Ukmergiškis :
    Super! Džiugu, kad tiek daug gerų žmonių aplinkui! Šaunuoliai ir šeimyna, kad tiek daug pozityvo!!!!
  • Sava :
    Man atrodo kad kaimo bendruomenė žino ir mato kam reikia padėti o ne tiems kuriems jau padeda visos instancijos ir dar daug rėmėjų 😔

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas