D. Miezenas ir dabar dirba skyriuje, kuriame gydomi koronavirusu užsikrėtę pacientai.

Naujausi, Žmonės

Gydytojas psichiatras Donatas Miezenas – apie darbą „kovidiniame“ skyriuje uždarius Ukmergės ligoninę, saviizoliaciją ir teigiamas pamokas

Linksmas, nuoširdus ir atviras – toks įspūdis susidaro vos pusvalandį pabendravus su Ukmergės ligoninės gydytoju-psichiatru Donatu Miezenu. Kovo pabaigoje ši ligoninė tapo pirmuoju Lietuvoje Covid-19 infekcijos židiniu. Po kontakto su užsikrėtusiais pacientais ir gydytojais izoliuotis dviem savaitėm turėjo daugelis gydymo įstaigos medikų ir kitų medicinos darbuotojų. Tuo metu D. Miezenui teko palikti namuose žmoną ir du mažus vaikus ir išeiti į darbą, nežinant, kada sugrįši ir ar neužsikrėsi koronavirusu.

Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, kuriame net ir uždarius Ukmergės ligoninę liko pacientų, D. Miezenui teko prisiminti visas medicinos studijose įgytas žinias ir kuriam laikui pamiršti tiesiogines – gydytojo psichiatro pareigas. Vis dėlto sunkiausia, anot jo, buvo nežinia, ar nesi pats užsikrėtęs.

– Papasakokite apie save: kiek laiko esate medikas, kur dirbate ir kuo?

– Esu gydytojas psichiatras. Atvažiavau iš Vilniaus ir Ukmergės ligoninėje dirbu jau penktus metus. Gyvenu su šeima, žmona taip pat medikė.

– Prisiminkite pirmąsias dienas, kai Lietuvoje pradėjo plisti koronaviruso infekcija. Kas vyko jūsų ligoninėje?

– Tikriausiai pas mus buvo kaip ir visur. Kai pasirodė informacija apie koronavirusą, prasidėjo ruošimasis. Oficialių gairių dar nebuvo, todėl vietoje sprendėme, kaip mes dirbsime. Netikėčiausia gal buvo tai, kad penktadienį (kovo 20 d. – aut. past.) jau kaip ir buvo aišku, jog ligoninę uždarys. Karantinavosi labai daug medikų, nebuvo aišku, kaip darbas vyks kitą savaitę. Tą pačią dieną man paskambino ir paprašė dirbti slaugos skyriuje.

– Turėjote laiko pagalvoti?

– Reikėjo greitai apsispręsti ir jau sekmadienį eiti į darbą ir atlikti ne psichiatro darbą, bet budėti slaugos skyriuose.

– Ką tuo metu galvojote, ar nebijojote? Juk jūsų darbo vieta – Ukmergės ligoninė – buvo paskelbta koronaviruso židiniu?

– (Juokiasi) Iš pačių pradžių, aišku, buvo mintis: „Gal yra kažkas kitas, kas galėtų dirbti?!“ Bet situacija buvo tokia, kad trūko darbuotojų. Be to, esu visų pirma medikas, todėl turiu atlikti savo pareigą. Tad ilgų svarstymų nebuvo. Išėjau budėti, pasiruošiau trim dienoms, nes nujaučiau, kad šita situacija greitai neišsispręs.

– Ką reiškia „pasiruošiau trim dienoms“?

– Įsidėjau apatinių rūbų, daugiau maisto.

– Ir iš tiesų teko ligoninėje praleisti visas tris dienas?

– Gal neminėkime konkretaus laiko. Sakykime, kad viskas užtruko (juokiasi).

– Kaip vyko pirmieji budėjimai koronaviruso židiniu tapusioje ligoninėje?

– Nežinomybė buvo didelė, nes jau pradėjo sklisti informacija, kad iš tikrųjų mūsų pacientai, patekę į Santaros klinikas, buvo patvirtinti kaip infekuoti Covid-19. Žinojom, kad užsikrėtusi yra ir gydytoja. Tikrai nujautėme, jog pacientų, sergančių Covid-19, gali būti daugiau slaugos skyriuose (ligoniai tuo metu buvo išsklaidyti po visą gydymo įstaigą – aut. past.). Labai laukėme, kada ligoninė gaus testus – jų vis nebuvo. Tad iš tikrųjų tekdavo eiti pas pacientus esant būtinai situacijai, nežinant, ar eini pas sveiką, ar sergantį (Covid-19 – aut. past.) žmogų. Reikėjo save pristabdyti, nuteikti, kad reikia ruoštis bet kam. Apsirengti tinkamai, tik tada eiti pas pacientą. Kadangi sergančio mūsų personalo irgi buvo daug, tarp kolegų iškilo bendravimo problema: kalbi su žmogum ir įtarinėji – o gal jis užsikrėtęs? Keistas jausmas.

Paskui iš aplinkinių esu sulaukęs komentarų, kad „va, tu čia buvai pragare, reaktoriuje“. Na, ta situacija nebuvo nei pragaras, nei kas panašaus. Čia buvo ligoninė su ne šiaip kažkokiais iš gatvės atėjusiais žmonėmis, o kolegomis, medikais. Jau per pirmąją budėjimo parą pavyko apsirūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis, pradėjome naudotis viskuo, ką turime. Manyčiau, kad ta situacija buvo neblogai suvaldyta.

– Ką tuo metu jautėte?

– Buvo atsiradęs didesnis savisaugos instinktas: galvojau, kad reikia save saugoti, nes, jei aš susirgsiu, bus neigiamų pasek-mių.

– Kaip reagavo šeima į sprendimą eiti dirbti?

– Šeimoje aptarėme šį dalyką. Žmona irgi medikė, ji supranta, koks mūsų darbas. Ilgų debatų nebuvo. Aš išėjau į darbą, o ji liko namuose su mažučiais vaikais. Žmona šiuo metu yra motinystės atostogose.

– Bet į namus po budėjimo negrįžote?

– Negrįžau. Ligoninėje buvo tokia situacija, kad praktiškai visi gydytojai pateko į kontaktą su užsikrėtusiais turėjusių asmenų sąrašą. O man pavyko išvengti tų kontaktų. Bet kai baigiau darbą ligoninėje, paaiškėjo, kad visgi esu kontaktavęs su sergančiu gydytoju. Ir man teko dvi savaites karantinuotis. Buvome iš anksto sutarę su šeima, kad po darbo į namus negrįšiu. Šiuo klausimu, suteikiant man būstą izoliacijai, labai daug padėjo mūsų rajono žmonės, „Rotary“ klubas. Mes – ne vietiniai. Kad ir penkeri metai gyvename, bet vis tiek esame imigrantai. Neturime nei sodų, nei sodybų (juokiasi).

– Ar nebuvo sunku tas dvi savaites leisti atskirai nuo šeimos ir darbo, kuris dažnai krizinėse situacijose yra geriausias vaistas?

– Pačioje pradžioje buvo labai mažai daroma tyrimų, nes kilo problema su terpių tiekimu, o prioritetas skiriamas slaugos skyriaus darbuotojų testavimui.

Būdamas saviizoliacijoje labai laukiau, kol man bus atliktas Covid-19 tyrimas ir galėsiu ramiai grįžti namo, pas šeimą. Tiesa, vieną testą man padarė dar dirbant ligoninėje. Jis buvo neigiamas. Iš karto nuslinko nerimo akmuo – pacientų neužkrėsiu. Vis dėlto daugiau įtampos buvo laukiant antrojo testo atsakymo. Reikėjo matuotis temperatūrą, sekti savo būseną – kaip ir visiems. Atsakymas irgi buvo neigiamas. Jį gavau tą pačią dieną, kai baigėsi mano karantino laikas. Iš karto grįžau į šeimą. Tai buvo nuostabiausias dalykas – grįžti pas savus.

– Prakalbote apie pozityvius dalykus. Ar buvo jų dirbant ligoninėje?

– Į galvą ateina slaugytojos. Į darbą ligoninėje ne savo skyriuje atėjęs žmogus nesigaudo, kaip čia kas bus, kas, kur yra. Slaugytojos, jų padėjėjos iš tikrųjų greitai persiorientavo. Krūvis pirmomis dienomis buvo labai didelis, nes trūko personalo. Bet visi labai geranoriškai ėmėsi tų darbų, kurių anksčiau gal nedarydavo. Puikiai pavyko ir bendravimas su kitais gydytojais nuotoliniu būdu – kiek reikėjo specialistų konsultacijų, visi labai geranoriškai jas teikė telefonu, mobiliosiomis programėlėmis. Aš esu medicinos gydytojas, bet vis tiek kartais prireikdavo žinių, kurių neturiu. Buvo smagu, kad gydytojams galėdavai nusiųsti ir parodyti pacientų kardiogramas, suderinti skiriamus vaistus. Labai draugiškai dirbome tą laiką. Jautėsi kolegų palaikymas – ir patardavo, ir emociškai palaikydavo. Pasijautė bendruomeniškumas.

– Kaip manote, ar išliks toks bendrumas?

– Labai tikiuosi, kad išliks. Labai to norėčiau, nes tai – mažo miestelio ligoninė, personalas pažįstamas. Kritinės situacijos žmones labai suvienija.

– Dar paklausiu apie psichologines duobes. Koks momentas buvo sunkiausias tuo laikotarpiu?

– Jau minėta situacija su koronaviruso testais. Pasakė, kad juos gausime, vairuotojas išvažiavo į Vilnių parvežti. Grįžo, o pasirodo, kad galima atlikti tik ribotą skaičių tų tyrimų… Administracija sprendė, ką tirs. O tu supranti, kad į tą sąrašą gali ir nepatekti tuo „pirmuoju ėmimu“. Aš vis dėlto buvau tarp tų laimingųjų.

– Kaip tuo metu sekėsi bendrauti su ligoninėje likusiais pacientais ir jų artimaisiais?

– Ligoniams tuo metu labiau reikėjo ne emocinės, bet medicininės pagalbos – tą mes ir darėme. O su artimaisiais buvo visokių situacijų. Žmonės nelabai suprato, kodėl jų artimųjų, kuriuos kaip ir būtų galima išrašyti, neišleidžiame, nes, matai, kažkokio testo nėra padaryta. Buvo ir stiprių emocijų…

– Ar dabar ligoninėje darbas jau grįžęs į priešpandeminį laiką?

– Iš dalies. Dauguma gydytojų vis dar dirba nuotoliniu būdu. Bet atidarius „kovidinį“ skyrių, kuriame guli koronavirusu užsikrėtę pacientai, pradėjo veikti ligoninės priėmimas, terapinis, traumatologinis skyriai. Poliklinika, karščiavimo klinika veikia – grįžtama prie įprasto darbo. Aš pats vis dar dirbu „kovidiniame“ skyriuje. Taip pat, kaip specialistas, savo pacientus konsultuoju nuotoliniu būdu. Aš manau, kad situacija, kurią sukėlė pandemija, visą darbą ligoninėje pasuko teigiama linkme. Medicinos darbuotojai įpras labiau save ir kitus saugoti. Be to, įgavome patirties, kaip organizuoti darbą tokioje situacijoje. Juk pirmas dvi savaites izoliacijoje buvo ir administracija, kuri dirbo per atstumą. Aš ligoninėje buvau tarsi vietininkas – akys ir ausys, per kurį vadovas skirstė darbus. Ir visi susitvarkė.

– Ko palinkėtumėte sau ir kitiems medicinos darbuotojams?

– Stiprybės atliekant savo pareigas, neskubėti, apgalvoti sprendimus, nelėkti karšta galva, nepulti daryti veiksmų, prieš tai jų neapgalvojus.

– Ačiū už pokalbį.

Raimonda MIKALČIŪTĖ-URBONĖ

 www.ugdantikomunikacija.lt

Interviu parengtas vykdant projektą „Priešakinėse linijose“. Jo iniciatoriai – Ugdanti komunikacija ir Jaunųjų gydytojų asociacija – kviečia visus medicinos darbuotojus tapti karantino dienoraščio metraštininkais, dalytis savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus su visa visuomene, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Žmogus :
    Jis psichiatras, tai reikia skirti bybi nuo piršto, ką jis dirba?