Pedagogei, krašto istorijos puoselėtojai, daugelio leidinių autorei Z. Kriaučiūnienei suteiktas Ukmergės rajono Garbės piliečio vardas.

Naujausi, Žmonės

Ji ir šiandien yra MOKYTOJA

Ukmergės rajono Garbės pilietė Zita Kriaučiūnienė, buvusi ilgametė Želvos vidurinės mokyklos mokytoja ir direktorė, dabar – Želvos gimnazijos muziejaus vadovė, gegužės 13-ąją mini garbingą sukaktį. Ta proga „Gimtoji žemė“ paprašė buvusius jos mokinius pasidalinti mintimis, prisiminimais apie šią pedagogę.

Danutė ŠEPETYTĖ, 18-tos laidos abiturientė, „Respublikos“ žurnalistė

„Galvoti apie mano jaunystės Mokytoją, reiškia akis akin susidurti su klausimu, kodėl soviet-mečiu mokytojas buvo gerbiamas labiau, nei, tarkim, laisvos (tegu ir sąlygiškai) Lietuvos laikais? Juo labiau kad mokytojas, kaip ir mes visi, buvo priverstas paisyti komunistinės ideologijos taisyklių, nes antraip arba būtų nutrenktas kur reikia, arba, kaip mano tėvas, nė už ką nestojęs į kolūkį, liktų vienas ir skurde.

Iš tiesų pažįstu Z. Kriaučiūnienę daugiau kaip pusę amžiaus: gręžiantis atgalios nuo šiandien iki Vėderų aštuonmetės, kur ji buvo nusiųsta direktoriauti. Turiu šios mokyklos baigimo nuotrauką, kur jos siluetas byloja stovinčiojo priešais vėją atkaklumą. Nežinau kodėl visose nuotraukose ji man asocijuojasi su vėjo gūsiui bandančiu atsispirti žmogumi.

Pernai Želvoje, vėl susibėgę po kelerių metu pertraukos, su bendraklasiais vieningai nusprendėme, kad dėl tos traukos irgi bus kalta ji, Auklėtoja, ne tik stebėjusi mus nuo mokytojo stalo ir vertinusi mūsų žinias, bet ir besidalijusi su mumis savo gyvenimu. Kiek vakarų praleidome jos nedideliame bute Želvos miestelyje, kur jai padedant meistravome spektakliams kostiumus, kiek jos palaidinių, suknelių sugadinome, kiek džiaugsmo išgyvenome vaidindami mokykloje ir net nugastroliavę į kažkokį kolūkį. Kiek apylinkių išvaikščiojome jos vedini, jos pasiūlytais maršrutais. Jos dėka pirmąsyk apsilankėme ir Operoje, ir jos išrūpintu sunkvežimiu po vienuoliktos klasės pervažiavę Lietuvą pirmąkart išvydom Baltiją…

Iki šiol atsimenu jos dovanotą gelsvos spalvos švarkelį, kuriuo nešiojau kelis sezonus. Auklėtoja apie mūsų gyvenimus žinojo beveik viską. Ji ir šiandien pasakys, kas kur iš mūsiškių palaidotas, kas kaip ir kur iš mūsiškių gyvena, kaip jam klojasi ir net telefono numerį įduos. Neįsivaizduoju, kaip Z. Kriaučiūnienė, išleidusi ne vieną auklėjamąją klasę, geba išlaikyti visus atmintyje ir arti savęs. Tokių mokytojų šiandien gal nė nesama, nes laikas sukuria vis kitus elgsenos ir autoriteto etalonus. Neįsivaizduoju, kad ji galėtų ropštis per langus į Švietimo ministeriją dėl priedo prie atlyginimo, esu tikra – jai, inteligentiškos natūros žmogui, nepriimtinas toks elgesys. Anuomet mokyklose nebuvo etatinių psichologų, nes klasės auklėtojas buvo ir patarėjas, padėjėjas, ir nuodėmklausys, ir net gelbėtojas atvejui, kai sugebėdavai kokiu nors būdu košės prisivirti. Man nedrąsu sakyti, bet šiandien Z. Kriaučiūnienė yra tartum mano šeimos narys. Ir greičiausiai ne man vienai. Tokią ją prisimenu, pažįstu, myliu, ir neretai, kaip mylimus žmones, skriaudžiu savo nedėmesingumu.

Pernai per gimtadienį gavau dovanų dar vieną jos išleistą knygą, sudarytą podraug su dukra, irgi mokytoja Rasa Povyliene – „Želvos legendas“. Šita knyga pasiekė mane paštu, kaip dar vienas atminas gimtinės. Tiesa, gimusi ir augusi Kazliškių kaime, Želvoje išėjau tik tris paskutines vidurinės mokyklos klases ir užtat miestelį palikau nei jo būties, anei istorijos, anei herojų kaip reikiant nepažinusi. Užtat šiandien labai džiaugiuosi, kad galiu užpildyti šitas spragas skaitydama Z. Kriaučiūnienės knygas. Ji įduoda man raktą į pasaulį, lig tol skendėjusį rūke, pripildo jį pamirštų ir nykstančių kaimų, sodiečių, partizanų, tremtinių ir t. t. vardų, datų, istorijų… Man be galo patinka, kad atvykusius ji visuomet vedasi į mokyklą ir atrakina muziejaus duris. Rodo naujus eksponatus ir džiaugiasi kiekvienu jų kaip brangiausia dovana.

Ji ir šiandien yra mano MOKYTOJA.“

Z. Kriaučiūnienė Želvos gimnazijos muziejuje su anūkais Kristijonu, ,,Misija SIBIRAS 2018“ dalyviu, ir Liudviku bei dukra Rasa.

Danguolė RIMŠAITĖ-JURELIENĖ, 21-os laidos abiturientė, buvusi ilgametė Molėtų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

„Šįmet pavasaris skaičiuoja jau penkiasdešimtus metus nuo tos dienos, kai mes, devyniolika abiturientų, 1970 metais baigėme Želvos vidurinę mokyklą. Pusšimtis metų pralėkė, tačiau mokyklos, mokytojų pamiršti negalime, per metų atstumą su meile juos prisimename, o ypač šitame gražiame gegužės žiedų, vaiskios žalumos fone švyti mūsų AUKLĖTOJA ZITA KRIAUČIŪNIENĖ. Jos dėka mokykliniai prisiminimai patys gražiausi, o bendraklasiai – patys geriausi draugai. Tokia auklėtoja, kuri taip rūpintųsi buvusių savo mokinių likimu, gyvenimu, yra vienintelė, ji unikali, nepakartojama. Teko pažinti daug klasės auklėtojų, ilgus metus dirbant mokyklose, tačiau neteko sutikti tokios kaip mūsų.. Net ir aš pati būdama auklėtoja ir imdama pavyzdį iš savo auklėtojos, neįstengiau būti kaip ji.

Drįstu teigti, kad greta Motinos, aš turėjau Auklėtoją. Motinos neliko, tačiau su Auklėtoja mus tebesieja labai tvirtas ryšys. Manau, ne tik mane vieną. Prisiminimai aplanko ir kitus.

Prisimenu, kaip 1967-ųjų Rugsėjo pirmąją į mūsų 9 klasę atėjo nedidukė, besišypsanti, santūri, rami pedagogė, pasisakė būsianti mūsų literatūros mokytoja ir klasės auklėtoja. Ir ji buvo su mumis kartu, šalia, nepamokslavo, nebarė, nerėkė, nerašė pastabų, o išmintingai, paprastai pasakydavo, ką reikia. Būdama pati veikli ir kūrybinga, ji ir iš mūsų reikalavo savarankiškumo, kūrybiškumo, originalumo. Nedirbo už mus, kaip dažnai tais laikais auklėtojos elgdavosi, kad tik klasė geriau pasirodytų. Ji siekė, kad mes patys sugalvotume pasirodymus, vestume klasės valandėles, kalbėtume patys. Tiesa, jai teko mus kažkuriam laikui palikti, nes laukėsi pirmagimės Danguolės, tačiau po dekretinių atostogų vėl grįžo dirbti su mumis.

Labai įsiminė Auklėtojos literatūros pamokos. Ji mokė analizuoti kūrinius, pasakyti savo nuomonę. Dar ir dabar nesiliauju stebėtis, kaip ji aiškindama kūrinį galėdavo savo teiginius paremti ilgomis citatomis iš V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ ar kitų rašytojų kūrinių ištraukomis, gražiais poezijos posmais. Reikalaudavo perskaityti kūrinius. Reikėdavo klausytis, kas buvo ramiu balsu kalbama, nes kartais pertraukusi kalbėjimą ji kreipdavosi į klasę ir prašydavo pasakyti savo nuomonę, klausimu patikrindavo, ar perskaitėme kūrinį. Taisydama rašinius ypač vertino originalumą, modernumą. Mokyklos muziejuje saugo mūsų rašinius apie ateities svajones, per paskutinį susitikimą po 45 metų mums perskaitė juos. Įdomu buvo mums, į septintą dešimtmetį įkopusiems, klausytis, ką rašėme būdami aštuoniolikmečiai.

Daugumai su abiturientų išleistuvėmis ir baigiasi ryšys su mokykla. Tik ne mūsų klasei. Nuo mūsų išleistuvių, sumaniai Auklėtojos organizuotų, jos gražių paskutinių linkėjimų, patarimų iki šių dienų „Yra nematoma jungtis /Tarp mūs visų širdžių.” (V. Mykolaitis–Putinas).

Tai Auklėtoja nuolatos mus susieja su mokykla ir vienus su kitais. Jos atsiųsti atvirukai švenčių proga su prasmingais, gražiais sveikinimais, linkėjimais, jos organizuojami susitikimai, kur susiburiame pabendrauti kas penkeri metai jos jaukiuose namuose ir kartu sėdime iki paryčių. Ji žino mūsų gimtadienius ir pasveikina. Jos telefono skambučiai, jei ilgiau nebūna ryšio, su nerimo gaidele balse, ar kas neatsitiko, ar viskas tvarkoje, kaip sveikata. O labiausiai grįžti į mokyklą, prisiminti tėviškę kviečia visi tie renginiai, mokyklos jubiliejinių metų minėjimai, Poezijos pavasariai, į kuriuos esame kviečiami, visos tos knygos, parašytos Auklėtojos vienos ar su dukra Rasa, jų pristatymai ir dovanojimas. Tai „Pasakojimai apie Želvą“, „Kai nebelieka net vardų…“, „Kur Želvos rūbas žalias…“, „Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“, ,,Senieji Želvos krašto kaimai“, ,,O širdy skambučiai aidi“, ,,Želvos legendos“, „Želvos kraštas: istorija ir žmonės“, ,,Želvos kraštas senose fotografijose“ ir kitos. Šių mielų autorių parašyti leidiniai puikuojasi asmeninėse ne vieno auklėtinio bibliotekose. Kartais net ir draugai pasiskolina jas paskaityti, nes jos parašytos įdomiai, išsamiai nušviečia Želvos krašto praeitį, miestelio kūrimąsi, mokyklos istoriją, žmonių gyvenimą, pristato kultūros paminklus, medinę krašto architektūrą ir kita.

Mūsų Auklėtoja domisi mūsų gyvenimu, žino, kur mes gyvename, kuo užsiimame, kokie mūsų vaikai, anūkai, jų vardus atsimena. Kaip malonu ir džiugu perskaityti ir apie save, kai netikėtai išvysti savo rajono „Vilnies” laikraštyje Auklėtojos parašytą straipsnį, kuriame ji aprašo Molėtuose įsikūrusius buvusius savo mokinius, jų sėkmes, nuveiktus darbus. Ji nepamiršta Molėtų krašto, jai svarbi tėviškė – Piliakiemio kaimas, iš kurio kilusi. Ji ten organizuoja tradicinius sugrįžimus, parašė knygeles „Piliakiemis“, „Piliakiemio istorijos“, palaiko bendrystę su „Vilnies“ laikraščiu, Molėtų rajono viešąja biblioteka.

Mes visi, ir tie, kurie išėjo, ir tie, kurie gyvi, bet negalėsime dėl karantino suvažiuoti kaip anksčiau pas savąją Auklėtoją ir Mokytoją, sulaukusią gražaus Jubiliejaus. Negalėsim apkabinti jos, pasveikinti, įteikti gėlių, todėl visų vardu linkime dar ilgai būti su mumis, dar daug saulėtų, gražių dienų, daug skaidrių gerų minčių, palaimos, stiprybės, džiaugsmo ir šilumos širdyje.“

Keturios kartos – Z. Kriaučiūnienė su dukra Rasa, anūke Gabriele ir proanūke Adele, 2018-ųjų rugsėjis.

Rita KONTRIMAVIČIŪTĖ-GELŪNIENĖ, 28-tos laidos abiturientė, Ukmergės „Šilo“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

„Ko gero, nesuklysiu teigdama, kad manajai kartai mokytojas yra žmogus, tapęs gyvenimo dalimi gražiausia prasme, tikru artimu asmeniu. Jis matė tavo sėkmes ir guodė ar drąsino, kai kažkas nepavyko, bet tai darė kažkaip itin subtiliai – gal tik pažvelgdamas į akis, gal lengvai spustelėdamas petį, gal paprašydamas susikaupti ir pabandyti iš naujo. Mokytojui rūpėjo augantis žmogus. Jis buvo atidus tam asmeniui, kuris formavosi, kuriam vėrėsi pasaulis. Mes, tuometinės Želvos vidurinės mokyklos mokiniai, tą atidumą patyrėme iš daugelio savo mokytojų. Viena jų – buvusi mokyklos direktorė Z. Kriaučiūnienė. Mano Mokytoja. Mūsų Mokytoja.

Žiedų žiedais putojanti gegužė yra mano Mokytojos gimimo mėnuo. Regis, geresnės, gražesnės, spalvingesnės ir kvapnesnės puokštės, negu gamta dovanoja, ta proga neįmanoma sukurti. Bet žmogui duota galimybė kalbėti, sakyti tuos žodžius, kuriuos diktuoja širdis ir atmintis.

Atsimenu, jog laukdavau, kad į klasę ateitų būtent šita mokytoja. Ji skatino vesti dailės užrašus, kuriuose atsirado įrašai apie tautodailę, vyko pažintis su slaptinguoju Čiurlioniu… Ji kalbėjo apie tvarką pirmiausia sąsiuvinyje, o paskui – ir mintyse. Mačiau ją, rūpestingai užsagstančią atsilapojusį pradinuko paltuką, pataisančią skubančiojo į autobusą išsipešusį šaliką. Smulkmenos? Ne, tai tikro motiniško rūpesčio raiška, kai netuščiažodžiaujama, o elgiamasi taip, kaip tuo metu reikalingiausia. Tai jaučiame iki šiolei: kad tu rūpi, pasakoma jautriu telefono skambučiu, kruopščiai suderinta džiovintų gėlių puokštele, netikėtai gaunama svarbiu gyvenimo momentu, įsimintinu braižu užrašytu palinkėjimu, jautriu apkabinimu, kai rauda širdis atsisveikinant su artimiausiais žmonėmis… Ir lieka garsiai nepasakytas dėkingumo žodis, nes kažkodėl nebemoki jo balsu ištarti, kai kalbasi sielos…

Pamenu, kad daugiau bendraudavome, kai Mokytoja vadovavo mokinių aktyvui. Negaliu atsistebėti, kaip talentinga pedagogė mokėjo jaunimui pagelbėti rasti tokią veiklą, kurioje galėjai skleistis. Svarbiausia – pasitikėjo, kad padarysi tai, dėl ko yra sutarta. Mokyklos poilsio vakarų kultūrinė programa, poezijos spektaklio, kuriame eiles apie meilę skaito bendramoksliai, režisavimas, karštos diskusijos aktualiais klausimais, dramos būrelio vaidinimas, kai serga jo vadovė, o tu esi tik dvejais metais vyresnė už artistus… Ačiū už tą tikėjimą.

Ir koks gražiai prasmingas yra mielos Mokytojos vadovavimas mokyklos muziejui… Jame gera matyti viską, kuo kvėpavo, gyveno ir tebegyvena mūsų mokykla. O Vadovė gali valandų valandom pasakoti apie kiekvieną nuotrauką, įrašą, didesnį ar mažesnį eksponatą. Žavi ir stulbina šito Žmogaus kruopštumas, darbštumas, kūrybiškumas ir troškimas išsaugoti viską, ką galima išsaugoti kartu su bendraautore dukra Rasa išleistose knygose… Krašto istorijos žinovės Z. Kriaučiūnienės veikla – mūsų dienų tylus didvyriškumas. Už jį dėkui.

Ar galėčiau pamiršti ypatingą Mokytojos prielankumą visam kam, kas susiję su knyga, raštija, literatūra? Poezijos pavasariai, susitikimai su kūrėjais, savų mokinių palydėjimas į kūrybos platumas, bendravimas su jais, jau užaugusiais ir suaugusiais… Stebiuosi, kaip užtenka tam laiko, ir dėkoju už skirtąjį man.

Kas penkerius metus manoji laida renkasi į tradicinį susitikimą. Čia paprastai dalyvauja mūsų Direktorė – taip pagarbiai kreipiamės į Z. Kriaučiūnienę, nepaisydami to, kad mokykliniai skambučiai mums skambėjo prieš keliasdešimt metų, kad patys jau auginame anūkus. Smagu klausytis netikėčiausių istorijų iš anų laikų, vartyti senų albumų lapus, žinoti, kad esame laukiami, nes galime žiūrėti į jaunus save, užfiksuotus nespalvotose fotografijose, kurias ekspozicijai parinko GYVOS ATMINTIES SAUGOTOJA. Ačiū.

Tegul prie visų sveikinimų, skirtų Mokytojai Z. Kriaučiūnienei jubiliejaus proga, priglunda ši kukli mano dėkingumo puokštelė.“

Jubiliatė su šeima – vyru Juozu, anūku Kristijonu, dukra Rasa bei žentu Gintautu Želvos parapijos namuose vykusio Kovo 11-osios dienos paminėjimo metu.

Audronė SUBAČIŪTĖ-GABIENĖ, 29-tos laidos abiturientė, Rokiškio r. Kamajų Antano Strazdo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

„Yra laikas, srūvantis tarp pirštų, ir yra žmonės tame laike pasiliekantys. Visada. Kas benutiktų.

Pabirusios pavasario pievomis dienos ir ypatinga akimirka, kai supranti, jog nuo ano, buvusio, iki šito laiko – nesibaigianti kelionė – išėjimai, sugrįžimai, susitikimai, mintys, veidai, vardai, gyvenimai…

Tai apie Jus, mylima Mokytoja, kalbu. Apie literatūros pamokas, kuriose tarp eilučių perskaitydavome šiek tiek daugiau nei įprastus tekstus. Apie nuolatinį linksmą šurmulį mokykloje, apie keliones, apie spektaklius.

Apie žinojimą, kad esi laukiamas savo mokykloje ir prabėgus daugybei metų. Apie Poezijos pavasarius alyvoms žydint. Ir apie telefono skambučius, kai išgirsti Mokytojos balsą ir rūpestį, ar viskas gerai.

Ačiū, kad atvedėte į literatūrą. Kad išmokėte matyti ir įsižiūrėti, klausytis ir išgirsti.

Tegu visada lieka praviros namų durys, gyvi ir šviečiantys langai. O šalia – visada laukiantys ir mylintys. Be išlygų. Kad ir kas benutiktų.“

Su buvusiais mylimais auklėtiniais – 18-ąja Želvos mokyklos abiturientų laida 2019 m. vasarą vykusio susitikimo metu.

Vaidas RAMOŠKA, 49-tos laidos abiturientas, skulptorius

„Kiekvienas savo gyvenime turime mokytoją, kuriam drąsiai lenkiamės iki žemės. Gal tai labai skambūs žodžiai, bet nedevalvuoti ir tikri. Daugelis baigusių Želvos mokyklą su manimi sutiks. Kuo mokytoja ir direktorė Z. Kriaučiūnienė skyrėsi nuo kitų mokyklų direktorių ir mokytojų? Ogi tuo, kad jai nebuvo nesvarbaus vaiko ar mokinio, nebuvo nesvarbaus jo parašyto žodžio ar eilėraščio, jai reikšmingas buvo kiekvienas mokinuko pasiekimas. Ne tik mes visi buvome brangūs mokytojai. Šios nuostabios idėjos buvo diegiamos visam mokytojų kolektyvui… Mokytojos širdyje telpame visi, kas ją pamena ir ką ji pamena. Tuo man Želvos mokykla ir buvo išskirtinė, ir lieka tokia. Ir būtent dėl to čia mokosi ir mano vaikai. Jos įskiepyta meilė ir atidumas mažiukams ar dvyliktokams ir šiandien gyvuoja tarp gimnazijos sienų. Mokytoja niekada nenuleidžia rankų ir dirba, leidžia knygas, daro nuostabius dalykus. Kartais pamąstau, kiek daug direktorė yra padariusi ir atidavusi savo gyvenimo metų bei energijos Želvai… Tada suprantu, kad miestelio vidury jai turėtų stovėti paminklas…

Šiame pamąstyme labai daug kartų paminėjau žodį mokytojas…. Tikriausiai kiekvieną jį reikėtų rašyti didžiąja raide…“

Iškilmingas rajono Savivaldybės tarybos posėdis, kuriame Z. Kriaučiūnienė paskelbta 2019 m. Ukmergės rajono Garbės piliete.

Aurelija VERNICKAITĖ, 50-tos laidos abiturientė, Lietuvos Respublikos energetikos ministro patarėja

„Esu laiminga, nes man didelis džiaugsmas grįžti į mokyklą – ar būtų prabėgę mėnesiai, ar metai, ar jau ir dešimtmečiai. Ir įžengus į savo mokyklą pirmosios durys, kurias visada patikrinu, ar jos atrakintos – tai mokyklos muziejaus durys. Žinau, kad ten turėtų būti mano Mokytoja Zita. Ir randu ją – ar palinkusią prie stalo rašančią, ar dėliojančią albumuose nuotraukas, ar apžiūrinčią eksponatus. Visuomet rūpestingą, besišypsančią, visada turinčią begalę minčių ir idėjų. Neišsenkantis įkvėpimo ir energijos šaltinis – tokia ji buvo man penktokei, tokia išlieka ir dabar.

Atrodo, Mokytoja pamena viską – mokinių vardus, datas, įvykius, akcentus, net ir labai smulkias detales. Apie kiekvieną mokinį, jo šeimą, jo brolius, seseris. Tik be galo mylintis žmogus tiek gali atminti, tiek savyje talpinti – rūpesčio, meilės, atsakomybės.

Ir dabar prisimenu, kaip aš kasmet laukdavau birželio, kuomet baigdavome mokslo metus ir tas mūsų mažas Literatų būrelio pulkelis eidavome pas Mokytoją į namus paskutiniam metų susitikimui. Ant stalo – rankų darbo staltiesė ir visuomet staltiesėlės, Mokytojos kepti pyragai, jos rinktų žolelių arbata. Iš visur sklinda šiluma, ramybė, rūpestis. Virš langų – džiovintos gėlės, kurias „sausiukais“ vadindavome. Visuomet stebėdavausi, kad jos pas Mokytoją išsaugodavo tokią sodrią spalvą. Sėdėdavome verandoje, kuri man tomis akimirkomis atrodė pati jaukiausia ir pati šilčiausia vieta žemėje. Dabar net nepamenu, apie ką kalbėdavome, bet iki šiol nepamiršau, kad būdavo labai gera.

Matyt, ne atsitiktinai ir pats mylimiausias mano kraštas yra Anykščiai. Ne tik todėl, kad tėtis iš to krašto ir genais ta meilė paveldėta, bet ir todėl, kad tai mano akimis, kurioms plačiai atsiverti padėjo Mokytoja Zita, literatūriškiausia vieta. Joje ne kartą ir ne du su Mokytoja ir literatais lankytasi. Vienuolis, Baranauskas, Biliūnas. Skaityti, aptarti ir iki šiol nepamiršti. Pernai su savo Liepa ir Vėju aplankiau Biliūno gimtinę, po ilgų, ilgų metų – atsisėdę po obelimi skaitėme apie mažą baltą katytę. Vis Mokytojos įkvėpimas.

Mokykla man – be galo prasmingas etapas, kuriame tikrai būta visokių dienų ir visokių akimirkų. Giliai nusėdo tai, kas buvo pilka, o per visą gyvenimą lydi tai, kas buvo šviesu ir gera. Ir toje šviesoje ir tame gerume yra mano Mokytoja Zita. Literatūra, poezija, Salomėja Nėris, „Gyvenimas po klevu“, Donelaičio „Metai“, Maironis, skaitovų konkursai, laikraštukas „Želvelė“, jaukios arbatos popietės, obuolių pyragas, Anykščiai, Kaunas, Vilniaus teatrai, gėlės ant stalo – tai tik keli akcentai, kurie man atmintyje iškyla kartu su Mokytoja Zita. Mokytoja, kuri padėjo augti ir užaugti. Ačiū!”

Želvos gimnazijos muziejuje su svečiais – Želvos išeivijos žydų Klabinų ir Laferių giminės atstovais iš Brazilijos, 2019 m. ruduo.

Kristijonas POVYLIUS, gimnazijos 2 laidos abiturientas, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto studentas

,,Nors Z. Kriaučiūnienė daugeliui bene geriausiai žinoma dėl savo profesinės, kūrybinės bei visuomeninės veiklos, tačiau man, kaip anūkui, ji visų pirma yra močiutė. Net ir turėdama daug minėtų visokiausių veiklų, ji visada atranda laiko savo artimiausiems žmonėms. Todėl pagalvojęs apie močiutę, visų pirma prisimenu ne jos parašytas knygas ar eitas pareigas, bet mylimą artimą žmogų. Žinoma, negalėčiau neigti, kad jos kūrybinė bei visuomeninė veikla nepadarė įtakos ir mano gyvenimui. Nuo mažumės anūkams (o dabar – jau ir proanūkiams) skiepyta meilė žodžiui, knygai, istorijai man likusi ir šiandien. Už visa tai esu jai labai dėkingas.“

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė Z. Kriaučiūnienė labai vertina dabartinių mokinukų draugiją. Vieno iš edukacinių užsiėmimų metu – su šiųmetiniais penktokais.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Nuotraukos iš R. POVYLIENĖS asmeninio albumo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Skaitytoja :
    Skaitai - ir Žmogų jauti. Rašykite tokių straipsnių daugiau. Tikrai rasite apie ką.