Deltuvos švč. Trejybės bažnyčios varpas šv. Kazimieras.

„Etninė kultūra - mūsų gyvenimo vertybės“, Kultūra

Deltuvos varpai

Deltuvos Žemei 801!

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

Kęsgailų palikimas

Jeigu senieji 15 a. Deltuvos švč. Trejybės parapijos įkūrimo dokumentai žinomi ir aiškūs, tai su bažnyčios garbės simbolių varpų šaltiniais – problema. Ne vieną šimtmetį skaičiuojanti Deltuvos bažnyčios varpų istorija – kukli faktografijoje – be atsiradimo ir dingimo dokumentų.

Na, kad ir, pavyzdžiui, 1744 m. vizitacijos pažymoje apie varpus nėra nieko pasakyta. 1784 m. – minimi trys. 1830 m. įvardinti Didysis, Vidutinysis, Mažasis ir apibūdinti – variniai, svėrę 18 pūdų (1 pūdas – 16,380496 kg), kabėję varpinėje. Du iš jų, remdamasi etnografo Mykolo Brenšteino (Michał Brensztejn) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liejininkystės apybraiža (1924), straipsnyje „XIV-XV a. LDK varpai“ mini dailės istorikė Gražina Marija Martinaitienė, nurodydama jų nuliedinimo 1462 ir 1464 metus (Menotyra, 2007).

Pagal M. Brenšteiną abu varpai buvo tokios pat formos, vienodo turinio minuskulinėmis gotiško šrifto inskripcijomis. Banderolėse turėjo po du įspaustus herbus, vienas jų – Kęsgailų Zadora. Apie šiuos, „užsilikusius nuo pat parapijos įkūrimo“, varpus, su identiškais nuliejimo metais (1462 ir 1464) Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui 1918 m. į Deltuvos parapiją paskirtas rašė klebonas kunigas Jonas Šurna. 1928-ųjų Deltuvos mokyklos kronikoje – Deltuvos pradžios mokyklos vedėjas Jonas Bundonis. Straipsnyje „Medžiaga Deltuvos parapijos istorijai“ – DLK Gedimino 1-ojo pėstininkų pulko kapelionas Antanas Keblaitis (Rytų Lietuva, 1934).

Nekyla abejonių, jog tų varpų fundatoriai buvo LDK pareigūnai Kęsgailos, galimai Mykolas Deltuviškis, kuris ir pastatė (1444?) Deltuvos bažnyčią. Tačiau, kokia proga ir kur jie buvo nulieti, neaišku. Štai G. M. Martinaitienė, minėdama antrosios (?) Deltuvos bažnyčios pastatymo 1463-uosius metus, informacinio šaltinio nenurodo. Kaip ir Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas Lietuvos katalikų bažnyčių žinyne (1993). Kas žino, galbūt tuodu varpai antrosios (?) bažnyčios pastatymo proga ir buvo užsakyti.

Bet kad Kęsgailos ir jų giminaičiai LDK istorijoje įsiamžino varpais, iliustruoja Kęsgailos brolio Šedbaro Valimantaičio (Szedybor Wolimuntowicz) išskirtinis fundušas. 1412-1432 m. būdamas Kauno kaštelionu, Vilkmergės seniūnu, jis, anot  G. M. Martinaitienės, 1420 m. įsakė „pagaminti švč. Trejybės bažnyčiai varpą. Nes bažnyčia, galbūt jo funduota buvo tada dar LDK priklausiusios Palenkės anuometinėje Balstogės apskrityje, Nevodnicos kaime“.

Tačiau Andzej Hankus ir Grzegorz Sobolewski straipsnyje „Seniausias Palenkės varpas“ teigia, kad Šediboro (Šedbaro) varpas buvo skirtas ne Švč. Trejybės pavadinimo bažnyčiai. Kad varpo įraše nurodytas tik jo Švč. Trejybės vardas, iškalti du herbai, vienas jų – Zadora. Pagal juos meistras Ustiak jį pagamino 1420 m. jau kelis dešimtmečius veikusiai Vilkmergės bažnyčiai (Eskizai, 2009). Apie tai galima pasiskaityti ir Laisvojoje enciklopedijoje Wikiwand.

Pripažindami, jog pirmoji medinė katalikų Švč. Trejybės bažnyčia Nevodnicoje buvo pastatyta 1569 m., o Šedbaro varpas nulietas 1420 m., galima suprasti, jog jis buvo skirtas greičiausiai Vilkmergei. Apie jo, vieno seniausių Lietuvos varpų, istoriją galima pasiskaityti, jį išvysti Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Dingę varpai

Abu Valimantaičių-Kęsgailų 1462 ir 1464 m. funduoti varpai, pasak M. Brenšteino, iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo Deltuvos parapijoje. Anot  G. M. Martinaitienės – 20 a. II pusės ekspedicijų metu jie ten nebuvo aptikti. Jų likimas tiksliai nenustatytas: „arba buvo pagrobti ir išgabenti į Rusiją, arba, saugant nuo pagrobimo, užkasti į žemę“.

Antrąją dailėtyrininkės Deltuvos varpų dingimo versiją paneigia tūlo J. Šarūno paskelbta žinia spaudoje – „išvežė rusai visus varpus, tarp kurių buvo vienas Ave Maria“ (Lietuvos Aidas, 1918). Klebono Šurnos ataskaitos vyskupijai detalės – „buvusio prie varpų išvežimo“ kunigo Prano Mirskio patikinimu – „Du varpu išvežtu į Rusiją“. Taip pat A. Keblaičio informacija Deltuvos mokyklos kronikoje.

Žurnalisto, istoriko Vytauto Valentino Česnulio duomenimis, daugiausia išvežtų Lietuvos bažnyčių varpų 1915 m. atsidūrė Chodynkoje, Maskvos pakraštyje buvusiose kariuomenės štabo pašiūrėse (Nutilę varpai, 2015). Ypač daug jų buvo iš Kauno ir Suvalkų gubernijų, pasitaikydavo ne tik po vieną, bet ir po 2–3 ar daugiau atvežtų tos pačios bažnyčios varpų.

Anot jo, vienas su dviem herbais ir įspaustu gotišku įrašu: Ave Maria gratia plena Dominus tecum Anno 1711 (Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi 1711 metai) kaip tik buvo iš Deltuvos. Tad vėl kyla natūralus klausimas – kas gi ir kokia proga fundavo trečiąjį Deltuvos varpą?

Be Ave Marija, greičiausiai, Maskvoje atsidūrė ir kiti du Kęsgailų varpai iš Deltuvos, deja, dokumentai to nepatvirtina. Visų jų likimą galima numanyti, jie buvo išlydyti arba įkelti į kurio nors Rusijos vienuolyno ar cerkvės varpinę.

V. Česnulio duomenimis, 1915 m. nukentėjo ne tik Deltuvos, bet ir kitos Vilkmergės dekanato bažnyčios. Šešuoliškiai iš Chodynkos nesulaukė vieno, taujėniškiai – dviejų varpų. Skaudu buvo ir ukmergiškiams: iš trijų Maskvoje Roždestvenskio vienuolyne atsidūrusių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpų, 1921 m. į Ukmergę parkeliavo tik vidutinysis Vincentas ir Antanas, svėręs apie 800 kg, išlietas 1907 m.

Išvežti ir iš Rusijos nebesugrąžinti Vaitkuškio (Pašilės) šv. Barboros bažnyčios varpai. Nežinoma, kiek jų išvežta iš Vidiškių švč. Trejybės bažnyčios. Vienas, 1890 m. lietas, buvo nukabintas, bet neišvežtas. Nežinia, kiek varpų prarado Žemaitkiemio šv. Kazimiero bažnyčia, 1926 m. gavusi vieną plieninį be jokių įrašų.

Tiesa, kitų parapijų tikintieji išsaugojo skambuoklius. Štai Pabaisko bažnyčios parapijiečiai 1915 m. du varpus užkasė į žemę. Ukmergės sentikių parapija – tokiu pačiu principu – tris...

Parapijiečių dovana

Beveik 10 metų Deltuvos parapijos tikintieji negirdėjo varpų skambėjimo. 1918 m. nuo epidemijos užgeso klebono Jono Rimkūno gyvybė, į amžinybę iškeliavo bažnyčios vargonininkas Jurgis Piešina. Kiek pabuvojęs Deltuvoje į Veprius išsikėlė kunigas Pranas Mirskis.

1921 m. iš Maskvos į Kauną buvo sugražinti 129 arkivyskupijos varpai, vėliau geležinkeliu atkeliavo dar viena, kita partija. Deja, Deltuvos įžymiųjų tarp jų nebuvo. Suprasdami, kad varpų nebesulauks, Švč. Trejybės parapijos tikintieji, dvasininkai pradėjo rūpintis naujų atsiradimu. Surinkus lėšas buvo kreiptasi į Kauno varpų liejyklą.

„Mano garbei pavestajai Deltuvos bažnyčiai nulietas ir jau pargabentas yra varpas, kuriam norima duoti šv. Kazimiero vardą“, – prašydamas leidimo jį pašventinti 1924 m. rudenį į Žemaičių vyskupą kreipėsi klebonas Jonas Šurna. Šiam leidus, varpas su įrašu – „Tėvynei, Gyviesiems, Mirusiems“ buvo pašventintas, įkeltas ir po šiai dienai varpinėje skamba. Jei negirdėjote, atvykite ir pasiklausykite, o jei turite papildomų žinių apie Deltuvos varpus ar foto – susisiekime. Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas