E. Bačiulienė džiaugiasi artimųjų dėmesiu ir rūpesčiu.

Naujausi, Žmonės

Daugiavaikės mamos džiaugsmas – geri ir mylintys vaikai

Loreta EŽERSKYTĖ

Kasmet Motinos dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentūra organizuodavo šventinį renginį, kurio metu išskirtinai buvo pagerbiamos kelios dešimtys šalies daugiavaikių mamų. Šiais metais surengti tokią šventę ir į sostinę pakviesti gausias šeimas išauginusias mamas sutrukdė karantinas. Tačiau nepaisant to, praėjusią savaitę prezidentas Gitanas Nausėda tradiciškai Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 46 daugiavaikes motinas, pagimdžiusias, išauginusias ir gerai išauklėjusias penkis ir daugiau vaikų. Prezidentūros atstovai aplankė bei šį apdovanojimą įteikė ir vienai Ukmergės rajono gyventojai – 96-erių Elenai Bačiulienei, kuri kartu su vyru Ignu užaugino šešias dukras ir keturis sūnus.

Ketina pakviesti mamas pasimatyti su prezidentu

„Iš Jūsų širdies šilumos ir begalinės meilės užaugę, iš Jūsų rankomis sukurtų namų svarbiausias gyvenimo vertybes išsinešę vaikai – prasmingiausias nuopelnas Lietuvai, vertas pačių gražiausių pagarbos ir dėkingumo žodžių“, – teigiama šalies vadovo sveikinime daugiavaikėms mamoms.

G. Nausėda padėkojo mamoms už išmintį, rūpestį ir pasiaukojimą, kuriuos jos atidavė savo vaikams, o su jais – ir Lietuvos ateičiai. Taip pat joms palinkėjo daug sveikatos, stiprybės ir laimės brangių žmonių apsuptyje.

Kaip paskelbė Prezidentūra, laikantis visų apsaugos priemonių, valstybinius apdovanojimus, gėles ir prezidento G. Nausėdos sveikinimą daugiavaikėms motinoms įvairiuose Lietuvos regionuose perdavė Kanceliarijos kanclerė Algė Budrytė ir šalies vadovo patarėjai. Pasibaigus karantinui bus ieškoma būdų pakviesti mamas apsilankyti Prezidentūroje ir asmeniškai pasimatyti su prezidentu.

Pavydėjo vaikams, kurie turėjo mamas

Su garbingą apdovanojimą pelniusia E. Bačiuliene bendravome telefonu. Sunku buvo patikėti, jog žvaliu balsu kalbančiai, didelių skundų dėl klausos ir atminties neturinčiai mano pašnekovei rugsėjo pirmąją sukaks 97-eri.

Ukmergiškė pasakojo, kad ji gimė ir sunki jos vaikystė prabėgo Balninkų parapijos Kildiškių kaime.

„Neturėjau nei brolio, nei sesers. Buvau penkių mėnesėlių, kai mirė mama. Mane auginti pasiėmė diedukas, mamos tėvas. Močiutė taip pat anksti buvo mirusi, ji našlaičiais paliko septynis vaikus. Našliu likęs diedukas vedė dar kartą, antroji žmona padėjo jam užauginti vaikus. Ji augino ir mane…“ – kalbėjo Elena.

Kai mergaitei sukako trylika metų, ji paliko dieduko namus ir apsigyveno pas tėvą. Jis buvo luošas – netekęs vienos kojos, nešiojo medinį protezą. Tad paauglė dukra tapo tikrąja namų šeimininke.

Be mamos augusi Elenytė labiausiai ilgėjosi motiniškos šilumos ir meilės. Iki šiol ji mena, su kokiu didžiuliu pavydu žvelgdavo į mamas turinčius savo bendraamžius! Likusi namuose viena ji neretai apsipildavo graudžiomis ašaromis – kodėl pasaulis jai toks neteisingas? Kodėl kiti vaikai turi mamas, o ji net jos veido nepamena? Kartais mažoje našlaitės širdelėje susitvenkdavo didžiulis pyktis – tuomet mintyse ji linkėdavo, kad ir kitus vaikus ištiktų jos likimas…

Moteriškų darbų mokė tėvelis

„Nors tėvas neturėjo kojos, nebuvo darbo, kurio jis nemokėtų. Jis – ir siuvėjas, ir kirpėjas, ir medžio darbus puikiai išmanė, ypač dailias statinaites alui padarydavo. O kokie gražūs jo karpiniai buvo! Jais papuošdavo lempą. Mane jis išmokino visų moteriškų darbų – ir verpti, ir austi, ir megzti…“ – į tolimus prisiminimus nuklydo pašnekovė.

Mergaitei teko dirbti ir jos pečiams per sunkius vyriškus darbus – arti žemę, akėti, sėti, pjauti.

Kadangi tėvelis buvo plačiai apylinkėje žinomas muzikantas ir dainininkas, šį jo talentą paveldėjo ir vienturtė jo dukra.

Sutuoktuves vadina stebuklu

„Ir pažintis su vyru, ir vedybos – tai tikras stebuklas!“ – teigė Elena, paklausta, kur ir kada sutiko būsimąjį savo vyrą Igną.

Pasak moters, jos vyras kilęs nuo Videniškių. Kartą jis Kildiškiuose buvo talkoje pas Elenos kaimynus. Kai baigus darbus jis jau ruošėsi į namus, pasikvietęs šeimininkas jam pažadėjęs parodyti gražią mergaitę. Ignas nesispyriojo, tad netrukus abu jau beldėsi į jos tėvo namų duris.

„Jie atėjo, trumpai pasikalbėjome. Iki tol mums nebuvo tekę susitikti, vienas kito nepažinome. Po kelių dienų Ignas atvažiavo vienas. Neilgai trukus atsivežė mamą. Kalbamės visi, o jis ir sako: „Ženijamės“. Čia pat Užgavėnės, tad ir sutikau. Man tuomet buvo 23-eji. Prie altoriaus ėjau būsimojo vyro visiškai nepažindama, nežinojau, koks jo charakteris. Nebuvo ir meilės. Bet tikriausiai jau toks likimas man buvo skirtas, nes iki tol bene dešimt piršlių buvo atvežę kandidatus į jaunikius, tačiau nė vieno iš jų neišsirinkau. Jei tiko man, nepatiko tėvui. Arba atvirkščiai…“ – neslepia moteris. Ir tuoj priduria, kad su Ignu kartu, dalindamiesi visais džiaugsmais ir rūpesčiais, išgyveno daugiau nei penkiasdešimt metų. Kai šventė auksines vestuves, į bažnyčią, kur pora atnaujino santuokos įžadus, juos lydėjo didžiulis būrys artimųjų – visi vaikai, anūkai…

Augino su didžiule meile

E. Bačiulienė mano, kad ir auginti didžiulę šeimą jai lėmė likimas: „Augau viena, tad neretai pagalvodavau, kad tik man Dievas vaikų nepagailėtų…“

Ir nepagailėjo. Pirmoji pasaulį išvydo Aliutė, netrukus mama jau supo Marytę, tuomet tėvelius nudžiugino Jonas, Stasė, Juozas. Kai vienas po kito gimė Bronė, Mindaugas, Rimantas, Zita, vyresnieji jau buvo ūgtelėję. Pagrandukė Valė, kurios Elena susilaukė būdama 40-ties, buvo visos didelės šeimos džiaugsmas.

„Auginau visus, kiek tik davė Dievas. Visi vaikai gimė ir augo sveiki. Pati vaikystėje nepatyrusi meilės, savo vaikus labai mylėjau. O jie už tai man atsilygino savo gerumu…“ – kalbėjo dešimties atžalų mama.

Pasakodama apie gausią šeimą moteris apgailestauja, kad negalėjo patenkinti visų vaikų norų, nupirkti kiekvienam tai, ko šis labiausiai norėjo. Tačiau nė iš vieno sūnaus ar dukters dėl to niekada nesulaukė jokio priekaišto.

Gausi Bačiulių šeima su savo mamute (viduryje). Iš kairės – dukros Bronė, Marijona, Aliutė, Zita, Stasė ir Valė bei sūnūs Juozas, Jonas ir Rimantas.

Dėl vaikų raudonuoti neteko

Sukūrę šeimą, Žemaitkiemio seniūnijos Martnonių kaime Bačiuliai pasistatė namą. Abu tėvai dirbo kolūkyje, taip pat turėjo savo ūkelį, laikė nemažai gyvulių, tad darbų netrūko. Šeimoje galiojo nerašyta taisyklė vieni kitiems padėti. Vyresnieji buvo ne tik pirmieji tėvų pagalbininkai prižiūrint mažuosius broliukus ir sesutes, bet ir visuose ūkio darbuose talkino. Ir daržų ravėti, ir šieno grėbti visi skubėjo būriu – nuo mažiausio iki vyriausio. Visi pagal savo jėgas turėjo darbų.

Didelė šeima rasdavo laiko ir pramogoms. Bačiulių kiemas traukte traukė kaimynų vaikus. Jie visi drauge žaisdavo, traukdavo į šalia namų esantį mišką. Ten turėjo žaidimams įsirengę net namelį. O kai susiruošdavo grybauti, kompaniją į mišką lydėdavo iš miško parsinešta ir namuose išauginta stirnytė, šuo ir katinas…

Mama džiaugiasi, kad vaikai užaugo viskuo patenkinti ir ne baltarankiai. Moka visus darbus ir prireikus juos dirba.

E. Bačiulienė – viena iš laimingųjų mamų, kuriai neteko raudonuoti dėl savo sūnų ar dukterų. Jais nesiskundė mokytojai, geru žodžiu minėjo kaimynai. Ir dabar jos širdį glosto geri bendradarbių, kaimynų atsiliepimai apie jos vaikus.

Sodelyje dainos skambėdavo iki ryto

Pašnekovė neslepia, kad sunkiausią naštą tėvai nešė, kol vaikai buvo maži. Kai jie užaugo, baigė mokyklas ir paliko gimtuosius namus, kiekvienas jų grįžimas mamutei ir tėveliukui (taip atžalos visada vadino tėvelius) buvo tarsi saulės spindulys. O kai susirinkdavo visi dešimt, namai prisipildydavo ne tik smagaus klegesio, bet ir dainų.

Nudirbę visus darbus tėvai ir vaikai sodelyje sukurdavo laužą, susėsdavo prie jo ir uždainuodavo. Pasak Elenos, iš tėvų gerus balsus paveldėjo ir dukros, ir sūnūs. Tad Bačiulių koncertai linksmindavo visą Martnonių kaimą.

„Daina keitė dainą, visiems būdavo taip gera, kad kartais net nepastebėdavome, kaip naktis prabėgdavo ir imdavo švisti…“ – juokiasi mama.

Ir dabar šeimos susibūrimuose neapsieinama be dainų. Kartais prie močiutės ir tėvų bei tetų ir dėdžių prisijungia anūkai. Tačiau jaunoji karta, nors ir balsinga, moka jau ne visas vyresniųjų dainas, tad dažnai būna tik klausytojai.

Vis tik yra vilties, kad šioje šeimoje daina skambės ir ateityje. Vilniuje gyvenantys Elenos proanūkiai dainuoja choruose „Ąžuoliukas“ ir „Liepaitės“.

Tarsi brangiausia viešnia

Atėjus senatvei ir užklupus ligoms, tėvams vieniems tvarkytis Martnonių kaime esančioje sodyboje tapo sunku. Teko kraustytis į Ukmergę pas vaikus.

Kai 2006-aisiais moteris tapo našle, jos vienos vaikai nepalieka. E. Bačiulienė pagyvena tai pas vieną dukrą, tai pas kitą, pasisvečiuoja pas vieną, kitą sūnų… Visi vaikai ją myli, ji jų namuose jaučiasi tarsi brangiausia viešnia. Mamutę ir močiutę palepinti stengiasi ne tik dukros ir sūnūs, bet ir jų antrosios pusės, 19 anūkų, 30 proanūkių. Jai savo dėmesį ir meilę dovanoja visa šeima, kurioje – net 72 žmonės, tarp kurių jau yra ir vienas proproanūkėlis. Senolei smagu, kad visi jos vaikai gyvena Lietuvoje – Ukmergėje, Anykščių rajone, Vilniuje bei Kaišiadoryse, visi čia turi darbus.

Stiprybės teikia malda

„Per ilgą savo amželį gerų dalykų neteko daug patirti. Tik dabar, senatvėje, pasijutau tarsi ponia – šypsosi pašnekovė. – Teko patirti ir skriaudų, ir ligos neaplenkė. Dar jaunystėje per plauką buvau atsidūrusi prie mirties. Kartą į krūtinę buvo įremtas šautuvas, kitą sykį man žvakė prie lovos buvo uždegta. Bet laimingo atsitiktinumo dėka likau gyva ir dabar džiaugiuosi gyvenimu…“

E. Bačiulienę nuo vaikystės visą gyvenimą lydi malda ir giesmė. Nemažai metų, kol leido jėgos, ji giedojo laidotuvėse. Augindama vaikus, šventadieniais nepraleisdavo bažnytėlėje šv. Mišių. Ir vaikus su savimi kartu vedėsi. Moteris įsitikinusi, kad būtent nuolatinė malda ir gelbėjo ją ištikus negandoms.

„Rožančiaus ir maldaknygės iš rankų nepaleidžiu ir dabar. Turiu savo kambarėlį, niekieno netrukdoma meldžiuosi, giedu, maldoje prisimenu sūnų Mindaugą, kurio vienintelio nėra gyvo. Jis 1993-iais pateko į avariją, buvo sunkiai sužeistas ir neišgyveno…“ – iki šiol skaudu apie tai kalbėti Elenai.

Apie apdovanojimą pakuždėjo… širdis

„Šį pavasarį buvau pas vyriausią iš sūnų, Joną, kuris namus turi Kaišiadoryse. Staiga vieną dieną širdies balsas pakuždėjo, kad turiu skubiai važiuoti pas jauniausią dukrą Valę, gyvenančią Anykščių rajone, Ąžuolynės kaime. Pati nesupratau, kas ten traukia, nenujaučiau, gero ar blogo galiu tikėtis. Kai apie tai pasakiau sūnui, jis sunerimo, ėmė klausinėti, gal kas nutiko… Nei Jonui, nei sau paaiškinti nieko negalėjau, vidinis balsas skubino arčiau Ukmergės. Pirmadienį atvažiavau, o jau kitą dieną sulaukiau iš Prezidentūros svečių, kurie atvežė apdovanojimą ir gėlių puokštę. Širdis nemelavo – reikalas tikrai buvo svarbus. Kad mane žada apdovanoti, niekas nieko iš anksto nesakė. Tik širdis nujautė…“ – smagiai pasakojo daugiavaikė mama ir pridūrė, jog vidinis balsas jai ne vienoje situacijoje yra nurodęs teisingą kryptį.

E. Bačiulienei įteiktas garbingas valstybės apdovanojimas.

Šalies vadovo vardu įteiktas valstybinis apdovanojimas garbaus amžiaus ukmergiškę išties pamalonino. Tačiau ji tikisi, kad pavyks susitikti ir su pačiu prezidentu. Močiutė jau suka galvą, kokia dovana galėtų jį pamaloninti. Ar tai galėtų būti jos padeklamuotas eilėraštis? O galbūt Prezidentūroje ji, pritariant šeimos nariams, ir padainuotų? Jei tokia proga pasitaikytų, E. Bačiulienė žino, kad visi kartu užtrauktų ne ką kitą, o „Lietuva, Tėvyne mūsų“…

Nuotraukos iš asmeninio

Valės GAUDIEŠIENĖS albumo

Palikite komentarą apie straipsnį