J. Jakiūnienė džiaugiasi būdama kartu su dukra Svajūne.

Naujausi, Žmonės

Po pusantro mėnesio išsiskyrimo Motinos dieną švęs kartu

Loreta EŽERSKYTĖ

COVID-19 infekcija skaudžiausiai palietė Ukmergės ligoninę – susirgo kelios dešimtys pacientų ir darbuotojų, iš kurių dauguma jau pasveiko. Tarp jų – ir Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja Jolita Jakiūnienė. Šeštadienį ji sulaukė ketvirto, kontrolinio, testo rezultato. Kaip ir trečiasis, jis buvo neigiamas. Tad antradienį, po mėnesio pertraukos, medikė grįžo į darbą ligoninėje.

Mėnesį – tarp keturių sienų

Su po sunkios ligos sveikstančia Jolita telefonu kalbėjomės praėjusią savaitę. Antradienį jai buvo atliktas testas, ketvirtadienį, apie 17 valandą, sužinojo, jog jis neigiamas.

„Atsakymo laukiau neramia širdimi, – ketvirtadienio vakarą prisipažino medikė. – Penktadienį bus paimtas dar vienas mėginys. Jei viskas gerai, pirmadienį baigiasi laikinas nedarbingumas ir jau galėsiu keliauti į darbą…“

J. Jakiūnienė neslėpė, jog mėnuo tarp keturių sienų buvo ne tik labai ilgas, bet ir psichologiškai sunkus. Labai norėjosi išeiti į lauką, pasiilgo darbo, bendradarbių, pacientų, artimųjų, pagaliau – buvimo kartu su žmonėmis… Tačiau labiausiai ji ilgėjosi vienturtės dukters Svajūnės. Mama jos nematė net 47 dienas. Dabar prisipažįsta, jog išsiskyrimą išgyventi buvo sunkiau nei pačią ligą.

„Iškomandiravo“ pas seserį

Kovo pradžioje, kai Lietuvoje dar nebuvo paskelbtas karantinas, Jolita net neabejojo, jog koronavirusas pasieks ir mus, todėl jau svarstė, kaip apsaugoti nuo šios ligos netrukus dvylikos metų sulauksiančią dukrą. Kažkas pasąmonėje mamai tarsi kuždėjo, jog mergaitei gali kilti grėsmė. Apie save moteris tuomet negalvojo, jokių baimių neturėjo.

„Supratau, kad dirbu ligoninėje, kuri gali tapti „karštu tašku“, todėl vaiką dėl šventos ramybės kovo 10-ąją „iškomandiravau“ pas seserį Danutę. Ji gyvena čia pat Ukmergėje, yra dukters krikšto mama, tad išleidau ramia širdimi. Žinojau, jog Svajūnė bus saugi ir apgaubta motiniška šiluma. Bet tuomet nė nenumaniau, kad mūsų išsiskyrimas bus toks ilgas ir sunkus“, – pasakojo J. Jakiūnienė.

Netrukus moteris suprato, kad taip pasielgė laiku ir teisingai. Galima sakyti, kad ir Ukmergėje koronavirusas jau alsavo į nugarą. Paskelbus karantiną, įsigaliojo įvairūs draudimai, tarp jų – ir izoliacijos.

„Keliems skyriuje dirbantiems žmonėms teko izoliuotis. Sumažėjus personalo, pavadavome viena kitą, dirbome, kiek reikėjo“, – prisiminė medikė.

Kalbėdama apie tas dienas ji užsiminė, jog nuo kovo 12-osios uždraudus ligoninėje lankyti ligonius, dėl to išgyveno ir pacientai, ir jų artimieji. Tai negalėjo neatsiliepti ir slaugytojoms, jų padėjėjoms.

Tikėjosi ramiai pasilsėti…

Kovo 23-ąją Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje mirė sunkia liga sirgęs pacientas. Po kelių dienų pasiekė informacija, jog jam po mirties nustatyta COVID-19 infekcija. Personalui, kuris turėjo su slaugomu ligoniu tiesioginį kontaktą, reikėjo izoliuotis.

Jolita, sužinojusi apie priverstines dviejų savaičių atostogas, tikėjosi ramiai pasilsėti.

„Kai žmonės manęs kartais klausdavo, ko palinkėti, visada sakydavau – ramybės. Matyt, kažkas aukštai mane išgirdo, nes dabar visą mėnesį ramybės buvo pilni namai“, – šypteli pašnekovė.

Beje, kovo 25-ąją visiems skyriaus pacientams ir dirbusiam personalui buvo atliktas koronaviruso testas. Tądien Jolita net nepagalvojo, kad nuo ligonio kažkas galėjo užkrėsti.

„Mes visos – ir slaugytojos, ir padėjėjos, dirbome su visomis apsaugos priemonėmis. Dėvėjome kaukes ar respiratorius, pirštines, apsauginius kostiumus – viską, kas priklauso… Tuo labiau kad skyrius buvo visiškai aprūpintas reikalingomis vienkartinėmis apsaugos priemonėmis“, – patikino moteris.

Savaitę kentė didžiulius skausmus

„Kovo 27-oji buvo pirma mano saviizoliacijos diena. Tądien sužinojau, jog mano testas – teigiamas, vadinasi, aš sergu. Iš ryto jaučiausi normaliai, bet po pietų savijauta staiga pasikeitė. Pajutau silpnumą, prasidėjo kosulys, ėmė perštėti gerklę, iki 37,2 laipsnio pakilo temperatūra. Kitą rytą ji jau siekė 38 laipsnius. Visą dieną gėriau arbatas, tad vakare karštis jau buvo tik 37,2 laipsnio ir daugiau nė karto nepakilo“, – ligos pradžią prisiminė medikė.

Kai nukrito temperatūra, J. Jakiūnienei staiga pradėjo skaudėti nugarą. Kaip pati sako, iki tol tokiu negalavimu niekada nesiskundė. Be to, netrukus dingo uoslė ir skonis, apėmė silpnumas.

Skausmą Jolita malšino vaistais – kasdien pati sau susileisdavo šešias ampules nuskausminamųjų, be to, dar tris kartus išgerdavo po tabletę. Vaistai gelbėjo mažai, todėl prasidėjo nemiga, ėmė šokinėti kraujo spaudimas.

„Gerą savaitę kamavo ne tik skausmas. Nuolat jaučiau didžiulį nuovargį. Net valgymas buvo tarsi sunkiausias darbas, išsunkiantis paskutines jėgas. Nebuvo apetito, bet kokį maistą kramčiau kaip beskonę žolę… O ir kosulys nesitraukė, kartais apimdavo net panika“, – apie tai, ką patyrė, pasakojo slaugytoja.

Medikė prisipažįsta, jog prieš susirgdama daug skaitė, domėjosi apie COVID-19 infekciją, šios ligos gydymą, pacientų skundus. Jos manymu, jai temperatūra nebekilo, nes laikėsi rekomendacijų gerti daug arbatos ir kitų skysčių.

„Žinojau, kad visi šie negalavimai laikini ir baigsis, todėl svarbu išlaukti. Stengiausi įsiklausyti, ką sako mano pačios kūnas, ir ramiai laukiau…“ – kalba pašnekovė.

Vis tik Jolita įsitikinusi, jog ji sirgo nesunkia COVID-19 forma: „Manęs nedusino, nereikėjo deguonies, todėl apsiėjau be ligoninės, o ir skausmas bei kiti varginantys, nemalonūs pojūčiai pamažu atlėgo…“

Pasakodama apie savo ligos eigą ji priduria, jog tam teigiamos įtakos galėjo turėti ir tai, kad medikė kasmet skiepijasi nuo gripo.

Keliauti, su žmonėmis bendrauti mėgstančiai J. Jakiūnienei mėnuo tarp keturių sienų slinko labai pamažu.

Artimuosius pavyko apsaugoti

Ligoninės slaugytoja mano, jog koronovirusą „pasigauti“ nėra sunku, bet tai greičiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus imuniteto, kitų dalykų.

J. Jakiūnienė su šeima – vyru ir dukra – įsikūrę trijų kambarių bute. Kai moteris susirgo, sutuoktinis gyveno kartu su ja namuose. Jam sąlygų kitur izoliuotis nebuvo, tad nusprendė, jog jis liks su žmona. Butą sutuoktiniai pasidalino į dvi zonas, laikėsi ypatingo atsargumo ir taip mėnesį gyveno. Vyrui infekcijos pavyko išvengti.

Tik sužinojusi, jog jai patvirtintas susirgimas koronavirusu, Jolita labai sąžiningai laikėsi visų nurodymų: „Visą mėnesį išbuvau tikroje izoliacijoje. Jaučiau atsakomybę ne tik prieš šeimą, bet ir kaimynus. Jie buvo vieni iš pirmųjų, kurie sužinojo apie mano ligą. Per tą laiką su išoriniu pasauliu – mama, dukra, seserimis, bendradarbėmis, draugėmis – bendravau tik telefonu ir internetu. Iš namų koją buvau iškėlusi tik tada, kai reikėjo važiuoti atlikti testą.“

„Tokio klausimo sau neužduodu“

Paklausta, kodėl koronavirusas ligoninėje „prilipo“ būtent prie jos, medikė nusijuokia: „Tokio klausimo, kodėl tokia lemtis teko man, o ne kažkam kitam, niekada sau net nekėliau. Tikriausiai, taip reikėjo…“

Vis tik Jolita svarsto, kad ji, skirtingai nei kitas Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus personalas, turėjo daugiau galimybių užsikrėsti, nes tomis dienomis jai teko nuolat vaikščioti po ligoninę ir lankytis kone visuose skyriuose, bendrauti su kitais medikais, ligoniais. Be to, nuo padidėjusio darbo krūvio slaugytoja jautėsi tiek fiziškai, tiek emociškai labai pavargusi.

„Dar prieš ligą kartais pati viena pagalvodavau, kad šio paslaptingo viruso vargu ar pavyks išvengti, tad geriau būtų susirgti dabar, kai pandemija tik prasidėjo. Ir buvau išgirsta…“ – šypsosi medikė.

Su koronavirusu juokauti negalima

„Esu ne kartą sirgusi gripu, bet COVID-19 – visiškai kitokia ir, sakyčiau, gana įdomi liga… Kaip dabar visi jau matome, kartais ji gali pasisukti nenuspėjamai, o baigtis ir labai liūdnai. Todėl su koronavirusu juokauti tikrai negalima,“ – mintimis dalijosi pasveikusi medikė.

Jolita apgailestavo, kad daugelis ukmergiškių to nesuvokia ir neįvertina galimos grėsmės, visiškai nepaiso karantino, moja ranka į draudimus: „Būdama namuose per langą matydavau, kad nemaža dalis žmonių nesilaiko griežtų nurodymų nešioti apsaugines kaukes, nesibūriuoti, vengti tiesioginio kontakto. Taip elgdamiesi mes ne tik patys galime „pasigavę“ virusą susirgti, bet dar ir kitus užkrėsti…“

Pasak pašnekovės, ši liga, skirtingai nei daugelis kitų, ligonį pasmerkia visiškai izoliacijai. Ir tai ištverti nėra lengva.

„Su dukra, sesėmis, mama, bendradarbėmis kasdien telefonu kalbėdavau po kelis kartus. Taip pat nemažai bendravau internetu. Bet tai jokiu būdu neatstoja gyvo žodžio, akių žvilgsnio, apsikabinimo… Šiųmetinės Velykos buvo pirmosios, kai praleidau be savo artimųjų. Koks reikalingas ir svarbus yra bendravimo džiaugsmas, pajunti tik jo netekęs…“ – įvertino ukmergiškė.

Skyriuje dirba nuo pirmos dienos

Po sunkios ligos pasveikusi medikė patikina, kad visa tai, ką per pastarąjį mėnesį jai teko patirti, nė kiek nesumažino jos noro grįžti į darbą ligoninėje.

Ukmergės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius – pirmoji ir kol kas vienintelė J. Jakiūnienės darbovietė. Čia ji įsidarbino 1994 metų rugpjūčio 15 dieną, kai tik buvo atidarytas šis skyrius.

Pasirinkti medicinos sesers, kaip tuomet vadinosi dabartinės slaugytojos, specialybę ji nusprendė gana anksti. Vyresnioji jos sesuo Danutė Minderytė, baigusi medicinos mokyklą, dirbo reanimacijos skyriuje. Grįžusi iš budėjimų į tėvų namus Pabaiske, ji namiškiams kartais papasakodavo apie savo darbą ligoninėje. Jolitai visa tai kėlė didžiulį susidomėjimą: „Klausydavausi sesės ir galvodavau – kaip norėčiau ir aš ten pabūti…“

Baigusi vidurinę mokyklą mergina įstojo į tuometinę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, sėkmingai ją baigė ir grįžo į Ukmergę: „Rodos, nė nepastebėjau, kaip pralėkė 25 metai. Nors darbe pasitaiko visko, jo nenorėčiau iškeisti į jokį kitą, džiaugiuosi puikiu kolektyvu. Mūsų skyrius šiek tiek skiriasi nuo kitų, kur pacientai ilgai neužsibūna – vienus keičia kiti. Pas mus ligoniai praleidžia ilgus mėnesius, kartais – net ne vienus metus. Per tą laiką susigyvename, jie tampa tarsi šeimos nariai, todėl ypač svarbu yra bendravimas tiek su jais, tiek su jų artimaisiais.“

J. Jakiūnienė Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje dirba nuo jo įkūrimo.

Visiems teks išmokti pamokas

Kai Jolita sirgo, Ukmergės ligoninė daugiau nei mėnesį buvo uždaryta. Čia veikė vienintelis Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius. Dabar įstaigos veikla atnaujinta.

Pasak pašnekovės, nors po ligos ji grįžta į tą pačią darbovietę, į senąjį kolektyvą, bet kai kurie dalykai per mėnesį spėjo pasikeisti. Tiksliau – tai pakeitė COVID-19 infekcija.

„Ši liga mus visus verčia išmokti arba pakartoti užmirštas pamokas: dažnai plauti ir dezinfekuoti rankas, laikytis kosėjimo, čiaudėjimo etiketo, vengti masinių susibūrimų… Reikalavimai, rodos, elementarūs, bet jų visiems laikytis yra būtina“, – įsitikinusi J. Jakiūnienė.

AUTORĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

 

 

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • aldona :
    saunios seserys minderytes danute ir jolita sveikatos jums
  • Donata Rimiene :
    Ačiū Tau Jolita