Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Pilietiškumas - valstybės ir asmeninės gerovės garantas“, Kultūra

Demokratiniams rinkimams į Seimą – 100 metų

1. Steigiamasis Seimas: 1920–1922 m.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1920 metų balandžio 14–ąją šalies piliečiai pirmą kartą demokratiškai rinko savo valdžią. Tad šįmet spalio mėnesį Lietuvos piliečiai Seimą rinks 100-ąjį kartą. Parlamentas 2020-uosius yra paskelbęs Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais.

Svarbiausios datos ir asmenybės

Nors rinkimai į Steigiamąjį Seimą vyko 1920-aisiais, pagrindai jiems pradėti kloti dar 1905 metais. Gruodžio 4–5 dienomis Vilniuje posėdžiavo lietuvių suvažiavimas (jame dalyvavo 2 000 atstovų), pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Delegatai nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, Seimo rezoliucija skelbė: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio […].“

1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje susirinkusi 222 lietuvių atstovybė – Lietuvių konferencija – žengė pirmuosius realius žingsnius Lietuvos valstybės atkūrimo link. Ši konferencija 1917 m. rugsėjo 21 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje nubrėžė atkuriamos Lietuvos politinės raidos kryptį – „nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis, kurios valstybinę sąrangą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Taip pat Lietuvių konferencija išrinko dvidešimties narių Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vykdydama Lietuvių konferencijos rezoliuciją, pasirašė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo notifikavimo ir prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę, plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, kuriuo skelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje […] Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba pakeitė pavadinimą į Lietuvos Valstybės Tarybą.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ši konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir priims nuolatinę konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir tarptautinių sutarčių tvirtinimas buvo pavestas Lietuvos Valstybės Tarybai (kuri veikė kaip savotiškas parlamentas), vykdomoji – Valstybės Tarybos Prezidiumui (jį sudarė prezidentas ir 2 viceprezidentai), kuris atstovavo valstybei, skelbė įstatymus, skyrė aukštesniuosius pareigūnus. Prezidiumas tvirtino Ministrų Kabineto sudėtį. Abi šios valdžios institucijos buvo solidariai atsakingos Lietuvos Valstybės Tarybai.

1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba patvirtino pirmąjį Lietuvos Valstybės Ministrų Kabinetą (ministras pirmininkas – Augustinas Voldemaras).

1919 m. sausio 1–2 d. Lietuvos Vyriausybės įstaigoms persikėlus į Kauną, jis tapo laikinąja Lietuvos sostine. Čia posėdžiavo Lietuvos Valstybės Taryba, Ministrų Kabinetas ir ministerijos bei vėliau išrinkti Lietuvos Valstybės Prezidentas ir Seimas.

1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė naują Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakciją. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo pakeistas vienasmeniu Tarybos renkamu Valstybės prezidentu. Tą pačią dieną Lietuvos Valstybės prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona.

1919 m. balandžio 6 d. išrinktasis Lietuvos Valstybės prezidentas A. Smetona prisiekė Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio metu ir pradėjo eiti prezidento pareigas.

1919 m. birželio 16 d. sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui parengti, ją sudarė teisininkai, įvairių politinių srovių ir tautinių mažumų atstovai. Komisijos vadovu tapo teisininkas, vidaus reikalų ministras Petras Leonas.

1919 m. spalio 30 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Jis įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d.

1919 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Valstybės prezidento aktu sudaryta politinių šalies jėgų spektrą atspindinti Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas P. Leonas. Jis buvo visų 1920–1926 metais sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku.

1920 m. sausio 12 d. Lietuvos Valstybės prezidentas paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimų datą (1920 m. balandžio 14 ir 15 d.).

1920 m. balandžio 14–16 d. vyko visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti rinkimai, kuriuose dalyvavo visų tautybių Lietuvos piliečiai. Jų metu buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Tai buvo pirmieji demokratiniai Seimo rinkimai, kurie vyko tris dienas – viena diena ilgiau nei buvo numatyta sausio mėnesį.

1920 m. gegužės 15 d. organizuotas pirmasis išrinkto Steigiamojo Seimo posėdis. Šią dieną Steigiamasis Seimas vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą priėmė ir paskelbė rezoliuciją, kuria visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę ir nustatė valstybės valdymo formą – Lietuvos Respublika. 1920 m. gegužės 18 d. deputatai priėmė Steigiamojo Seimo statutą, jį papildė 1920 m. liepos 9 d., Respublikos prezidentas pasirašė 1921 m. rugsėjo 14 d.

1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.

1920 m. spalio 22 d.–1921 m. sausio 17 d. posėdžiavo iš septynių narių sudarytas Mažasis Seimas. Iškilus karinei grėsmei dėl teritorinio Lietuvos vientisumo, Steigiamasis Seimas išrinkęs Mažąjį Seimą, nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiuntė į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ten organizuoti krašto gynybą, keli Seimo nariai buvo deleguoti į užsienio valstybes ten siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo.

1920 m. lapkričio 21 d. nuo patirtų sužeidimų mirė Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis (1895–1920 m.). A. Matulaitis – vienintelis pareigas einantis Lietuvos Respublikos Seimo narys, žuvęs mūšio lauke.

1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, pavedančią Ministrų Kabinetui rūpintis Klaipėdos krašto susijungimu su Lietuvos Respublika. Klaipėdos kraštui buvo pažadėta autonomija ūkio, administracijos, darbo ir socialinės apsaugos, teismų, švietimo ir religijos srityse.

1922 m. vasario 15 d. buvo priimtas pagrindinis Žemės reformos įstatymas. Jame numatyta už atlygį nusavinti dvarų žemes, viršijančias 80 ha. Žemė po 8–20 ha Lietuvos nepriklausomybės kovų kariams buvo dalijama be atlygio, kiti turėjo ją išsipirkti per 36 metus. Reformos metu žemės sklypai paskirti 34 057 bežemiams. Iš viso buvo sudaryti 38 747 naujakurių ūkiai.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Šis dokumentas nustatė, kad tautos valią vykdo Seimas ir dvinarė vyriausybė, susidedanti iš Respublikos prezidento ir Ministrų Kabineto. Pirmą kartą konstituciniu lygmeniu buvo įtvirtinta teismo padėtis valstybėje.

1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas, skelbiantis, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. Siekdamas užtikrinti finansinį stabilumą, 1922 m. rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą.

1922 m. spalio 6 d. vyko paskutinis Steigiamojo Seimo posėdis.

Vienas demokratiškiausių rinkimų įstatymų

1919 m. lapkričio 30 d. priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo vienas demokratiškiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Pagal įstatymą rinkimuose lygiomis teisėmis galėjo kandidatuoti, balsuoti ir vyrai, ir moterys.

Steigiamojo Seimo nariu galėjo būti išrinktas kiekvienas 24 metų sulaukęs Lietuvos pilietis. Įstatymas numatė, kad kandidatus turėjo teisę kelti politinės partijos ir piliečių grupės, vadintos „kuopomis“, ne vėliau kaip 30 dienų iki rinkimų pradžios įteikusios apygardų komisijoms siūlomų kandidatų sąrašus, pasirašytus ne mažiau kaip 50-ties apygardos rinkėjų.

Įstatymas įtvirtino ribojimą, numatantį, jog tas pats kandidatas galėjo kandidatuoti ne daugiau kaip 5 rinkimų apygardose. 1920 m. sausio 12 d., prezidentui paskyrus rinkimų datą, šalyje prasidėjo rinkimų kampanija. Dėl Steigiamojo Seimo nario mandato varžėsi visos politinės partijos, įvairios tautinių mažumų organizacijos, t. y. iš viso 31 kandidatų sąrašas.

Rinkimai į Steigiamąjį Seimą vyko 1920 m. balandžio 14–15 d. Jie buvo organizuojami pagal proporcinę rinkimų sistemą, rinkėjams balsuojant už vieną iš politinių partijų ir grupių iškeltų kandidatų sąrašų.

Nors tuometinė Vyriausioji rinkimų komisija nustatė vienuolika rinkimų apygardų, jungusių po 3–4 apskritis ir apėmusių etnografinę Lietuvos teritoriją, kurioje turėjo būti renkami 229 Steigiamojo Seimo nariai, tačiau neišspręsti teritoriniai ginčai pakoregavo situaciją. Realiai rinkimai į Steigiamąjį Seimą buvo organizuoti tik laisvojoje Lietuvos dalyje, t. y. šešiose rinkimų apygardose (Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio ir Utenos), kurių teritoriją Lietuva kontroliavo, jose renkant 112 Steigiamojo Seimo narius. Keturių apygardų teritorijos lietuviai nevaldė, nes joje vyko kariniai konfliktai.

Steigiamojo Seimo pirmininku, laikinai einančiu ir Respublikos prezidento pareigas, išrinktas Aleksandras Stulginskis (Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijos, Krikščionių demokratų bloko atstovas).

Parlamento nariai susibūrė į frakcijas, kurias galėjo sudaryti mažiausiai trijų parlamentarų grupė. Seime veikė iš įvairių frakcijų sudarytas Krikščionių demokratų blokas ir Valstiečių liaudininkų blokas. Atskirai veikė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija, Žydų frakcija, Lenkų frakcija, Lietuvos vokiečių komiteto atstovas frakcijos sudaryti negalėjo, taip pat buvo du Seimo nariai, kurie nepriklausė jokiai frakcijai. Seimo darbo pradžioje buvo nuspręsta iš visų frakcijų atstovų sudaryti Seniūnų sueigą, kuri turėjo padėti Seimo Prezidiumui organizuoti darbą.

Buvo įkurtos ir nuolatinės bei laikinosios komisijos. Jų užduotis – parengti arba apsvarstyti plenariniams posėdžiams teikiamų įstatymų projektus. Šio Seimo kadencijos metu veikė keliolika nuolatinių komisijų, kurios rūpinosi Konstitucijos, krašto apsaugos, žemės reformos, finansų, švietimo, socialinės apsaugos, užsienio reikalų, savivaldybių, prekybos, pramonės, ūkio ir kitais klausimais. Be nuolatinių komisijų, buvo sudaromos ir laikinosios komisijos įvairių įvykių aplinkybėms ištirti.

Lietuvos Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, A. Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį