„Etninė kultūra - mūsų gyvenimo vertybės“, Kultūra

Senąjį tikėjimą liudijantys akmenys: kaip jie atrandami?

Aldona KVEDARIENĖ

Pilkšvi, juosvi, rausvi akmenys pakalnėje, pamiškėje, palaukėje, prie vienišų sodybų slenksčių… Jie amžių amžius gali gulėti tylėdami. Bet prakalbinti atveria tolimiausios praeities klodus. Vienas tokių – Mielionių (Pivonijos sen.) viensėdžio akmuo.

Prakalbinti jį bando Kultūros paveldo centro archeologai, o Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba neseniai sprendė, ką su juo daryti: įtraukti į saugomų kultūros vertybių registrą ar ne.

Kiekvienas akmuo turi savą istoriją, legendomis ar tikrais įvykiais įrašytą giliausios praeities archyvą. Jame – mūsų prigimimo, mūsų kultūros ir senojo tikėjimo ženklai.

Pajudintas Mielionių akmuo paskatino pasižvalgyti ir po kitus mūsų rajone esančius akmeninius archyvus.

Pranešė paveldosaugai

Apie Mielionių akmenį Kultūros paveldo departamentui pranešė Leonas Litvinavičius, „Protėvių paveldo“ grupės moderatorius. Lietuviškai tariant, šios grupės moralinis autoritetas, jos intelektinis vadovas.

„Protėvių paveldas” – tai bendraminčių žmonių grupė, siekianti išsaugoti baltiškas iš praeities išlikusias žinias, papročius, archeologinį ir gamtinį palikimą ir ieškanti dar neatskleistų tautos praeities paslapčių.

Apie Mielionių akmenį „Protėvių paveldo“ vedlys sužinojo iš archeologo, humanitarinių mokslų daktaro Vykinto Vaitkevičiaus sudarytos monografijos katalogo „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“, kurioje yra nurodytos ir mūsų rajone iki krikščionybės buvusios šventvietės.

Tai – girios, giraitės, gojai ir miškeliai, medžiai, laukai ir kalnai, upės, ežerai, pelkės, daubos ir šaltiniai – visos vietos, kuriose mūsų tolimi protėviai meldėsi savo dievams ir darė apyskaitą su savo sąžine.

Akmenys senosiose baltų šventvietėse vaidino nemažą vaidmenį. Ant jų būdavo deginama amžinoji ugnis, aukojamos dovanos Kūrėjui, ant jų iš dangaus krito šventas gydantis vanduo. Tai – ritualiniai akmenys. Dubeniuotieji, pėduotieji, su ženklais ir be jų.

„Protėvių paveldo“ grupės moderatoriaus žvilgsnis sustojo ties dubeniuotuoju Mielionių akmeniu. „Toks unikalus akmuo, o neįregistruotas, kaip saugomas“, – nusistebėjo Leonas. Ir tuoj pat nukurnėjo į Mielionis. Netrukus ten keliavo ir Kultūros paveldo centro archeologai.

Guli sodyboje

Mielionys – nedidelis kaimas Pivonijos seniūnijoje, visai netoli Ukmergės. Jame – vos kelios sodybos. Visi – viensėdžiai. Prie vieno jų, 700 metrų į pietus nuo tarpukaimio kelio Vaizgėliškės–Augustava, stovėjo tuomečio savininko Viktoro Antanyno trobesys. O prie šiaurrytinio jo kampo, beveik visai prie slenksčio, glaudėsi ir rausvo smulkiagrūdžio granito akmuo.

V. Antanynas jau iškeliavo į Amžinybę, dabar jo buvusią sodybą prižiūri sūnus Kazimieras. „Tai – mano senelių sodyba“, – sako jis.

Kazimieras čia gimė ir užaugo. Matė ir prie pat slenksčio stovintį akmenį. „Mes, vaikai, ant jo smėlio bandeles kepdavome“, – prisimena jis.

Senelių, o paskui jo tėvų trobesys, pasak Kazimiero, buvo perstatytas, bet akmens niekas nelietė. Stovi jis iki šiol.

Kodėl jo seneliai ir tėvai taip pagarbiai elgėsi su akmeniu, Kazimieras negali atsakyti. To jis jų neklausė. „Net nepagalvojau, kad jis – toks vertingas“, – prisipažįsta jis.

Tačiau kai šį akmenį ėmė tyrinėti archeologai, jis tapo įdomus ir Kazimierui. Jis ėmė įdėmiai jį apžiūrinėti, išmatavo jo dydį.

Akmuo nėra labai didelis: maždaug vieno metro ilgio ir tiek pat pločio, kokių 35 centimetrų aukščio. Tačiau, kai lyja lietus, į akmenį tyškantys lašai jame ir jie pasilieka – viršuje, kur yra dubuo.

„Jis – toks įdomus, piltuvo formos“, – pastebėjo Kazimieras.

„Dubuo – 20 cm gylio. Viršuje – 12 cm, tolygiai siaurėja iki 10 cm skersmens, o giliau sienelės statėja ir užsibaigia pusapvaliu dugnu. Apatinė, gilesnė dubens dalis daugiau nugludinta“, – konstatavo ir Kultūros paveldo centro archeologai.

„Gali būti, jog tai – grūstuvė“, – „Gimtajai žemei“ paaiškino vienas jų – Arūnas Strazdas.

Pasak jo, ir dr. V. Vaitkevičius savo monografijoje apibūdindamas Mielionių akmens dubenį, įvardijo jį kaip piestą. Tačiau suabejojęs tuo padėjo klaustuką.

Bus saugomas

Jeigu archeologijos ekspertai nustatytų, jog šis akmuo buvo naudojamas buitinėms reikmėms, o ne ritualinėms apeigoms, ar jo išliekamoji vertė nemenkėtų? Gal dėl to jis net nebūtų įrašytas į saugomų objektų sąrašą?

„Apie tai Taryboje nebuvo net kalbos – niekas neabejoja Mielionių akmens vertingumu“, – „Gimtajai žemei“ atsakė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Augustina Kurilienė.

Pasak jos, Mielionių akmuo bus įrašytas į kultūros vertybių registrą ir bus saugomas valstybės. Tačiau Nekilnojamojo kultūros paveldo taryba pasiūlė pirma sudaryti komisiją, kuri nuspręstų, kaip šis akmuo turėtų būti saugomas: ar kaip nekilnojamas, ar kaip kilnojamas objektas? Mat Mielionių viensėdis nėra jo pirminė vieta – akmuo čia iš kažkur atvežtas. „Kai objektas registruojamas, kaip nekilnojamas, jam turi būti priskiriama ir tam tikra teritorija“, – paaiškino A. Kurilienė.

O Mielionių akmuo yra privačioje teritorijoje. „Tegu tik saugo“, – tam neprieštarausiąs sako K. Antanynas. Jis savo sodybos net tvora netvėręs – tegu eina, kas tik nori, ir žiūri dar gyvą išlikusį unikalų akmenį. „Anądien buvo atvažiavęs mokinukų būrys“, – džiaugiasi Kazimieras.

Akmenys keliauja

Tačiau tokių, kaip Mielionių, savo pirminės vietos netekusių sakralių akmenų Ukmergės rajone yra ne vienas.

Daugiausia jų iš savo vietos išstumdė čia sovietmečiu praūžusi melioracija. Nemažai jų į savo sodybas parsivilko ir žmonės.

Pavyzdžiui, Kosakų (Pabaisko sen.) akmuo su dubeniu iš šventojo Koplyčių kalno buvo atsidūręs Naceliškių kaime. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis nebuvo įmūrytas į privataus trobesio pamatus. Apie šį akmenį žinojo tik viena Aldona Bakšienė iš Pašilės. Jos dėka akmuo buvo surastas ir parvežtas į Ukmergės kraštotyros muziejų ir dabar stovi pievelėje prie jo.

Arba štai Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčioje akmuo su dubeniu yra įmūrytas į šventoriaus tvorą. Iš kur jis atkeliavo, niekas nežino, tačiau aišku viena, jog akmeniui pasisekė: vieną sakralią vietą jis iškeitė į kitą.

Toje pačioje Deltuvoje, priešais kultūros namus stovi dar vienas dubeniuotasis akmuo. Šis – iš Pagojės kaimo.

Prie Dirvonų ežero (Deltuvos sen.) įsikūrusį nedidelį Pagojės kaimelį archeologas V. Vaitkevičius įvardija kaip baltiškąją šventvietę. Vien tik jo pavadinimas ką reiškia. Istoriniuose šaltiniuose archeologas surado, jog čia buvęs šventas gojus. 1784 metais jis užėmė 3 valakus. Nuo dabartinio Leonpolio ir Laibiškių šventas gojus tęsėsi iki Jonuškų. XIX a. pradžioje, kaip teigia archeologas, gojaus miškas dar augo iki kitapus Kauno plento buvusio Mikačių kaimo.

Mikačių kaimą, kaip ir dar devynis šių apylinkių kaimus nušlavė melioracija. 1973 metais iš čia ji išvilko ir akmenį su dubeniu.

Žinomiausias – Mokas

Klaipėdos universiteto profesorius, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras V. Vaitkevičius leidinyje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ įvardija Ukmergės rajone esant daugiau nei 20 sakralinę, kultūrinę arba mitologinę vertę turinčių akmenų. Žinomiausias jų – netoli Sukinių kaimo (Pabaisko sen.) prie Šventosios, kairiajame jos krante, esantis Moko akmuo. Vertingas jis ne tiek dėl sakralumo, kiek dėl savo dydžio. Jo plotis – 8,5, ilgis – 6,26, aukštis – 3,45 metro. Pagal dydį Moko akmuo – ketvirtas (po Barstyčių arba Puokės kūlio Skuodo rajone, Puntuko akmens Anykščių ir Kriaučiaus arba Valeikių akmens Kelmės rajone) šalyje.

Moko akmuo stovi valstybiniame miške, todėl dėl jo registracijos nebuvo jokios problemos – į kultūros vertybių registrą, kaip nekilnojamas objektas, jis įrašytas 2000 metais.

Apie akmenį Moką yra sukurta įvairių legendų, bet populiariausia ši: neva anksčiau Mokų šeimyna gyveno dešiniajame Šventosios upės krante. Netoli jų piemenys ganydavo bandą ir botagu čaižydavę Mokiukus. Kartą Mokų šeima pritrūko kantrybės ir nusprendė keltis į kitą Šventosios upės krantą. Mokas su vyriausiuoju sūnumi brido pirmas, Mokienė su mažaisiais – paskui. Bet užgiedojo gaidys. Ant kranto išlipti buvo spėję tik Mokas su Mokiuku.

Šalia Moko iš tiesų stovi dar vienas prigludęs mažesnis akmuo. Upės vagoje yra nuskendusi ir Mokienė su Mokiukais, tačiau šie pasirodo tik tada, kai upė gerokai nusenka.

Sakoma, jog kas vakarą, kai nuo Šventosios upės pakyla rūkai, Mokas apsipila ašaromis – jos byra po jo kojomis sidabru.

Prie Moko akmens iš tiesų auga miškinės blizgės. Tai yra gana retas Raudonosios knygos augalas. O čia jos – ištisas sąžalynas. Pilkšva blizgių lapų apačia blizga, tarsi aplieta sidabru. Žydi miškinės blizgės taip pat baltai, kartais jų žiedai nusidažo švelnia rožine spalva.

Netoli Moko, miške pasiklydęs dar vienas – Šaltupio akmuo. Jo ilgis – 4,64, plotis – 3,35, aukštis – 2,70 metro.

Buvęs ilgametis Pašilės girininkas Marijonas Vilkelis prisimena, jog eigulys Bronius Pulkauninkas jam pasakojo, kad dar Lietuvos nepriklausomybės laikais kariuomenė bandė atkasti šiuos akmenis ir išmatuoti jų tikrąjį dydį, bet nepajėgė.

Vėliau archeologai po jais radę dvi duobes – stulpavietę ir akmenų su pelenais. Iš to spėjama, jog pagonybės laikais čia vykdavo aukojimo apeigos.

Genovaitės KAZIELIENĖS nuotraukos

Bėčiuose esantis akmuo su vaiko pėda.

Mielionių akmuo su dubeniu.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas