Iš dešinės – parodoje buvo demonstruojami lietuviški muzikos instrumentai ožragis, skudutis, kanklės, birbynės, dūdelės.

„Etninė kultūra - mūsų gyvenimo vertybės“, Naujausi, Žmonės

Muzikos instrumentų kolekcininko svajonė – įdarbinti savo kolekciją

Loreta EŽERSKYTĖ

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Dainavoje surengto koncerto metu buvo atidaryta Stasio Ašmonto lietuvių liaudies ir kitų šalių muzikos instrumentų kolekcijos paroda. Tai buvo pirmasis kartas, kai dainaviškis kolekcininkas per daugelį metų sukauptus eksponatus turėjo galimybę parodyti platesnei auditorijai. Apsilankiusieji parodoje ne tik iš arti pamatė tolimiausiuose pasaulio kraštuose pagamintus klavišinius, mušamuosius, pučiamuosius, styginius, nacionalinius instrumentus. Visi, kurie norėjo, galėjo eksponatais pagroti.

Po savaitės viešnagės Kultūros centro Dainavos filiale kolekcija vėl grįžo į S. Ašmonto namus. Tvarkingai suguldęs visus instrumentus į kiekvienam skirtą vietą, kolekcininkas prisipažįsta – jo visiškai nedžiugina, kad šis turtas uždarytas tarp keturių sienų. Dainaviškis kelis dešimtmečius kauptą kolekciją mielai įdarbintų. Kad kiekvienas instrumentas parodytų nepakartojamą savo balsą…

S. Ašmontas su lūpinėmis armonikėlėmis, kurių mažiausios nesiekia degtukų dėžutės dydžio.

Su muzika draugauja nuo vaikystės

S. Ašmonto gimtinė – Žemaitija, Plungė, kur kunigaikščių Oginskių iniciatyva XIX a. atsirado pirmosios muzikantų ruošimo mokyklos, vyko simfoniniai ir kameriniai koncertai su žymiais menininkais iš visos Europos. Neretai sakoma, kad muzikos paukštė pažymėjo šį kraštą – čia pirmus žingsnius žengė ne vienas garsus muzikantas, iki šiol Plungę garsina klasikinės muzikos festivaliai.

Nors pats Stasys savęs muzikantu nevadina, tačiau su muzika draugauja nuo vaikystės. Pirmasis jo instrumentas – kai buvo penktokas, mamos nupirktas rusiškas akordeonas. Jį įsigijo ne iš pirmų rankų, jis nebuvo tvarkingas, todėl mažasis muzikantas akordeoną į rankas paimdavo be didelio malonumo. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, čia suburtame orkestre grojo tenoru. Orkestro nemetė ir kuomet įstojo į Plungės statybos technikumą, kuris, beje, buvo įsikūręs Oginskių dvaro rūmuose. Tada jis susipažino su Pet-ru Vyšniausku, dabar ne tik Lietuvoje žinomu džiazo muzikantu, saksofonistu, klarnetistu. Tada Petras lankė Muzikos mokyklą ir grojo klarnetu.

Beje, muzikos mokytojas, patikrinęs Stasio klausą, ir jį kvietė ateiti į Muzikos mokyklą. Mama tuokart nuvesti negalėjo, tad vaikas išėjo vienas.

„Iki pusės kalno nuėjau, apsisukau ir grįžau namo…“ – juokiasi pašnekovas.

Muzikos mokykloje nesimokė, į šio meno paslaptis gilinosi savarankiškai ir nuolat grodamas orkestre.

Armiją primena dovanotas trimitas

Baigęs Plungės statybos technikumą, S. Ašmontas buvo pašauktas į sovietinę armiją. Pateko į dalinį Maskvoje ir dvejus metus grojo pulko kariniame pučiamųjų orkestre, įvaldė keturis muzikos instrumentus. Kuomet kiti kareiviai mokėsi ginti plačiąją šalį nuo agresoriaus, žemaitis iš Plungės dienas leido orkestro repeticijose – kasdien zulino sovietinių kompozitorių kūrinius. Per šventes su paruošta programa dalyvavo demonstracijose, minėjimuose.

1975-iais, kai baigęs karinę tarnybą Stasys ruošėsi vykti į namus, jam dalinio vadovybė dovanojo trimitą, kuriuo grojo orkestre.

„Šis 46 rublius kainavęs trimitas ir davė pradžią kolekcijai, kurioje dabar apie 200 muzikos instrumentų“, – smagiai pasakoja S. Ašmontas.

Kariniame orkestre S. Ašmontas įvaldė keturis muzikos instrumentus.

Nuo bažnyčios choro iki miniatiūrų teatro „Šiupinys“

Iš sovietinės armijos Stasys grįžo į gimtąją Plungę, įsidarbino Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Netrukus vaikiną pakvietė į dūdų orkestrą groti triūba. Taip pat pusmetį, bažnyčios vargonininko pakalbintas, jis giedojo parapijos chore. Tačiau netrukus Stasiui teko atsisveikinti su Plunge, nes tėvukui buvo pažadėjęs baigti aukštąjį mokslą.

Įstojo į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir iš karto įsiliejo į neseniai įkurto studentų estradinių miniariūrų teatro „Šiupinys“, kurį subūrė ir jam vadovavo Jaunimo teatro aktorius Rimgaudas Karvelis, gretas. Studentų programa priminė tikrą žemaitišką šiupinį – joje susipynė šokis, daina, ekscentrika, miniatiūros.

Humoro kolektyvai, vadinti agitbrigadomis, tada buvo labai populiarūs, vykdavo jų varžytuvės, koncertai. Bet R. Karvelio vadovaujami studentai pasirinko kitokį žanrą – miniatiūrų teatrą, kuriame turėjo kur kas daugiau laisvės ir kūrybiškumo. Paklausyti talentingų, improvizuoti gebančių, humoro jausmą turinčių studentų programos rinkosi pilnutėlės salės.

S. Ašmontas mano, kad didžia dalimi prie trupės sėkmės prisidėjo ir spektaklių tematika. Parodijos, į teatrališką rūbą įvilktos aktualijos, pasišaipymai iš sovietinės tikrovės atitiko publikos lūkesčius. Kalbėdami užuominomis, Ezopo kalba, studentai pašiepė paprasčiausių prekių trūkumą, kyšius, pompastiškas kalbas apie klestinčią šalį… Tuo metu tekstus kūrė Halina Kobeckaitė, kiti profesionalūs autoriai, bet juos improvizuodami papildydavo režisierius ir aktoriai.

Kolektyvą lydėjo didžiulė sėkmė. Penkiems aktyviausiems „Šiupinio“ artistams, tarp jų ir S. Ašmontui, Vytautui Kumpliauskui bei Vaclovui Kontrauskui, buvo suteikti Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardai.

„Dalyvavome įvairiausiuose sąjunginiuose ir tarptautiniuose studentų festivaliuose, konkursuose, su spektakliais apkeliavome visą Sovietų Sąjungą. Rusai, stebėdami drąsius tam metui mūsų pasirodymus, su pavydu sakydavo, esą tik jūs, lietuviai, galite sau leisti šokti su trumpais sijonėliais ir tokią vakarietišką muziką leisti…“ – į prisiminimus nuklysta dainaviškis.

Kolekcininkas dėkingas Dainavos bibliotekininkei Lolitai Gričinienei, kurios iniciatyva surengta paroda. Dešinėje – Dainavos filialo meno vadovė Loreta Talutienė.

Iš Vengrijos atsivežė lūpinę armonikėlę

Aktyvus ir visuomeninėje veikloje nuolat dalyvavęs Stasys porą vasarų praleido tarptautiniuose studentų statybos būriuose. 1980 metais jam netgi teko Jakutijoje vadovauti 100 žmonių. 1981-iais plungiškis kartu su kitais lietuviais visai vasarai buvo išvykę į Vengriją. Kartu su kitų šalių studentais Debreceno mieste dirbo konservų fabrike.

„Kartą mus vežė į ekskursiją sostinėje. Budapešte vaikščiodamas po senamiestį pamačiau muzikos prekių parduotuvėlę. Aišku, užėjau ir nusipirkau kinišką tremolo, turinčią dvi eiles skylių ir 40 balsų, lūpinę armonikėlę“, – lyg šiandien mena kolekcininkas.

Dabar S. Ašmonto kolekcijoje šių instrumentų yra ne viena dešimtis – diatoninės, chromatinės, bosinės, pritaikytos griežti solo, ansamblyje ar orkestre. Pradėjęs papasakoti apie lūpines armonikėles, pašnekovas kelias išsitraukia iš kišenės. Pasirodo, jos neretai lydi muzikalų vyrą. Kai turi ūpo ar pasitaiko tinkama proga, pagroja kitų autorių arba paties sukurtą melodiją. Ir pačiam smagu, ir klausytojui nuotaiką pakelia.

„Lūpinės armonikėlės žinomos visame pasaulyje. Kolekcijoje turiu ir pirmą lietuvišką – ją apie 1962 metus pagamino Kauno žaislų fabrikas „Aidas“, taip pat esu įsigijęs skirtą lakūnams, moterims… Tai – skirtingų gamintojų, iš įvairių šalių atkeliavę armonikų šeimos instrumentai“, – pasakoja Stasys ir priduria, jog lūpines armonikėles XIX a. pradėjo gaminti kinai. Netrukus jos pasiekė Europą ir išplito čia bei už jos ribų.

Dviejų vienodų instrumentų nėra

Pradėjęs nuo trimito ir lūpinės armonikėlės, S. Ašmontas pasitaikius kiekvienai progai įsigydavo vis kitokį muzikos instrumentą. Mat kolekcininkas laikėsi nuostatos nepirkti dviejų vienodų. Iki 2006-ųjų, kai su gyvenimo drauge Birute atsikraustė į Dainavą, jis gyveno Vilniuje, jo darbas buvo neatsiejamas nuo komandiruočių. Teko apkeliauti kone visą Rusiją, taip pat vykti į Baltarusiją, daug važinėti po Lietuvą.

Tarsi nerašyta taisyklė buvo lankantis bet kuriame mieste susirasti muzikos instrumentų parduotuvę ir ką nors įsigyti, kad papildytų savo kolekciją.

Nemažai instrumentų jis yra įsigijęs iš muzikantų. Kartais žmonės, pamatę jo susidomėjimą, jiems nereikalingą instrumentą Stasiui dovanoja. Šeima, artimieji žino, kad jokia kita dovana jam neatstos seno muzikos instrumento, tad įvairiomis progomis papildo Stasio kolekciją.

Vyras gali didžiuotis, jog joje yra beveik visi lietuviški muzikos instrumentai – ožragis, skudutis, kanklės, birbynės, dūdelės… Tarp vertingiausių eksponatų – daugiau nei prieš 100 metų pagamintos įvairios armonikos, Tulos artelėje pagamintas bajanas, koncertinė bandonija, amerikietiškos inkrustuotos koncertinos, dviejų rūšių citros, itališka, su meistro atspaudu mandolina, iš Amerikos atkeliavusi kantri gitara, kiniškas būgnelis, kaustytos ir inkrustuotos armonikos, rankų darbo smuikelis, variniai, žalvariniai žoržolai…

Kartais į dainaviškio rankas patenka sugedęs ar sugadintas, sulaužytas daiktas. Per daugelį metų Stasys, padedamas bičiulio meistro, išmoko ir pats juos pagydyti. O tai daryti tenka nuolat, nes instrumentai turi ir priešų – tai kandys, kinvarpos bei drėgmė ir šaltis.

Beveik visi kolekcijos eksponatai yra veikiantys, turi originalias dėžutes, lagaminus.

Išmokti groti gali visi

Kolekcininkas apie per dešimtmečius savo sukauptus instrumentus galėtų pasakoti nuo ryto iki vakaro. Jis ne tik puikiai mena, kaip kiekvienas daiktas atsirado jo kolekcijoje, kiek kainavo. S. Ašmontas yra sukaupęs daugybę žinių apie muzikos instrumentų istoriją. Tačiau svarbiausia – Stasys juos geba prakalbinti.

Pats dainaviškis kuklindamasis pasisakė, jog jam pavyktų pagroti dvylika instrumentų. Tačiau pokalbio metu paaiškėjo, jog jokioje mokykloje muzikos nesimokiusiam vyrui paklustų kone visi jo turimi instrumentai. Dar daugiau – jis taip pat galėtų pamokyti groti to norinčius.

S. Ašmontas įsitikinęs, kad svarbiausias dalykas norint išmokti groti – noras: „Jei žmogus to nori, tai ir išmoks…“

Taip pat jis teigia, jog čia visiškai nesvarbu amžius. Stasys gali paminėti ne vieną pavyzdį, kai muzikuoti pradėjo daugiau nei 70 metų sulaukę žmonės.

„Mano dukra, kuri gyvena užsienyje, griežti smuiku pradėjo sulaukusi 31-erių. Neseniai ji pakvietė mane jau į trečią savo koncertą“, – šypsosi pašnekovas.

Taip pat jis papasakojo, kad į Dainavoje surengtą muzikos instrumentų parodą buvo užsukę du policijos pareigūnai. Vienas jų prasitarė, jog gyvenime nėra nė karto grojęs, todėl to nesugebėtų daryti. Kolekcininko pakalbintas vyras išdrįso paimti į rankas instrumentą ir kartodamas tai, ką rodė Stasys, užgrojo.

„Vyrukas išgavo teisingus garsus, akordus ir pats „apako“! Jį apėmė didelis džiaugsmas ir kartu nustebimas…“ – juokiasi S. Ašmontas.

Muzika – maistas smegenims

„Sprendžiant matematikos ar loginius uždavinius sužadinamos vos kelios smegenų sritys, tuo tarpu klausantis muzikos aktyvių smegenų sričių žymiai padaugėja. Dar didesnis efektas yra tuomet, kai žmogus muzikos ne klausosi, o pats groja. Mokslininkai prilygina tai smegenų treniruotei, nes grojimas aktyvuoja daugelį smegenų sričių ir jos vienu metu labai greitai apdoroja skirtingą informaciją. Be to, atliekant muziką, veikia abu smegenų pusrutuliai, nes reikalingas ne tik tikslumas, bet ir kūrybiškumas“, – kalba pašnekovas.

Todėl muzikantai, jo manymu, greičiau, efektyviau ir kūrybiškiau sprendžia problemas. Taip pat jie turi geresnius planavimo, strateginio mąstymo įgūdžius ir yra labai pastabūs detalėms. Be to, jiems tiesiog galima pavydėti atminties.

S. Ašmonto žodžiais tariant, muzika yra tikras maistas smegenims. Joje galima rasti matematikos, geografijos, istorijos, fizikos, chemijos. O grojant išlavinti gebėjimai gali būti pritaikyti kitose veiklose.

Kolekcijos nenori uždaryti

Po parodos dainaviškio kolekcija sugrįžo į jo namus. Šeimininkas tikisi, kad šis jo turtas uždarytas tarp keturių sienų gulės neilgai. Dainavoje ruošiamos išsinuomotos patalpos, į kurias S. Ašmontas ketina perkelti savo muzikos instrumentus.

„Didžiausias mano noras, kad žmonės, kurie tuo domisi, galėtų paimti į rankas norimą instrumentą, jį pačiupinėti, juo pagroti. Man pačiam jie įdomūs, todėl noriu sudominti ir kitus,“ – planais dalijasi kolekcininkas.

S. Ašmontas savo kolekcijos ateitį mato veikloje su bendruomene, vaikais. Su malonumu jis pamokytų norinčius išmokti groti, pasidalintų savo sukaupta nemaža muzikos literatūros bibliotekėle.

„Vieni kolekcionuoja daiktus, o mano kolekcijoje – balsai. Noriu, kad juos išgirstų ir jais susižavėtų kuo daugiau žmonių. Juk muzika ir atlikėjui, ir klausytojui sukelia tik džiaugsmą…“ – kalba unikalios kolekcijos savininkas.

AUTORĖS ir S. Ašmonto asmeninio albumo nuotraukos

Salėje – įvairių šalių muzikos instrumentai.

 

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Deltuvos varpai

2020/05/10

Komentarų (0)