D. Malinauskienės aistra – siuvinėjimas.

„Tautodailė Ukmergės rajone - tradicijos ir novatoriškumas“

Išsiuvinėtos pievos žydėjimas

Aldona KVEDARIENĖ

Lauko aguonos ant lino takelio. Išsiuvinėti ramunių, našlaičių žiedai. Rugių varpos ant drobinės staltiesės krašto. Smulkiu peltakiu it šerkšnu išbarstytos pagalvės, apykaklės, prijuostės. Tai – tautodailininkės Daivos Malinauskienės darbai.
Jie džiugina ne tik Anykščių, kur ji augo, ne tik Ukmergės, kur ji dabar gyvena, – visos Lietuvos tautinio meno gerbėjus.
D. Malinauskienės kūriniai yra jos prigimtinio kūrybingumo išraiška, menas, kuris skirtas ne žmogaus kūnui, jo buičiai, o jo dvasiai puošti.
Daiva siuvinėja stalų ir lovų dangalus, įvairius takelius, staltiesėles, nosinaites, dovanų maišelius ir labai retą rakandą – laikraštines, peltakiuoja, siuva adinuke, puošia tautinius drabužius, tačiau visus jos darbus galima vadinti vienu žodžiu: tai – siuvinėti paveikslai.

Pažadino dangus
Jaunystėje Daiva, kaip ir daugelis mūsų, šiek tiek siuvinėjo, šiek tiek mezgė, nėrė vąšeliu, tačiau šio užsiėmimo ji net nevadino pomėgiu. Ir kai rinkosi specia-lybę, jos su dailiaisiais amatais nesiejo – mergina įstojo ir baigė daržininkystę. Bet daržininke nedirbo. Ne todėl, kad jai tas darbas būtų nepatikęs. Nedirbo jo dėl ligos – ji sirgo reumatoidiniu art-ritu.
Tiesa, ši liga tada jos dar nekankino. Tiksėjo tarsi užslėptas sprogmuo (reumatoidinis artritas – įgimta autoimuninė liga) ir prasiveržė sulig antrojo Daivos vaikelio, jos Šarūno, gimimu. „Tada supratau, kokią ligą turiu“, – prisimena šiandien moteris. Ir sako, jog jei ne profesionali gydytojų pagalba, šiandien ji gal nebūtų galėjusi į rankas paimti adatos – reumatoidinis artritas pažeidžia sąnarius. Pirmiausia – smulkiuosius, pavyzdžiui, plaštakos, rankos pirštų.
Tam, kad būtų sustabdytas šios ligos progresavimas, ir pačiam žmogui reikia nemažai pastangų.
Daiva išvažiavo į sanatoriją – Druskininkuose esančią „Eglę“. „Nepraleidau nė vienos procedūros, dirbau nuo ryto iki vakaro“, – prisimena ji.
O jos sanatorijos kambario draugė Roma siuvinėjo. Kartą ji atsivežė švento paveikslo – Jėzaus alyvų sode schemą. „Žvilgtelėjau į ją ir tarsi žaibas per mane perėjo, – nepamiršta to jausmo pašnekovė. – Turiu išsiuvinėti šį šventą paveikslą.“ Pagavo ją mintis. Ir nepaleido.
Daivai reikėjo paveikslo schemos kopijos. Tačiau apvaikščiojo visus Druskininkus – niekas tokios paslaugos neteikė. Ji jau buvo praradusi viltį, kai su kambario drauge įsmuko į blankų, segtuvų ir kitokių popierių parduotuvę. Ko ieškote, merginos, užkalbinęs jas vyriškis. Išgirdęs užrašė adresą. „Tai buvo kažkokia įstaiga, bet nemačiau net jos pavadinimo“, – taip skubėjo Daiva.
Kopiją jai padarė. Netgi spalvotą.
Grįžusi namo ji palinko prie lino drobės. Nuo ryto lig vakaro – su adata rankoje. „Tikrai nemeluoju: siuvinėjau penkias savaites. Be jokio atotrūkio“, – tikina Daiva.
Ir išsiuvinėjo. Ne tik Jėzų žydinčių alyvų sode, bet ir jo kančią. Ji – Dievo akių žvilgsnyje, jo veide, jo plaštakų ir pirštų linkyje.

Siuvinėja, peltakiuoja
Nebejautė Daiva sąnarių – pasinėrė į siuvinėjimą. Siuvinėjo net tada, kai tarp pirštų nebesilaikė adata, nesustojo net tada, kai ranką reikėjo sugipsuoti. Siuvinėjo viena ranka.
Ir iki šiol ji – taip. Jau dvidešimt metų. Siuvinėja paveikslus, kilimėlius, staltieses, takelius, laikraštines, dovanų maišelius…
Siuvinėja kryželiu, daigsto dygsniu, virvute, grandinėle, kilpute, bet labiausiai tautodailininkei patinka pilnojo siuvinėjimo būdas. Tada, sako ji, bet kokią siuvinėjimo detalę, pavyzdžiui, našlaitės žiedą galima pradėti viena spalva ir palaipsniui keičiant siūlų atspalvį, baigti kita. Tokiu būdu Daiva išgauna ne tik natūralias spalvas, bet ir šešėlius, judesį, net nuotaiką.
D. Malinauskienės išsiuvinėtos našlaitės – kaip gyvos. Rugio varpos ant kiekvienos staltiesėlės krašto kvepia duona. O nuo siuvinėtų audeklų pakyla ir gieda paukščiai…
Daiva ne tik siuvinėja, bet ir peltakiuoja. Peltakiavimas – tai taip pat siuvinėjimas, tik ažūrinis. Peltakiavimas, siuvimas adinuke, sako Daiva, prasideda nuo skylutės padarymų audekle. Ji praduriama tam skirtu smaigu ir jos pakraščiai smulkiu dygsneliu apdaigstomi vienos gijos siūlu. Būtinai tokios pat spalvos, kaip ir audeklas, dažniausiai – baltos.
Vienos gijos siūlas, apvijęs vingelę, saulutę, kryželį, lapelį, – plonas, švyti it šerkšno adatėlės ant krūmo, it žiemos raižinys ant lango stiklo.
Bet už vis gražiausi moters adinuke išsiuvinėti tautiniai drabužiai. Marškinėliai, jų priekis, rankovių atlankai, apykaklė, perpetės ir prijuostė. Jei Daiva jais pasipuoštų, grožiu tikriausia prilygtų savo dukrai Miglei, kuriai devyniolika. Bet menininkė nenešioja savo išsiuvinėtų drabužių. Nekloja siuvinėtais peltakiuotais dangalais nei lovų, nei stalų. Į savo kūrinius ji žiūri taip pat, kaip juos ir kuria, – kaip į paveikslus.

Atsinešė iš vaikystės
Daivos paveiksluose laigo žirgeliai, ant šakų supasi paukšteliai, vėjai gena debesis ir šiaušia vandenynų bangas. Kūriniuose gyvena jos nuotaikos, svajonės, viltis ir neviltis – visi jausmai. Net norai. Pavyzdžiui, prieš prašydama savo vyro Artūro aptaisyti šulinį, Daiva pirmiausia jį išsiuvinėjo. Siuvinėtas šulinys – mediniais rentiniais, mediniu ritiniu ir mediniu stogeliu – toks, iš kokio vaikystėje ji gėrė vandenį.
Bet dažniausias D. Malinauskienės kūrinių motyvas – lauko gėlės. Raudonos aguonos, baltos, geltonos ramunės, rugiagėlės, rugiai. Tai – jos vaikystės pieva. „Knitiškių pieva“ , – patikslina Daiva.
Knitiškiai – nedidelis kaimelis Anykščių ir Ukmergės rajonų takoskyroje. Iš vienos pusės jis remiasi į šiuos du miestus jungiantį kelią, iš kitos – į Šventosios upę. Iš pietų ir vakarų kaimą supa Jakšiškio miškas.
Nederlingos Knitiškių pievos, bet užtat kiek jose žydėjimo. Kat-pėdėlių ir čiobrelių kalneliai, veronikų, neužmirštuolių, katilėlių mėlyni slėniai, šilinių gvazdikų lopinėliai, raudoklių, vingiorykščių šluotelės…
Žydinčiose Knitiškių pievose nepaliaujamai alma vanduo – čia atiteka ir susitinka trys – Alupės, Runos ir Zizdros upeliai – kairieji Šventosios intakai.
Knitiškiuose – visos Baltrūnų šeimos šaknys: Adelės Baltrūnienės, jos dukters Stasės Balt-rūnaitės-Bagdonienės ir trijų jos dukterų – Daivos, Vilmos ir Linos Bagdonaičių.

Gavo palikimą
Daivos mama, S. Baltrūnaitė-Bagdonienė, taip pat siuvinėjo. „Tarp manęs ir mano sesės Vilmos tik vienuolikos mėnesių skirtumas. Tad mama suguldydavo mus abi ant sofos, o pati atsisėda tarp mūsų ir siuvinėja“, – šiltą motinos alsavimą ir ritmišką jos rankos krusčiojimą iki šiol jaučia dukra.
Tačiau tol, kol pati nepradėjo siuvinėti, nebrangino mamos kūrinių. Nė ji, nė jos sesės jų nevertino. „Pamatysta, pamatysta, kaip kadai gailėstas“, sakydavo joms mama. Bet jaunystė negirdėjo.
O apie tai, kad jos močiutė, kuri ją augino, buvo audėja, Daiva sužinojo visai atsitiktinai. Nuėjo pas draudimo agentę Gražiną apdrausti savo automobilio, o ši, pasirodo, besanti iš Šventupės – kitapus Šventosios esančio kaimo. „Aš tave gi pažįstu, – tarė ji Daivai, – pas tavo močiutę, A. Balt-rūnienę, į Knitiškius eidavau jos audeklų pirkti.“
Parlėkė Daiva namo be kvapo ir – ant aukšto. Kai buvo vaikas, matė ji ten audimo stakles, tačiau nė močiutės, nė mamos nepaklausė, koks tai daiktas, kam jis skirtas. Dabar apie stakles ji jau žinojo, bet kad močiutė audė…
Surado ji močiutės austinius. Dvinyčius ir šešianyčius, net aštuonnyčius. Drobe, linu, medvilne ir net šilku austus. Kapos ripso raštais margintos žalsvai, melsvai, baltai ir juodai. Šios – šermeninės.
Daivos močiutė jau – anapus žvaigždžių. Kaip ir mama.
Moteris sulankstė močiutės austinius, šalia sudėjo mamos siuvinėtas staltieses ir užvėrė skrynelę. Saugos ją kaip brangiausią relikviją.

Iš kartos – į kartą
Prie miško prisišliejusių Krekšlių, kur dabar gyvena Daiva su savo šeima, dauguma kaimynų, kaip ir ji, atsikėlę iš Anykščių rajono. Todėl visi jie – kaip giminės. Vieni apie kitus žino viską, net vieni kitų pomėgius.

Krekšlių senbuvės žinojo D. Malinauskienės aistrą siuvinėti.
Kartą Daiva gavo dovaną: viena kaimynė, Regina Vaičiūnienė, kuri kilusi taip pat iš Anykščių rajono, iš Knitiškiams gretimo Jakubavos kaimo, ir kuri jaunystėje daug siuvinėjo, atnešė jai savo siuvinėjimo schemas. Jų linijos per sviestinio popieriaus linkius jau kai kur sutrupėjusios, nutrūkusios, bet jose dar matyti darželių tvorelės ir už jų žydintys bijūnai. „Tai – neįkainojama vertybė“, – atsargiai lankstydama sviestinį popierių su schemomis sako Daiva.
Bet didžiausią dovaną jai padovanojo jos Miglė.
Į savo namus Daiva parsivedė mergaitę, kai jai buvo ketveri. Tada moteris dirbo Užupio vidurinės mokyklos bendrabutyje. Kartą užėjo ir į greta esančius Vaikų globos namus. Miglė jai „prilipo“ iš karto.
„Judvi tokios panašios, tokios panašios – niekas nė nepagalvotų, kad ne tu jos mama“, – kalbėjo jai visos kaimynės.
Daiva labai bijojo būti Miglei mama. Nors jei juokėsi, tai juokėsi jos abi, jeigu verkė, verkė abi, moteris mintyse vis nepaliovė savęs klaususi, ar tikrai ji savo meilės mergaitei duoda lygiai tiek, kiek ir sūnums Ramūnui su Šarūnu.
Miglė jau buvo paauglė (to laiko visos mamos laukia su nerimu), kai ji prisėdo prie siuvinėjančios mamos. Išsitraukė žirklutes, popieriaus ir ėmė karpyti. Piešia, matuoja, lanksto, karpo. Ir vieną dieną iš Miglės rankų išskrido gegutė, pragydo gaideliai, sužvingo arkliukai.
Į tautodailės parodą ji išvažiavo nebe viena – kartu su Migle. Daiva – su siuviniais, Miglė – su karpiniais.

Upuoja karveliai
Parodų buvo jau ne viena – nesuskaičiuojama jų galybė. Ne tik Ukmergėje, Anykščiuose – visoje Lietuvoje.
Šiose parodose kūrėja buvo įvertinta ne tik žiūrovų, bet ir dailiųjų menų specialistų – D. Malinauskienė pripažinta tautos paveldo tęsėja – jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas.
Bet labiausia Daiva laukia Molėtų rajone, Alantoje, rengiamų kasmetinių siuvinėjimo plenerų „Žaliasis laumžirgis“. Ten ji susipažino su į močiutes jai tinkančiomis siuvinėtojomis Janina Čekiene ir Ramute Žiaguniene. Jos tapo jos mokytojomis, didžiausiais autoritetais.
Kaskart važiuodama į stovyklą Daiva susikrauna visus savo metų darbus ir veža joms parodyti. Jeigu tik pastebi, kad jos mokytojų akyse nėra ugnelės, be jokio gailesčio savo kūrinį išardo. Siuvinėja iš naujo.
Menininkė niekam neparduoda savo darbų. „Tik keletą šventų paveikslų esu padovanojusi savo artimiausiems draugams. Ir tik tiems, kurie yra išvažiavę toli nuo savo tėvynės“, – prisipažįsta Daiva.
Grįžusi iš plenerų, parodų ji vėl gražiai sulanksto savo kūrinius ir padeda juos greta savo mamos rožėmis siuvinėtos staltiesės.
Kartais nuo jos, nuo rožių šakelių, pakyla siuvinėti pilki karvelėliai ir užupuoja: „Klausė žvirblis čiulbuonėlis/ pas tą pilką karvelėlį,/ kaip kaip aguonėles sėja,/ kaip kaip aguonėles sėja?“
O kartais sučiulba mėlyni: „Čiulba ulba karvelėlis/ lakio-io-io-damus/ verkia mani motinėla/ ieško-o-o-damu…“
Ir Daivos vaikystės pieva sušvyti dar ryškesnėmis spalvomis. Išsiuvinėta pieva niekada nepaliauja žydėti.

Vienintelė regione
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius KRONIS:
– Siuvinėjimas yra viena seniausių tautinio meno rūšių pasaulyje. Lietuviški siuvinėti dirbiniai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo Vytauto Didžiojo laikų.
Jeigu audimas, mezgimas atsirado dėl buitinių reikmių, o tokia meno rūšis, kaip skiautiniai – iš vargo, tai siuvinėjimas, puošyba buvo išimtinai turtingųjų poreikis.
Dvarų laikais siuvinėjimu dažniau užsiimdavo kilmingi žmonės, o dirbiniai buvo skirti prabangai, ypatingoms apeigoms, dovanoms.
Siuvinėjimas, kaip ir kalvystė, audimas nyksta iš mūsų tautos. Džiugu, kad atsiranda žmonių, tęsiančių šių menų rūšį. Viena tokių – mūsų bendrijos narė, iš Anykščių kilusi ukmergiškė D. Malinauskienė. Tai – vienintelė siuvinėtoja mūsų regione, siuvinėjanti laikraštines.
Jos darbai, eksponuoti mūsų tautodailininkų parodoje-konkurse „Aukso vainikas“, išsiskyrė savo branda, spalvų derme ir autentiškumu.
Apskritai siuvinėtojų nėra daug. Iš mūsų Aukštaitijos tautodailininkų bendrijos keturių su pusę šimto narių siuvinėtojų yra tik 5. Tai Dalia Indrašienė iš Biržų, Vida Čyžienė, Elena Rimkienė iš Panevėžio, Valentina Baltuškienė iš Rokiškio ir D. Malinauskienė.
Siuvinėjimas reikalauja ypač daug kantrumo ir subtilumo. Tam pasišventęs žmogus turi turėti vidinį pašaukimą. Todėl amatininkų, kurie išmoksta tradicinių amatų, tarpe siuvinėtojų nėra.
Pirma, joks užmokestis už siuvinėtą kūrinį neatpirks įdėtos širdies – amatininkui tiesiog toks verslas neapsimokės. O tikrieji menininkai kuria ne tam, kad iš savo kūrybos turėtų kokią nors materialinę naudą. Todėl jie ir nepardavinėja savo darbų. Tuo mūsų bendrijos nariai, tautodailininkai, skiriasi nuo sertifikuotų amatininkų.
Jų darbai yra tikrasis mūsų tautos, jos kūrybos paveldas.

Asmeninio albumo nuotraukos

Laikraštines ukmergiškė siuvinėja vienintelė ne tik Aukštaitijos regione – visoje Lietuvoje.

Daiva staltiesėles ne tik išsiuvinėja, bet jas dar ir gražiai apneria.

Tautodailininkės vaikystės pieva: aguonos, rugio varpos, rugiagėlės.

Daivos motinos, S. Bagdonienės, išsiuvinėti balandėliai.

Daivos debiutas – šventas paveikslas: Jėzus alyvų sode.

 

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Alona :
    Man didelė laimė ..kad esu pažystama su Daivute..džiaugiuosi jos darbais .Lunkiu dar kuo didesnės sekmės parodose .Ačiu .už nuostabius meno kūrinius .