Spektaklis rodytas ir bažnyčiose.

„Pilietiškumas - valstybės ir asmeninės gerovės garantas“, Kultūra

Spektaklis apie Vaižgantą ir Antaną Smetoną sugrįžta

Arvydas PĖŠINA

Minint Lietuvos valstybės šimtmetį Ukmergės kultūros centras žiūrovams pristatė monospektaklį „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“. Aktoriaus Vidmanto Fijalkausko sukurtas Juozo Tumo-Vaižganto įvaizdis, jo pasakojimas apie draugystę su Antanu Smetona, tautos vienybės, valstybės kūrimas ir bažnyčios, kaip valstybės, pastatymas, glaudžiai siejosi su tautos Laisvės diena – Vasario 16-ąja. Apkeliavęs Lietuvos kaimus ir miestus spektaklis grįžta namo – jį vėl bus galima pamatyti Kultūros centre.

Su V. Fijalkausku kalbamės apie vaidinimą, jo žiūrovą, klajones po Lietuvą, tautos sąmonės žadinimą.

– Dar prieš monospektaklio premjerą rašyta, kad žiūrovas kviečiamas dvasinei kelionei – suvokti tautiškumą, didžių Lietuvos vyrų pastangas kurti Valstybę. Kaip šias idėjas šiandien priima žiūrovas, kaip jis jas jaučia? – paklausėme aktoriaus.

– Įkūnijant Vaižgantą, kitokios kelionės, kaip dvasinė, ir būti negali. Šis didis dvasininkas, rašytojas ir gyvenimu, ir savo raštuose kvietė šiai kelionei. Tai žmogus, skleidęs toleranciją, gerumą, rūpestį kitais. Pats dažnai materialiai sunkiai gyvendamas, rėmė kitus ir rodė pavyzdį, kaip reikia gyventi, atiduodant viską kitiems, pirmiausia – dvasinį gerumą. Tą patį galima pasakyti ir apie Antaną Smetoną, – pasakojo pašnekovas.

Kalbėdamas apie žiūrovus aktorius pastebėjo, kad jie laukia ne paties spektaklio, bet fakto, kad staiga pas juos į svečius ateis J. Tumas-Vaižgantas. Ir tada emocionaliai klausomasi istorijos, kurią pasakoja svečias – apie Vaižganto gyvenimą, jo sutiktus žmones. Prisimenant A. Smetonos ir Vaižganto draugystę galima paminėti, kad juos jungė nesavanaudiška ir neegoistinė meilė Lietuvai, vienodas požiūris į Tėvynės reikalus.

Klajonėse po Lietuvą aplankytas Molėtų kultūros centras, Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyrius, vaidinta nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Pakeleivingi“ Anykščių kultūros centre, Ukmergės kultūros centro skyriuose. Spektaklis rodytas ir salėse, ir gamtoje, ir, netgi bažnyčioje. Teiravomės V. Fijalkausko, ar skirtingos erdvės suteikia spektakliui savitumo?

Aktorius sakė: „Ypatinga atmosfera sukuriama bažnyčiose. Taip buvo Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kai spektaklis vaidintas Smetoninių šventės išvakarėse, o kitą dieną Užugiryje atidengtas ir paminklas prezidentui A. Smetonai.

Šiuose maldos namuose vaidinimą žiūrėjo vyskupai, labiau įsijausti į vaidmenį įpareigojo čia pat kabantis A. Smetonos portretas, sienos, tarp kurių kadais vaikščiojo prezidentas, balkonas, kuriame jis būdavo su šeima. Ateiti į šią bažnyčią vilkint kunigo sutaną, kalbėti apie A. Smetoną, kuris daug prisidėjo prie jos remonto ir augimo, užlipti į tikrą sakyklą ir iš jos kalbėti Vaižganto žodžiais apie dosnumą ir nesavanaudiškumą – visa tai spektakliui kūrė naują skambesį.“

Pašnekovas prisiminė ir išvyką į Panevėžio rajoną, Ustronę, kur dabar veikia Vaižganto ir Knygnešystės muziejus. „Iš šio miestelio rašytojas išvažiavo ir į Didįjį Vilniaus Seimą. Muziejuje saugomas jam priklausęs autentiškas krėslas. Vaidinau jame sėdėdamas – tai ypatingas jausmas“, – prisipažino Vidmantas.

O prieš spektaklį Birštone nusilenkta ką tik pastatytam natūralaus ūgio Vaižganto paminklui.

Kalbėti apie tautinės savimonės žadinimą spektakliu, V. Fijalkausko nuomone, drąsu. „Teatras niekada nebuvo masinis menas, kuris gali daryti įtaką masėms“, – įsitikinęs aktorius. Vis dėlto norima, kad Vaižganto žodžiai, mintys pakeistų žmonių nuomonę apie valstybę, tautines vertybes, kad išgirdę Vaižganto istoriją jie būtų mažiau savanaudiški, daugiau mylėtų vienas kitą ir labiau aukotųsi, kaip ir Vaižgantas, gyvendamas vardan tautos, visuomenės, Lietuvos.

Tie, kurie nematė spektaklio pernai arba nori pamatyti dar kartą, galės su Vaižgantu susitikti minint šalies Valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją Kultūros centre. Spektaklis nemokamas.

Vaidinimas buvo sukurtas 2018 metais, pažymint šalies šimtmetį. Jis rodytas minint Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metus bei kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo J. Tumo-Vaižganto 150-ąsias gimimo metines.

Tai pasakojimas apie pastangas išsaugoti Lietuvos kultūrinę tapatybę, kalbą bei unikalumą, apie bundančią tautą, nacionalinio atgimimo epopėją ir įvykius, atvedusius Lietuvą iki Nepriklausomybės.

AUTORIAUS nuotr.

Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį