B. Bugenis net pats stebisi, kad aplinkui neliko nė vieno už jį vyresnio vyro.

Naujausi, Žmonės

Šimtametis džiaugiasi, kad dar gali kaitintis ir vanotis pirtyje

Loreta EŽERSKYTĖ

Deltuvos seniūnijos Tatkūnų kaime gimęs, čia visada gyvenęs ir 100 metų sulaukęs Bronius Bugenis net pats stebisi, kad aplinkui neliko nė vieno už jį vyresnio vyro. Ne tik bendraamžiai, bet ir jaunesni kaimynai jau iškeliavę Anapilin. Išgirdęs, jog kito šimtamečio nėra ne tik Deltuvos seniūnijoje, bet ir visame Ukmergės rajone, jubiliatas suklūsta – ar gali taip būti?

 

Vyresnė – viena moteris

Norėdami sužinoti, kiek mūsų rajone gyvena šimtamečių, kreipėmės į VĮ Registrų centrą. Atstovas spaudai Mindaugas Samkus „Gimtąją žemę“ informavo, kad Registrų centro tvarkomo Gyventojų registro duomenimis, šiuo metu Ukmergės rajono savivaldybėje yra įregistruota viena šimtametė moteris.

„Būtent ji ir yra vyriausia rajono gyventoja. Ant garbingo jubiliejaus slenksčio esančių asmenų Ukmergės krašte yra net penki: trys moterys ir du vyrai. Tarp jų – ir vasario 5-ąją gimtadienį švęsiantis ponas Bronius“, – pirmadienį paaiškino M. Samkus.

Neišblėso noras žinoti

„Esu gimęs 1920 metų vasario 5 dieną – dar dvi dienas reikia išgyventi iki 100 metų. Gimimo datą žinau, bet kitus dalykus man jau sunku prisiminti. Prastai girdžiu, akys mažai šviečia, nematau, kiek laikrodis rodo valandų, nebeįžiūriu, kuri diena kalendoriuje...“ – aiškiai dėsto ilgaamžis, kai jo namuose pirmadienį susitikome pasikalbėti. Ir tuoj pat priduria, jog tai anokia bėda, orientuotis padeda sūnus.

„Ryte atsikėlęs paklausiu jo, kuri diena, jis pasako, tai po to ir žinau...“ – neskubėdamas kalba šimtametis.

Sūnus Albinas, klausydamas tėvuko, šypteli, jog jis nori žinoti ne tik mėnesio, bet ir savaitės dieną. Jam taip pat rūpi ir Mėnulio fazė.

„Kaip ir seniau, taip ir dabar, jam rūpi, kas vyksta aplinkui, nori žinoti naujienas. Kai geriau matė ir girdėjo, žiūrėdavo televizorių, klausydavo žinių. Be to, visada skaitydavo laikraščius. Žinojo, apie ką kiekvienas „Gimtosios žemės“ numeris rašo. Kartais net darydavo išspausdintų straipsnių santraukas, skaičiuodavo, kiek rajone mirė ir gimė žmonių...“ – pasakoja A. Bugenis.

Dienas leidžia Tatkūnuose ir Panevėžyje

2007-iais palaidojęs žmoną Stasę, jubiliatas kelerius metus namuose ir nedideliame ūkelyje tvarkėsi vienas. Gyvulių ir žemės darbų atsisakė, kai sulaukė 90 metų. Dabar tėvų sodyboje Tatkūnuose šeimininkauja vyresnysis sūnus Albinas su žmona Nijole.

„Man dabar niekuo rūpintis nereikia. Pabūnu tai pas vieną sūnų, tai pas kitą“, – sako šimtametis.

Mindaugas gyvena Panevėžyje. Kas antrą savaitę atvažiuoja į gimtinę, aplanko tėtį, nusiveža jį pas save. Pasak Albino, vasarą tėvukas dažniausiai būna Tatkūnuose. Kai oras geras, dienas mėgsta leisti kieme, sėdėdamas pavėsyje.

„Su juo kol kas jokio vargo. Ryte atsikėlęs pats nusiprausia, susitvarko. Aišku, jėgos silpsta, padėti reikia, tačiau jis dar gana savarankiškas“, – pasidžiaugia sūnus.

Ilgaamžis neišrankus maistui – valgo viską, kas padėta ant stalo. Pusryčiams godžiai išgeria puodelį kavos, per pietus niekada neatsisako mėsos ar kito sotesnio maisto, o vakarienei labiausiai mėgsta pienišką sriubą.

Didžiausias malonumas – kaitintis pirtyje

Albinas su šypsena kalba apie neblėstantį tėvuko norą kaitintis bei vanotis pirtyje. Ypač jis mėgo Deltuvoje esančią pirtį. Ten ir jis visus jos lankytojus pažino, ir jie jį. Kol buvo stipresnis, Deltuvą dažniausiai pasiekdavo dviračiu ar autobusu. Vėliau jį į pirtį nuveždavo sūnus.

„Tikriausiai ir dabar dar norėtų Deltuvos pirtyje pasivanoti, bet jau nevežu. Ir pas brolį yra pirtis, ir mes įsirengėme namuose, ją kūrename. Kai su tėvuku nueiname kaitintis, jis prašo išvanoti. Man nuo vantos rankos dega, o jam – nieko...“ – stebisi Albinas.

Ir pats senolis pripažįsta, jog mėgsta karštį. Šeštadienį kaitinosi, vanojosi pirtyje – tarsi naujai atgimė. Tačiau ateityje žada karštą pirtį mesti, nes aukšta temperatūra esą gali ir pakenkti.

„Dirbau sunkiai, bet nuskriaustas nebuvau“

Paklaustas, iš kur semiasi sveikatos, kur jo ilgaamžiškumo paslaptis, jubiliatas paaiškina, jog jo bobutė iš mamos pusės mirė sulaukusi 99-erių. Tačiau daugiau giminėje ilgaamžių nebuvę.

Vienintelis jo brolis Pranas, kuris buvo jaunesnis pusantrų metų, jau kapuose. Jis mirė prieš ketverius ar penkerius metus, perkopęs 90-metį. Tuo tarpu abu Broniaus tėvai amžino poilsio atgulė labai seniai. Jubiliatas nepamena, kokio amžiaus jie buvo. Tačiau Albinas teigė senelių neprisimenąs.

Senolis pasakojo, jog gimė paprastoje šeimoje. Tatkūnuose buvusioje mokykloje baigė keturis skyrius. Kadangi namuose turtų nebuvo, nuo mažumės teko tarnauti pas svetimus žmones.

„Iš pradžių išėjau pas eigulį. Ten tarnavau trejus metus. Paskui pas ūkininką buvau už pusbernį. Prastai gyventa, dirbta sunkiai, bet nuskriaustas nebuvau. Valgiau gerai...“ – į tolimus prisiminimus nuklysta šimtametis.

Buvo paimtas į frontą

B. Bugenis pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais prisiėjo slapstytis, tačiau vis tiek buvo pašauktas į armiją, pateko į frontą. Ten praleido nepilnus metus, nes susirgo ir buvo paguldytas į ligoninę. Kai pasveiko, išleido 20-čiai dienų į namus atostogų. Bet joms pasibaigus, netrukus vaikiną komisavo. Grįžęs į namus jis dar sirguliavo.

Pasibaigus karui, gyvenimas netapo lengvesnis, tykojo pavojai. Ėmė kurtis kolūkiai, visi kaimo gyventojai turėjo mokėti valdžiai duokles, tad teko daug ir sunkiai dirbti.

Bronius kolūkyje ganė karves, dirbo lauko darbininku, prižiūrėjo arklius – teko ragauti įvairiausių darbų. Bet dėl to jis nesiskundžia. Jo žodžiais tariant, žmogui reikia krutėti, dirbti, o ne tingėti.

Kaimo muzikantas ir giesmininkas

Sulaukęs 33-ejų Bronius vedė Stasę Griciūtę, merginą iš to paties Tatkūnų kaimo. Būsimą žmoną pažino nuo mažumės, ji buvusi tokios pat paprastos kilmės, kaip ir jis. Tikriausiai todėl šeimoje visada buvo darna, tarpusavio supratimas.

Jaunystėje B. Bugenis buvo visame kaime žinomas dainininkas ir muzikantas, grodavo „peterburgska“ armonika. Be to, daugelį metų jis giedojo Deltuvos bažnyčios chore, buvo laidotuvių giesmininkas.

„Savo giesmėmis tėvukas su kitais keliais balsus turėjusiais vyrais ir moterimis visus kaimo mirusiuosius į kapines yra išlydėjęs. Giedodavo, kaip tuomet buvo priimta, be jokio atlygio“, – sakė Albinas.

„Jei vartoji vaistus, čierkutės atsisakyk“

Jaunesnysis Bugenis mena, jog jo tėvų namuose nebuvo įprasta minėti gimtadienius, vardadienius. Didžiausios šventės visada buvo Velykos ir Kalėdos. Jų metu visi susėsdavo prie vaišių stalo.

„Per šias metines šventes ant stalo degtinės nebūdavo, tėvukui alaus stiklinės pakakdavo...“ – mena vyras.

Jubiliatas prisipažįsta, jog jis, nors gyvenime progų pakelti taurelę netrūko, galįs gyventi ir be to: „Man vienas daktaras anksčiau yra pasakęs: jei vartoji vaistus, čierkutės atsisakyk. Aš jo ir klausau. Man to nereikia. Ir dūmo mano organizmas nepriima. Jaunystėje muzikantai vienas kitam perduodavo patraukti cigaretę. Aš ją tuoj persiųsdavau. Per karą, kai buvau fronte, kareiviai kalbėdavo, kad parūkius mažiau norisi valgyti. Pabandžiau, bet tuoj įsitikinau, kad tai – netiesa. Mūsų giminėje nebuvo rūkančių. Man atrodo, kad ir sūnūs nerūko...“ – pašmaikštavo senolis. Albinas patikino, jog tai tiesa.

Šimtametis pasidžiaugia, kad jam dabar nieko netrūksta – yra apsuptas sūnų Albino ir Mindaugo, marčių Nijolės ir Vidos, anūkių Indrės ir Justės dėmesio ir meilės. Tačiau prisipažįsta, jog būti šimtamečiu nėra labai gera, nes... nebegali dirbti.

Autorės nuotraukos

Tėvų namuose dabar šeimininkauja vyresnysis sūnus Albinas.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Zana Siliajeva :
    Saunuolis dede Bronius! Visada buvo ir yra optimistas! As esu jo brolio Prano anuke Zana it atsimenu labai gerai savo vaikystes atostogas Tatkunuose.

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas