Monsinjoras Alfonsas Svarinskas apie Lietuvos valstybingumą

1925 m. sausio 25 dieną Deltuvos valsčiuje, Kadrėnų kaime, gimė Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas Alfonsas Svarinskas.

Spausdiname profesorės Onos VOVERIENĖS straipsnį apie iškilaus mūsų kraštiečio požiūrį į šalies valstybingumą.

Profesorė O. Voverienė. LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Nedaug Europoje ir pasaulyje yra valstybių, turinčių tokią ilgą savo valstybingumo istoriją, kokią turime mes, lietuviai. Ir tuo didžiuojamės tie, kurie tai supranta. Valstybės dienos, pirmojo, vienintelio ir paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 753-ųjų metinių proga, mons. A. Svarinskas kreipėsi į dar sąžinę nepraradusius tautiečius tokiais žodžiais: „Kasmet ši šventė darosi liūdnesnė ir verčia susimąstyti. Visa, kas brangu kiekvieno patrioto širdžiai, stengiamasi suniekinti ir užmiršti. Kalba, Lietuvos istorija, religija, patriotizmas, tautinė garbė daugeliui tampa praeities atgyvena. Dėl marksistinės per prievartą bruktos filosofijos atsirado naujieji stabmeldžiai – dolerio garbintojai. Melas taip suvešėjo mūsų kasdienybėje, kad net valstybės vadovai meluoja neraudonuodami. Todėl šventa kiekvieno patrioto pareiga – pirmiausiai užkirsti kelią melui kiekvieno žmogaus širdyje, o tada ir visoje Lietuvoje. Meldžiu Aukščiausiąjį ryžto kovoti už šviesesnį rytojų ir tiesą. Būkime savo didžiųjų protėvių verti palikuonys“ (A. Svarinskas // Lietuvos Aidas. – 2001, liepos 4, p. 1).

1983 metų vasario 26 d. mons. A. Svarinskas buvo suimtas jau trečiąjį kartą už dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. 1983 metų gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties be teisių. Iki pat 1988 metų kalėjo Čiusovo rajono Permės srityje griežtojo režimo lageriuose. 1988 metais, tarpininkaujant JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo buvo išlaisvintas iš lagerio. Liepos 11 d. grįžo į Viduklę, tačiau rugpjūčio 23 d. ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Kalėjimuose jis galutinai susiformavo nuomonę, kad „komunistiniai diktatoriai, užsimanę išplėsti proletarinę revoliuciją po visą pasaulį, buvo paprasčiausi žmogžudžiai, nukankinę ir nužudę milijonus žmonių (Rojaus Medvedevo duomenimis, vien tik Sovietų sąjungoje – 45 milijonus, kitų autorių duomenimis – iki 80 milijonų), pakeitę visuomenės psichologiją ir pavertę žmogų menku sraigteliu savo brutalioms užmačioms vykdyti“ („Visą gyvenimą jaučiau laiko stoką“ / Pokalbis su mons. A. Svarinsku / Užrašė Staškevičius A., Šiugžda E. // XXI amžius. – 2000, saus. 21, p. 1, 4).

Kiekvienoje demokratinėje valstybėje jos valstybingumo griovimas prasideda nuo parlamentinių partijų erozijos. 1992 m. spalio 25 dieną rinkimus į Seimą laimėjus komunistiniam Lietuvos CK, erozijos puvėsis įsiveisė, pataikaujant komunistams, Lietuvos krikščionių demokratų partijoje (LKDP). Atvykęs į Lietuvą Kazimieras Bobelis, remiamas paties komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko, pažeidė LR Konstituciją ir įstatymus, neišgyvenęs Lietuvoje 3-ejų metų, klasta, apgaulėmis ir papirkinėjimais buvo išrinktas į Lietuvos Seimą. Nors pats save laikė krikščioniu demokratu, tačiau į LKDP nestojo, o įstojo į partijos atskalūno V. Petkaus, pašalinto iš LKDP, grupuotę. Įsitvirtinęs Seime jis visose savo kalbose aršiai kritikavo ne komunistus, o konservatorius, kuriems tada vadovavo prof. Vytautas Landsbergis. Vėliau, mosikuodamas dolerių kapšu, skatino LKDP narius jungtis prie tos V. Petkaus-K.Bobelio grupuotės. LKDP atsirado tų K. Bobelio dolerių troškėjų: vieni sakė, kad K. Bobelis – turtingas ir senas ir, paėmus iš jo dolerius, bus galima jį nustumti; kiti kalbėjo, kad K. Bobeliui reikia didelės partijos, nes jis užsigeidė kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, ir už parsidavimą partijai siūlo 50 000 dolerių. „Partijos valdyba ir jos vadovas partiją pardavė. Linkęs manyti, kad jie pažadėtą sidabrinių sumą gaus“ (A. Svarinskas. Lietuvos krikščionių demokratų partijos laidotuvės (Apie jungiamąją LKDP ir LKDS konferenciją) // XXI amžius. – 2001, geg. 15, p. 10). LKDP konferencijoje, organizuotoje po partijos išdavystės, monsinjoras visapusiškai atskleidė K. Bobelio ir LKDP partijos vadovybės išdavystę ir kalbėjo: „LKDP vadovai, atsikvošėkite! Išduodami seną ir garbingą partiją, užsitrauksite gėdą ne tik ant savo galvos, bet ir ant savo šeimos. Jei turite bent kiek pilietinės sąžinės, nekalbu apie krikščionišką, pasitraukite iš LKDP, eikite pas K. Bobelį, ar kur kitur – kairėje pasirinkimas – didelis“ ( A. Svarinskas. Ten pat). Taip ir atsitiko – dalis „moderniųjų krikščionių“ ir buvusios LKDP narių balotiravosi į Seimą kairiųjų sąrašuose. O monsinjoras su dideliu skausmu tada rašė: „Mums nereikia Jūsų, kurie sugriovėte partiją, nei K. Bobelio, nei jo „Bobelinės“. Mes, likusieji LKDP partijos nariai, manome, kad mūsų liks gana daug, pasistengsime, Dievui padedant, gydyti jūsų padarytas partijai žaizdas ir vadovauti Lietuvos katalikams kovoje už naują demokratinę ir šventą Lietuvą. Mūsų kovos vėliava: Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, veikiausioji pagalba mūsų varguose“ (A. Svarinskas. Ten pat, p. 10). Tuometiniu giliu monsinjoro įsitikinimu, „Kazys Bobelis yra nepriimtina krikščionims demokratams figūra, nes per rinkimus į savivaldą jis rėmė kolchozų pirmininkus, padėjo jiems laimėti“ (S. Jokūbaitis. Krikdemų lyderiai išsigando vienybės // Kauno diena. – 2000, lapkr. 18). „Mes laikome tokį K. Bobelio, lietuvio ir kataliko, buvusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininko elgesį, – kalbėjo mons. A. Svarinskas, – Tėvynės išdavimu (S. Jokūbaitis. Ten pat)“.

Papildydamas tą mintį kitame straipsnyje mons. A. Svarinskas rašė: „Teko sovietų kalėjimuose sėdėti su žmogžudžiais. Bet dvasiškai jie buvo aukščiau, negu doros griovėjai Vilniuje ir Lietuvoje (A. Svarinskas. Mielieji krikščionys // Lietuvos Aidas. – 2001, bal. 14, p. 2). Po šios klastingos K. Bobelio ir buvusios LKDP valdybos akcijos, LKDP prijungiant prie Petkaus-Bobelio grupuotės, LKDP – su tikrosiomis, šimtmetį gyvavusiomis Lietuvoje šios partijos vertybėmis ir tradicijomis – jau niekada neatsigavo. Per politinės kalinės, istorikės ir rašytojos Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės laidotuves – 2000 metų spalio 6 d. – mons. A. Svarinskas prie jos kapo kalbėjo: „Šiandien mes laidojame ne tik sovietinio okupacinio režimo kankinę, politinę kalinę Nijolę Gaškaitę, bet ir Lietuvos demokratiją“, – nors rinkimų rezultatų tada monsinjoras dar nežinojo, jis kalbėjo: „Demokratijos nebus – bus demonokratija, o pasekmės bus nenusakomos“ (A. Svarinskas. Bažnyčia nusišalino nuo politikos / Pokalbis su mons. A. Svarinsku /Užrašė Loreta Lileikienė // Apžvalga. – 2000, spal. 6, p. 4).

Kai grįžęs į Lietuvą antikomunistas ir antiglobalistas publicistas Vilius Bražėnas paklausė mons. A. Svarinsko, kas atsitiko su Lietuvos nepriklausomybe, kad iki šiol Lietuvą valdo komunistai, monsinjoras jam paaiškino: „Laisvės kovotojai netroško vietų valdžioje, jie tik norėjo ir nori, kad visi tie, kurie yra dabar valdžioje, sąžiningai tarnautų Lietuvai, o ne Maskvai“ (V. Bražėnas. Milijardierius Dž. Sorosas prieš monsinjorą Svarinską // XXI amžius. – 2000, liep. 26, p. 8).

Mindaugo Lietuva žlugo, kunigaikščiui Daumantui dėl asmeninių interesų išdavus Lietuvą ir su siaubą keliančiu žudiku Treniota išžudžius visą Mindaugo šeimą bei nužudžius Lietuvos karalių. O pats Treniota, kaip ir visi niekšingos sielos išdavikai, vidutinybė, neturėjo nei jėgos, nei karvedžio talento ir neatsispyrė nuolatiniams Kryžiuočių ordino galiai ir užkariavimams, negebėjo išlaikyti Mindaugo suvienytos Lietuvos valstybės ir išlikti Europos valstybių šeimoje. Taigi visais istoriniais laikais didžiausia mūsų Tautos ir valstybės nelaimė buvo išdavikai ir išdavystės.

Mūsų laikais, jau atgavus nepriklausomybę, išdavystės įgijo devyngalvės hidros pavidalą: vienokia ji buvo Petkaus-Bobelio ir tuometinės LKDP vadovybės jungimosi metu; kitokia – įvairių partijų nariams perbėginėjant iš vienos partijos į kitą, stengiantis neatplėšti savo sėdynės, mirtinai priaugusios seimūnų kėdės. Tokiam seimūnui baisiau už karą, badą ir marą atsiplėšti nuo sotaus lovio, o Lietuvos valstybingumas – jam tiktai dzin; trečia šios hidros galva – tai Lietuvoje veikiančios Rusijos ir kitų kaimynų ir nekaimynų penktosios kolonos, kariaujančios informacinius karus prieš Lietuvą pačioje Lietuvoje ir gerklingais balsais, kartais užgožiančiais gebelsiškąjį, šmeižiančios mūsų valstybę ir mūsų didžiuosius žmones, tampančius didžiausia mūsų Istorijos vertybe.

Jau spėjau įsitikinti, kad po niekinga šmeižiko veikla beveik visada slepiasi ne kvailybė ar politinis nemokšiškumas, o tikra mūsų valstybingumo išdavystė. Mons. A. Svarinskas buvo ne tik bažnyčios karys, bet ir mūsų valstybės gynėjas, nebijantis pasakyti aštraus žodžio prieš niekšybę ir išdavystę, griaunančią mūsų valstybingumą. Neabejoju, jeigu jis dar būtų su mumis, jis nebijotų pasakyti aštraus žodžio ir prieš mūsų aukščiausios valdžios ignoranciją, vertinant Lietuvos valstybingumą.

Trečią kartą suimtas kun. A. Svarinskas. Vilnius, 1983 m.  Genocido aukų muziejaus nuotr.

Mus remia: