Tautodailės metai – pagerbti kraštiečio nuopelnus

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais. Šiuo sprendimu siekiama pažymėti Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, grafiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko, nusipelniusio meno veikėjo Pauliaus Galaunės 130-ąsias gimimo metines ir nuopelnus tautodailės plėtrai.

 

Gimė Pageležiuose

P. Galaunė (tikrasis vardas Povilas, slapyvardžiai Visuõmis, Paulius Trakẽlis) gimė 1890 metų sausio 25 dieną Ukmergės apskrityje, Pageležiuose.

Jo tėvas – pašto kalvis Konstantinas Galaunė (Holovnia) kaustė arklius, meniškais metalo ornamentais apkaustydavo kraitines skrynias, gamino spynas ir apkaustus senoviniams gink-lams. K. Galaunė buvo kadaise garsios bajorų giminės, gavusios karaliaus privilegiją ir turėjusios herbą, ainis. Motina Emilija Kutkauskaitė dirbo pas ūkininkus, buvo žinoma apylinkės verpėja, margaspalvių drobių audėja. Šeimoje gimė dešimt vaikų, užaugo penkios dukterys ir trys sūnūs.

P. Galaunė. vle.lt nuotr.

Mokėsi meno mokyklose, bendradarbiavo spaudoje, rūpinosi Lietuvos kultūros paminklais

P. Galaunė lankė Veprių liaudies mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Ją baigė 1902 m., trejų metų kursą išklausęs per dvejus metus. 1904 m. išvyko į Peterburgą, įstojo į realinės gimnazijos ketvirtąją klasę. 1910–1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete. 1910–1912 m. lankė Dailei skatinti draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose, bendradarbiavo almanache „Aušrinė“, laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“.

Po Pirmojo pasaulinio karo kraštietis Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą. Grįžęs iš Rusijos 1918–1919 m. dėstė Vilniaus gimnazijoje.

1918 m. susipažino su Adele Nezabitauskaite, garsios Nezabitauskių-Zabičių giminės atžala. 1919 m. sausio 12 d., po kelių mėnesių draugystės, juos sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. 1962 m. žmonai mirus, 1967 m. vedė antrąkart, žmona Kazimiera Galaunienė.

1919–1923 m. P. Galaunė dirbo Valstybės muziejuje Kaune. Dėstė Aukštuosiuose piešimo kursuose. 1920 m. buvo vienas Lietuvių kūrėjų meno draugijos steigėjų ir narys. 1923–1924 m. Luvro mokykloje Paryžiuje studijavo muziejininkystę.

Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. 1924–1936 m. buvo šios galerijos vedėjas, 1936–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1948 m. – M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius.

P. Galaunės pastangomis surinkta nemažai M. K. Čiurlionio paveikslų, išvežtų į užsienį arba priklausiusių privatiems asmenims Lietuvoje. 1925–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1951 m. – Vilniaus universitete, 1945–1950 m. – Vilniaus dailės institute dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. Antrojo pasaulinio karo metais rūpinosi M. K. Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu. Buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos, gyvavusios 1931–1940 m. ir puoselėjusios knygos kultūrą, vienas iniciatorių ir narys.

Gausus kūrybinis palikimas

Muziejininkas kolekcionavo grafikos darbus, turėjo sukaupęs didelę ir vertingą knygų kolekciją, nes, kaip rašo savo memuaruose žymus knygotyrininkas Vladas Žukas, „knyga jam buvo pagrindinis kolekcionavimo objektas, labiausiai branginta vertybė“.

Kaip Lietuvos meno ir lietuvių liaudies meno tyrinėtojas, be 1910–1987 m. paskelbtų 430 publicistinių, mokslinių straipsnių, išspausdino aktualumo iki šiol nepraradusius leidinius „Lietuvos kryžiai“, „Senoji tapyba“, monografiją „Vilniaus meno mokykla“, „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ ir kitus.

Su P. Galaunės vardu susieti svarbiausi lietuviško ekslibriso raidos keliai ir tyrinėjimai. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojų, išleista jo studija „Ex-librisas Lietuvoje: XVI–XX šimtmečiais“. Taip pat išleistas P. Galaunės straipsnių rinkinys „Dailės ir kultūros baruose“, atsiminimų knyga „Muziejininko novelės“ ir šios knygos, pertvarkytos ir papildytos, antrasis leidimas, pavadintas „Likimo duota: muziejininko novelės“. Muziejininkas sudarė knygas „Senosios tapybos katalogas“, „Lietuvių liaudies raižinių katalogas“, „Lietuvių liaudies menas“, kitas. Sukūrė fantastinio turinio grafikos kūrinių, knygų viršelių ir iliustracijų, vinječių, ekslibrisų.

P. Galaunė daug nusipelnė populiarinant Lietuvos meną, ypač liaudies, užsienyje. Surengė tautodailės parodas Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Kartu su kitais rengė lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas Paryžiaus, Niujorko pasaulinėse parodose. Jis daug pasidarbavo skleisdamas Lietuvoje bei užsienyje mažosios grafikos žanrą. Pirmasis inicijavo bažnytinio meno bei ekslibrisų parodas.

Veikla pažymėta apdovanojimais

Už nuopelnus P. Galaunė apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931), Švedijos karaliaus Vazos 2-ojo laipsnio (1932) Latvijos Trijų Žvaigždžių 3-ojo laipsnio (1939) ordinais, Belgijos karaliaus Leopoldo II ordino Komandoro laipsniu. 1970 m. jam skirta LSSR valstybinė premija, suteiktas liaudies dailininko vardas.

P. Galaunė mirė 1988 metais Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Niekada nepamiršo gimtinės

Informacijos apie P. Galaunę yra jo atsiminimų knygoje „Muziejininko novelės“. Tai eseistiniu stiliumi, gyvai ir šmaikščiai parašytos trumpos autoriaus gyvenimo istorijos. Pirmajame knygos skyriuje „Kai aš augau“ autorius supažindina skaitytojus su gimtaisiais Pageležiais. Antrajame knygos skyriuje „Pradedu bręsti“ prisimena, kaip būdamas vienuolikmetis, pirmą kartą atvyko į Vilnių, aplankė čia tada veikusius Senienų ir Karo muziejus. Knygoje pasakojamos komiškos ir dramatiškos situacijos, kuriose teko atsidurti kaupiant eksponatus Kaune įsteigtai M. K. Čiurlionio galerijai. Pertvarkytas, aštuoniomis P. Galaunės archyve buvusiomis novelėmis papildytas, šios knygos leidimas pasirodė 1998 m. pavadinimu „Likimo duota: muziejininko novelės“.

1988 m. buvo išleista monografija „Paulius Galaunė“, kurią parašė dailės istorikė, lietuvių kultūros tyrinėtoja, buvusi P. Galaunės studentė Zita Žemaitytė (1923–2009). Šioje knygoje pirmą kartą plačiai nušviestas žymaus kultūros veikėjo gyvenimas ir kūryba, muziejininkystės bei kita universalios asmenybės veikla. Pateikta P. Galaunės bibliografija.

Nors didžiausią gyvenimo dalį P. Galaunė praleido Kaune, tačiau jo šaknys buvo tvirtai suaugusios su gimtaisiais Pageležiais. Būtent čia dailėtyrininkas pasiėmė tai, ką puoselėjo visą amžių – meilę savam kraštui, jo istorijai, žmogui. „<…> sulaukęs dvylikos metų, aš iš tų apylinkių išvažiavau ir niekuomet daugiau nebeparsiradau“, – rašė jis atsiminimuose.

Jaunystėje, paskatintas bičiulio, tėviškės apylinkėse yra užrašęs tautosakos, kuri buvo išspausdinta žurnalo moksleiviams „Aušrinė“ priede „Vasaros darbai“ 1911 m. Nr. 2.

Labai dažnai, kai jam kas nors sukeldavo asociacijų, susijusių su vaikyste, P. Galaunė sakydavo: „Visai kaip Pageležiuose…“, „…galvodavau, kokie tie laimingi, kas gali kur nori važiuoti… O kai pamačiau pasaulį – ilgėjausi Pageležių…“

Įamžintas atminimas

1990-aisiais, minint P. Galaunės 100-ąsias gimimo metines, Pageležiuose, buvusio gyvenamojo namo vietoje, kur jis gimė, buvo pastatytas paminklas – ąžuolinis stogastulpis su Rūpintojėliu (skulpt. Rimantas Zinkevičius).

1961 m. skulptorius Vladas Žuklys iš ąžuolo išskaptavo biustą „Prof. P. Galaunė“, o 1972 m. Juozas Kėdainis išliejo bronzinį medalį „Paulius Galaunė“. Lietuvos kino studijoje apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Paulius Galaunė” (rež. Stasys Dargis).

1990 m. 100-ųjų gimimo metinių proga buvo paskelbtas konkursas P. Galaunės atminimo medaliui sukurti. 1-oji vieta atiteko skulptoriui Petrui Gintalui. Pagal jo projektą Kauno dailės bendrovei „Medalis” buvo užsakyta pagaminti 1 000 medalių, kurie išdalinti šventinių renginių metu.

1976 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.

1990 m. Kaune ant 1932 m. pagal A. Funko projektą pastatyto jo namo (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1932–1972 m. gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 m. operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1993 m. Kaune, Aleksoto mikrorajone, jo vardu pavadinta gatvė.

1996 m. atidarytas memorialinis muziejus – Adelės ir Pauliaus Galaunių namai.

2000 m. Kauno ekslibrisininkų klubui suteiktas lietuvių ekslibriso patriarcho Pauliaus Galaunės vardas.

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

Mus remia: