1991-ųjų sausį uždegti laužai neužgeso

Loreta EŽERSKYTĖ

Dvidešimt devintą kartą prisiminsime istorines 1991-ųjų akimirkas, Lietuvos gyventojų vienybę ir parodytą pasiaukojamą ryžtą prieš agresorių, pagerbsime žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą. Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena, nėra eilinė data – ji viena svarbiausių mūsų istorijoje. Tądien, 1991-iais, susitelkusi Lietuva apgynė savo laisvę ir visam pasauliui pademonstravo vienybę.

Už Lietuvos laisvę paaukojo gyvybę

Prieš 29 metus prasidėjęs Lietuvos laisvės žygis iš karto pareikalavo aukų. Sausio 13-osios naktį netekome keturiolikos savo piliečių, didžiausią auką – gyvybę, sudėjusių ant Tėvynės Laisvės altoriaus. Dar šimtai buvo sužeisti. Kasmet susirinkę minėti Laisvės gynėjų dieną tylos minute pagerbiame žuvusiuosius – Loretą Asanavičiūtę, Virginijų Druskį, Darių Gerbutavičių, Rolandą Jankauską, Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Algimantą Petrą Kavoliuką, Vidą Maciulevičių, Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Apolinarą Juozą Povilaitį, Igną Šimulionį, Vytautą Vaitkų, Vytautą Koncevičių.

Dešimčių tūkstančių susivienijusių žmonių, iš visos Lietuvos atvykusių apginti Aukščiausiosios Tarybos, jų drąsos bei ryžto pasipriešinti brutaliai karinei jėgai dėka Lietuva nebuvo parklupdyta ir nugalėta. Turėdama savo žmonių palaikymą Lietuvos Vyriausybė ir Parlamentas tęsė Kovo 11-ąją pradėtą kelią į nepriklausomybę ir pasiekė, kad mūsų šalis tapo pilnateise ir nepriklausoma Europos valstybe.

Įteikti apdovanojimai

Penktadienį, sausio 10-ąją, prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos ir Ukrainos piliečiams įteikė Sausio 13-osios medalius. Iš viso apdovanoti 24 asmenys, iš jų 11 – ukrainiečiai. Pastarieji įvertinti už paramą Lietuvai per 1991 metų Sausio įvykius. Dalis jų buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai. Tarp apdovanotųjų – ir Ukrainos savanorių bataliono „Aidar” būrio vadas, biologijos mokslų daktaras Jevgenijus Dykyjus. Jis 1991 metais per Sausio įvykius buvo Vilniuje ir gynė Lietuvos laisvę.

Sausio 13-osios atminimo medalis – pirmasis atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje įsteigtas naujas apdovanojimas, nes daugelis kitų yra atkurti iš prieškario laikų. Tai – pats masiškiausias Lietuvos apdovanojimas. Pagal įstatymą, Sausio 13-osios atminimo medalis skiriamas pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečius, kurie pasižymėjo ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais.

Nuo medalio įsteigimo 1991 m. iš viso juo apdovanota per 4,3 tūkst. Lietuvos bei užsienio piliečių.

Tarp pirmųjų buvo ir du ukmergiškiai

Pirmąjį įsaką dėl mūsų šalies bei užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Sausio 13-osios medaliu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė 1992 metų sausio 9 d. Apdovanotųjų sąraše buvo 723 pavardės.

Tarp pirmųjų, kuriems įteiktas šis valstybės apdovanojimas, buvo ir du ukmergiškiai – Sąjūdžio Ukmergės rajono tarybos narys Rimantas Aukštuolis bei Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas Saulius Skiudulas, kurie tiesiogiai sausio įvykių metu patyrė sovietinių kareivių smurtą.

1992-ųjų kovo 4 d. Sausio 13-osios medaliu buvo apdovanota Birutė Kaselytė. 1996-iais, minint penktąsias tragiškų įvykių metines, medalis įteiktas ukmergiškiui Vytoldui Mulevičiui, po metų – Vydai Kaselienei. 2004-ųjų sausio 7 d. apdovanoti ukmergiškiai Algirdas Blauzdys ir Nijolė Ona Kaselienė.

Atgyja prisiminimai

Įtemptų 1991 m. sausio įvykių dienomis iš Ukmergės į Vilnių budėti prie Parlamento, Radijo ir televizijos komiteto bei televizijos bokšto vyko daug žmonių. Rajono valdžia skirdavo autobusus, jie ukmergiškius pagal iš anksto sudarytus grafikus veždavo prie svarbiausių šalies objektų.

Tragiškomis sausio dienomis Vilniuje buvo ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo valdybos narys, atsargos majoras Vidmantas Leščius, tuomet dirbęs istorijos mokytoju. Lemtingąją sausio 12-ąją iš Ukmergės į sostinę jis vyko su svainiu Audriumi Ašembergu ir kaimynu Algirdu Griciumi. Iš pradžių ukmergiškiai patraukė į S. Konarskio gatvę, prie Radijo ir televizijos komiteto, paskui pasiekė Parlamento rūmus ir čia minioje praleido naktį. Paryčiui grįžo į Ukmergę, po to dieną vėl išvažiavo į Vilnių.

V. Leščius mena, kad tomis dienomis į sostinę ukmergiškius atvežę autobusai ne visi grįžo atgal. Dalis jų buvo sustatyti vienas paskui kitą ir tarsi grandine apjuosė Parlamento rūmus. Kai kurie autobusai į Ukmergę grįžo tik tuomet, kai sumažėjo grėsmė, kad okupantai gali atakuoti Seimą.

„Degantys laužai, prie jų susibūrę įvairaus amžiaus iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, kuriuos čia atvedė bendras siekis apginti Lietuvos laisvę, draugiškas dalijimasis arbata, maistu – šie vaizdai giliai įsirėžė į atmintį ir kartais atrodo, jog visa tai vyko taip neseniai…“ – kalba pašnekovas, vienas iš sausio įvykių dalyvių.

Kasmet dalyvauja renginiuose

Tų pačių 1991-ųjų vasarą, po Medininkuose įvykusių žudynių, V. Leščius parašė prašymą tapti krašto apsaugos savanoriu. Netrukus jis buvo priimtas į Ukmergės komendantūrą vyr. specialistu. 1993-aisiais paskirtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus apskrities Ukmergės rajono teritorinės gynybos vadu – rajono komendantu. Dešimt metų ėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8 rinktinės Ukmergės rajono teritorinės gynybos vado, 84 bataliono vado pareigas.

2003 metais V. Leščius iš profesinės karo tarnybos buvo išleistas į atsargą.

Prisiminęs 1991-ųjų sausio įvykius atsargos majoras svarsto, jog greičiausiai tai lėmė, jog jis pasirinko kariškio kelią.

V. Leščius kasmet dalyvauja Sausio 13-osios minėjimuose. Pastaraisiais metais vyksta į Vilnių ir kartu su kitais Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyriaus nariais dalyvauja iškilmingoje Laisvės gynėjų rikiuotėje. Pernai jis buvo pakviestas į Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vykusį posėdį, kuriame posėdžiavo Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos bei kitos visuomeninės organizacijos, atstovauti Ukmergei.

Archyvinėse nuotraukose – įamžinti tragiški 1991 m. sausio įvykiai Vilniuje.

Mus remia: