Kultūra

Gyvenimą mylėjęs už jo gražius akimojus

Leonora JANKELIŪNIENĖ

VILTIS

Ateina graži kaip sapnai, pasišvaisto –

Ir vėl jau tiki ja, kaip vakar tikėjai,

Ir siela nurimus nebekelia maišto,

Ir dingsta nuo kelio naktų pranokėjai…

Jei jos, amžinos, jau nebejustų krūtinė,

Jei ji pro rūkus aušromis nerytuotų,

Manytum, kad slenka diena paskutinė –

Nyki, nejauki, be pavasario puotų…

Bet ją atsiminęs galvos nenuleidi,

Ir siela nurimus giedrėt nesiliauja –

Ir žėri tau saulė padangėj ir veide –

Ir giedras palieki gyvenimo jaują…

Ir taip amžinai, lyg prieš puotą jautiesi –

Ir šiandien ateis ji skaisti, kaip kadaise,

Ir ranką, ir širdį pradžiugęs jai tiesi –

Ir saulės sparnais, kaip erelis dairaisi…

P. Vaičiūnas (1923 12 19)

Petro Vaičiūno motina Marija Šarkaitė (Šarkų sodyba Barboriškių kaime) buvo ištekėjusi už ūkininko Antano Razumo, gyvenusio Piliakalnių kaime, kuris tais laikais priklausė Veprių valsčiui, Ukmergės apskričiai. Su pirmu vyru turėjo keturis vaikus. Likusi našle, ištekėjo antrą kartą (tuokėsi Siesikų bažnyčioje) – už Vinco Vaičiūno iš Kančiškių kaimo, kuris atėjo vadinamuoju užkuriu. Čia 1890 m. gimė Petras ir dar du broliai – Juozas ir Viktoras. Nuo pat mažens vaikams teko dirbti įvairius ūkio darbus. Autobiografijoje P. Vaičiūnas rašys: „Paūgėjęs raliavau karves, anksti išmokau raitas joti, padėdavau tėvams bulves sodinti, brandinti varpą, auginti uogą, įskiepyti obelį.“ Tačiau namuose būta ir knygų, iš kurių mokėsi augantys vaikai. Motina mažąjį Petriuką išmokė skaityti lietuviškai, tėvas – rusiškai ir aritmetikos, brolis gimnazistas – skaityti vokiškai ir graikiškai. Mokėjo dar ir lenkiškai. Tad Veprių pradinę mokyklą, įsikūrusią valsčiaus valdybos namuose, baigė vos ne per vienerius metus, nors mokytojai buvo rusai ir mokė tik rusų kalba.

Iš Piliakalnių kaimo iki Veprių – septyni kilometrai, todėl mažasis Petras gyveno mamos tėviškėje – Barboriškiuose, senelių Mato ir Daratos Šarkų namuose, iš kur iki mokyklos buvo visai netoli, tik du kilometrai. Berniuką giminės labai mylėjo, nes buvo tvarkingas, stropus, gerai mokėsi. Kelias vedė tolyn, į Ukmergės miesto mokyklą. „Užsidėjęs pirmą kartą gimnazisto kepurę, pasijaučiau tartum karalius su karūna. Nežinojau, nė kaip galvą laikyti. Važiuojant į Ukmergę, atrodė, jog visi žmonės žiūri į mano kepurę“, – toks didelis džiaugsmas buvo užliejęs širdį. O važiavo motinos išausta čerkasine eilute, tėvo pirktais per dideliais batais. Mokytis sekėsi, tik paskutinėje ketvirtoje klasėje už dalyvavimą bruzdėjimuose prieš rusų caro valdžią, už proklamacijų platinimą (nors kratos metu ir nebuvo jų rasta) Petras ir dar pora jo draugų iš gimnazijos buvo pašalinti su „vilko“ bilietu – be teisės stoti į vidurinę ar aukštąją mokyklą. Mokyklos baigimo liudijimą visgi gavo, labai gerai išlaikęs egzaminus iš viso mokyklos kurso.

Tačiau mirė tėvas. Šeši broliai ir viena sesuo gražiai sutarė, bet motina, likusi našle, nors ir nenuleido rankų, bet nepajėgė leisti visų vaikų į mokslus. Vyresnieji liko ūkyje, kiti užsibrėžtų tikslų siekė sunkiai.

P. Vaičiūnas nusprendžia vykti į Petrapilį pas švietimo ministrą leidimo toliau mokytis. Išklausęs ministras pasirašė reikalingus dokumentus. Tačiau aplinkybės buvo tokios, kad Petrui teko rinktis nemielą širdžiai matininko profesiją, o kad galėtų mokytis Matininkų mokykloje, jis dar privalėjo pristatyti politinės ištikimybės liudijimą. Po nemenkų išlaidų ir pastangų tasai buvo gautas iš vietinės policijos Pageležiuose. Baigė mokslus ir kurį laiką dirbo matininku Ukrainoje, tačiau tas darbas nepatiko. Grįžo į Lietuvą. Tada Ukmergėje naujokų komisijos buvo nukreiptas atlikti karinę prievolę. Bet nuodugniau medikų ištirtas, buvo nuo tarnybos atleistas.

Tolesnis atkaklaus jaunuolio kelias – siekti aukštojo mokslo. 1911 metais jis važiuoja į Petrapilį, lanko bendrojo lavinimosi kursus, vėliau įstoja į Psichoneurologijos institutą laisvu klausytoju. Čia bestudijuodamas išlaikė brandos atestato egzaminus. Anot žmonos Teofilijos Vaičiūnienės, tai buvo sunkiausi P. Vaičiūno gyvenimo metai. Teko uždarbiauti, maitintis lenkų studentų valgykloje, kur už vieną kapeiką buvo galima gauti 1 arba 2 stiklines arbatos, o duonos – kiek tik nori. Tai buvo jo pusryčiai, pietūs, o kartais ir vakarienė. Todėl, grįžęs atostogauti, dar mokė Pageležių pristavo bei aplinkinių dvarininkų vaikus. Uždarbiavo.

Ryšiai su Ukmerge nenutrūko. Pusbrolis Vincas Šarka savo atsiminimuose pasakoja, kaip, grįžę iš Petrapilio ir ilgesnį laiką pagyvenę Ukmergėje, jie kartu su P. Vaičiūnu suorganizavo vaidintojų kuopelę ir surengė keletą lietuviškų vakarų ir vaidinimų. Įsimintinas vakaras įvyko Žemaitkiemyje. Buvo gautas gubernatoriaus leidimas ir suvaidintas veikalas „Pilėnų kunigaikštis“. Tai buvusi tikra sensacija! Po vaidinimo scenoje grojo orkestras, vėliau grojo ir šokiams. Orkestrui vadovavo ir pats smuiku griežė P. Vaičiūnas. Lietuviški vaidinimai Ukmergėje vyko kelerius metus, iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

P. Vaičiūno polinkis į poeziją, muziką, jo artistiškumas atsiskleidė jau Ukmergės miesto mokykloje. Natūralu, nes ir motina Marija mėgo dainas, brolis Stanislovas Razumas griežė smuiku. Petrapilyje jis išspausdino pirmuosius eilėraščius, o pirmoji pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“ (1914) sudomino ten veikusios lietuvių teatro trupės režisierių Juozą Vaičkų, kuris pastatė šį ir dar kitą P. Vaičiūno veikalėlį. Prasidėjo ilga kūrybinė draugystė.

1918 metų rudenį, vokiečių okupacijos metais, P. Vaičiūnas lankėsi Barboriškiuose, o galutinai grįžo į Lietuvą 1920-aisiais. Sukūrė šeimą. Jo žmona – respublikos nusipelniusi artistė T. Vaičiūnienė – yra išleidusi dvi atsiminimų knygas – „Scena ir gyvenimas“ bei „Literatūros ir meno pasaulyje“. Tai knygos apie tarpukario Lietuvos menininkų gyvenimą bei jų įnašą į nacionalinės kultūros aruodą.

Apibūdindamas P. Vaičiūno, kaip dramaturgo, indėlį, Jonas Lankutis rašė: „Petras Vaičiūnas užkariavo sceną ir pelnė lietuvių publikos simpatijas. Tačiau spauda nelepino, nes jis kritikavo pačias visuomenės ir valstybės viršūnes.“ Būdamas idealistas, didaktas gerąja šio žodžio prasme, savo dramose jis aukštino meilę gimtajam kraštui, kritiškai vertino karjeristus, kurie veidmainiškai, nevengdami klastos ir apgaulių, kopė į valdžios viršūnes. Lietuvių, latvių, rusų, lenkų, estų, žydų teatruose buvo pastatyta septyniolika P. Vaičiūno veikalų. Tačiau tuometinė Švietimo ministerija, kuriai priklausė teatrai, už daugiau nei dvidešimtį veikalų nesumokėjo jam nė vieno cento. Žmona Teofilija yra rašiusi, jog nors Lietuvoje nebuvo tokio kampelio, kur nebūtų buvę vaidinami vyro veikalai, tačiau iš kūrybos jie negalėjo pragyventi. Visada turėjo eiti kokias nors kitas mažas tarnautojo pareigas. Bet materialiniai dalykai rašytojui nerūpėję – pats lygino kelnes, valydavo švarkus, o žieminį paltą, įsigytą dar Rusijoje, išvertė į kitą pusę, uždėjo naują apykaklę ir jį, vienintelį, pranešiojo visą gyvenimą.

P. Vaičiūnas – ir poetas, išleidęs keletą eilėraščių rinkinių. Jo poezija atlaikė laiko išbandymus, ypač „Gyvenimo preliudai“, kurie atskira knyga išėjo po autoriaus mirties. Tai pluoštas gilią potekstę turinčių lakoniškų miniatiūrų, savotiški aforizmai apie žmogaus būtį, laimės ir meilės siekį. Kūrė juos sunkiai sirgdamas, jau mirties patale. Rašė ant mažyčių popieriaus lapelių, kurių likę koks tūkstantis. Tokia didžiulė jo valios jėga! Poetę Juditą Vaičiūnaitę stebino dar viena aplinkybė: „Kiek jame turėjo būti asmeniško žavesio, jeigu jo, daugiau kaip dešimtį metų dėl ligos beveik neišeinančio iš namų neužmiršo nė vienas bičiulis!“ Taip kalbama tik apie taurų žmogų.

Rašytojas palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Piliakalniuose, P. Vaičiūno gimtinėje, įkurtas memorialinis muziejus – čia tėvų nuotraukos, kaimiškos buities rakandai, bylojantys apie tai, jog paprastų ūkininkų šeima išaugino Lietuvai šviesių žmonių – poetų, gydytojų, kunigų, teisininkų.

Tik dabar prideramai įvertinu pažintį su T. Vaičiūniene. Ji nedvejodama patikėjo man savo šeimos nuotraukas, kad jas, perfotografuotas, išsaugotume kaip relikviją žmogaus, kurio atminimu ji pati rūpinosi kiek tik išgalėjo. Kai pirmą kartą pasibeldžiau į jos butą Vilniuje, durys atsilapojo, vos tik ištariau, jog atvykau iš Veprių, ir skubrus klausimas, ar tebėra mokykla, ku-rioje mokėsi mažasis Petras, išdavė jos jaudulį ir viltį. Deja, mokyklos nebebuvo. Kai susidraugavome, per P. Vaičiūno gimtadienius susitikdavome liepos vienuoliktąją Piliakalniuose. Ji visada atveždavo bičiulių būrį – savo seseris, rašytoją Julių Būtėną, kritiką Joną Lankutį, aktorę Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę, poetę Juditą Vaičiūnaitę. Ir pati ne kartą lankėsi Vepriuose ir Sližiuose, vaidino Sližių kultūros namų scenoje kartu su Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios mokyklos moksleiviais P. Vaičiūno dramoje „Tuščios pastangos“. Ji nepamiršo pakviesti mūsų delegaciją į Vilnių savo darbo 70-mečio ir gimimo 90-mečio proga. Nepamirštami tie susitikimai!

Dalyvavau jos laidotuvėse, aplankau besiilsinčią šalia sūnaus Arno, Antakalnio kapinėse. Uždegu žvakelę.

Veprių muziejuje saugoma P. Vaičiūno atmintis. Jonavoje, miesto skvere, puikuojasi rašytojo biustas. Ukmergėje rašytojo palikti darbų ženklai kur kas ryškesni, tačiau jo vardas nepelnytai pamirštas. Gal jam, palikusiam pėdsakus mūsų krašto kultūros raidai, rasime vietos bent savo širdyse?

maironiomuziejus.lt nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį