J. Kalniūnienė, A. Kalniūnas.

Naujausi, Žmonės

Būti mokytoju – garbė!

Vilija PURONAITĖ-KIRLIENĖ

Pernai Jono Basanavičiaus gimnazija šventė 80-ties metų jubiliejų. Ilgus dešimtmečius gyvuojanti švietimo įstaiga turi gilią ir prasmingą istoriją, nuolat nugulančią į atminties klodus. Mokyklos istoriją kuria ją baigę mokiniai, bendruomenė, mokytojai, savo darbu ir žiniomis prisidėję prie gimnazijos puoselėjimo ir perspektyvios kartos ugdymo Lietuvai.

„Būti mokytoju – garbė! Tai darbas, kurį reikia dirbti širdimi“, – taip teigdavo visą gyvenimą mokytojo profesijai pašventę, šviesios atminties šios mokyklos mokytojai Juzė ir Anupras Kalniūnai, iki išėjimo į užtarnautą poilsį dirbę Jono Basanavičiaus gimnazijoje.

A. Kalniūnas (1908–1987) 1937 m. su pagyrimu baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, matematikos-gamtos fakultetą, biologijos skyrių. Kilęs iš prieškario inteligentų šeimos, į mokslą žiūrėjo su pagarba. Jam dėstė profesoriai Vincas Mykolaitis-Putinas, Tadas Ivanauskas, Mykolas Romeris, kiti. A. Kalniūnas puikiai kalbėjo lietuvių, anglų, vokiečių, lotynų, rusų kalbomis, namuose turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje buvo gausybė enciklopedijų, žodynų, pasaulio mokslinės bei grožinės literatūros leidinių, įvairių mokslo žinynų, anatomijos atlasų, „Naujosios Romuvos“ žurnalo rinkinių ir kt.

Kaunietį likimas į Ukmergę atvedė netikėtai. Tuometinis Antano Smetonos gimnazijos vadovas pakvietė jauną specialistą pravesti keletą chemijos pamokų baigiamųjų klasių moksleiviams. Su pagyrimu baigęs prestižines studijas ir ateitį siejęs su chemija, A. Kalniūnas tuomet nepagalvojo, kad visą savo gyvenimą pašvęs mokytojo profesijai. Karo ir pokario laikotarpis sunkiai augino būsimus mokytojus. Paprašytas tęsti mokytojo darbą, jis 1944 m. pradėjo dirbti tuometinėje I-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija). Čia dėstė chemiją, bendrąją biologiją, ruošė pažangiausius mokinius šių dalykų olimpiadoms. Klausiamas, kodėl pasiliko dirbti mokytoju, A. Kalniūnas visada tvirtino, kad savo žinias, darbą, protą reikia investuoti į tą sritį, kuri duoda didžiausią grąžą. Investuoti žinias į savo mokinius ir matyti jų pasiekimus pedagogui buvo aukščiausias darbo įvertinimas. Jo mokiniais buvo prof. Zigmas Zinkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, prof. Vladas Karatajus bei kiti. A. Kalniūnas buvo vienas stipriausių chemijos specialistų Lietuvoje. Papildomai ruošė jau mokyklą baigusius, auksomedalininkus arba maksimalius balus gavusius mokyklos absolventus medicinos studijoms. Sėkmingai įstoję į universitetus jie į mokytojo namus atvykdavo su didžiulėmis gėlių puokštėmis.

1949 m. A. Kalniūnas vedė Juzę Aldonytę (Kalniūnienę), sukūrė laimingą šeimą, susilaukė dviejų dukrų: Ramutės ir Vidos. Auksines rankas ir galvą turėjęs vyras pats pasistatė medinį namą, jį įsirengė, sumeistravo baldus. Namus puošė ir jo sukurti drožybos, raižybos darbai.

J. Aldonytė-Kalniūnienė (1922–2010) baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, po jos – Dot-nuvos žemės ūkio akademiją. Ji gerai mokėjo lotynų kalbą, laisvai kalbėjo vokiškai, lenkiškai ir rusiškai. Po studijų buvo pakviesta dirbti į Ukmergės mokytojų seminariją, čia dėstė chemiją, minerologiją, biologiją, žmogaus anatomiją, žemės ūkio teoriją ir praktiką. Jauna dėstytoja buvo daugumos savo studentų bendraamžė, aktyvi, visuomeniška, puiki sportininkė, žaidė miesto tinklinio komandoje, kartu su mokiniais dalyvaudavo varžybose. Savo studentus labai mylėjo, su meile sakydavo „mano mokiniai“, net ir praėjus daugybei metų nuolat su jais susitikdavo, o šie aplankydavo mokytoją jos namuose. Išėjusi į pensiją su nostalgija prisimindavo Mokytojų seminarijoje praleistus metus, rašė prisiminimus.

1956 m. uždarius Mokytojų seminariją, J. Kalniūnienė pradėjo dirbti I-ojoje vidurinėje mokykloje, dėstė biologiją, žmogaus anatomiją ir buities darbus. Visuomeniniais pagrindais vadovavo miesto Buities kultūros universitetui. Turėdama gerą skonį ir įgimtą talentą, laisvalaikiu realizavo save kūryboje: ant drobės tapė paveikslus, audė juostas, gobelenus, gražiai mezgė, dailiai siuvinėjo, kurdavo unikalius rankdarbius iš virvių, odos ir kitokių medžiagų, domėjosi tautiniu paveldu. Viso to mokė ir savo mokinius, organizuodavo jų darbų parodas, garsino mokyklą savo mokinių kūryba. Gausybė J. Kalniūnienės darbų išdovanota, puošia išeivijos lietuvių namus, muziejus. Būdama Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, aktyviai dalyvavo respublikinėse ir užsienio parodose, o jos austos juostos ir gobelenai laimėjo ne vieną prizinę vietą.

Puikias agronomijos žinias turėjusi J. Kalniūnienė labai mylėjo gėles. Ištisus metus puoselėjo savo namų aplinką, visuose namų kampuose, ant palangių žiemą vasarą žydėjo gėlės. Ji buvo komisijos, rinkusios gražiausią Ukmergės sodybą, narė, vadovavo Jono Basanavičiaus gimnazijos aplinkos landšafto planavimui ir sutvarkymui, taip pat organizuodavo darbus šios mokyklos bandomajame sklype bei sode.

Išėjusi į pensiją mokytoja atsidavė savo senai aistrai – rašymui. Būdama vilnietė, rašė prisiminimus apie savo studijų ir jaunystės metus, kurių dalis išspausdinta knygoje „Naktis be ryto Vilnijoje 1920–1939 m.“. Aštuonias šių prisiminimų ištraukas 2002 m. perspausdino Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių dienraštis „Draugas“. Čia taip pat publikuotas mokytojos straipsnis „Vilnijos dukra Birutė“ (2003 m.) ir daugelis kitų. O 2004 metais Čikagos laikraščio „Bičiulystė“ numeriuose pasirodė fragmentai iš J. Aldonytės-Kalniūnienės atsiminimų „Tėvynės ilgesys“. Mokytoja ne tik rašė prisiminimus, bet ir savo mintis dėstė tiesioginiame radijo eteryje.

„Mokytoju ne tampama, o gimstama. Didžiausia gyvenimo laimė – dalintis: žiniomis, šiluma, širdimi, dalintis tuo, ką turi geriausio…“ – savo pasirinkimu pasišvęsti mokytojo profesijai didžiuodavosi mokytojai J. ir A. Kalniūnai. Jie savo gera širdimi ir paprastumu traukė žmones. Abu teigdavo, kad tai – garbinga ir kilni specialybė, o dirbti mokytoju yra likimo dovana. Su meile atsiliepdavo apie savo mokinius, visus prisimindavo. Buvę mokiniai noriai lankydavo savo mokytojus, rašydavo laiškus, skambindavo. Svetingumu garsėjanti pedagogų šeima plačiai namų duris atverdavo kiekvienam, sušildydavo, pavalgydindavo, jei reikia – aprengdavo, atiduodami tai, ką tuo metu turėdavo geriausio. Sutikti Naujųjų metų ir per šventes pas mokytojus sugužėdavo gausus būrys jų buvusių mokinių. Namuose skambėdavo jaunatviškas juokas, liaudies dainos. Kalniūnų namai buvo paprasti, bet jaukūs, puoselėjami su meile ir iš širdies.

Savo dukras ir anūkus mokytojai Kalniūnai išaugino dorais ir tvarkingais Lietuvos žmonėmis. Šios šeimos narius siejo nepaprastas ryšys – jie buvo vieni kitų įkvėpėjai, didžiausia profesinė ir žmogiška atrama. Su pagarba atsimenančios savo tėvelius ir senelius dvi dukros, žentai, keturi anūkai ir trys proanūkiai teigia, kad „be jų nebūtumėm nei gimę, nei tapę tuo, kuo esame dabar“. Ši darni, graži šeima tarsi vienas kumštis.

Mokytojai Juzė ir Anupras buvo aukštos moralės, darbščios, šviesios ir iškilios asmenybės, mylėjusios gyvenimą ir žmones. Tokie žmonės – tai Lietuvos intelektualinis turtas, kurį įvertini tik jo netekus.


J. Kalniūnienė (pirma iš kairės) prie J.Basanavičiaus gimnazijos.

A. Kalniūnas (1937 m.) Vytauto Didžiojo Universiteto apsolventas.

J. Basanavičiaus gimnazijos mokytojų koletyvas 1965 m. (J. Kalniūnienė – antra).

J. Kalniūnienė su savo auklėtiniais.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Loreta :
    Kaip mažai (beveik nieko) mes žinojome apie savo Mokytojus...Gaila...

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas