Su S. Ibelhauptiene, jos dukra Viktorija (dešinėje), anūkėmis Laima ir Danute susitikome šventės išvakarėse.

Naujausi, Žmonės

Šimtametė skaito žurnalą „Stilius“, mezga, meldžiasi ir pasninkauja

Nijolė STUNDŽIENĖ

Gruodžio 15-ąją ukmergiškei Sofijai Ibelhauptienei sukako 100 metų. Garbų jubiliejų senolė šventė artimųjų rate. Sukaktuvininkę sveikino dukros Viktorijos, sūnaus Antano, trijų brolių šeimos, kiti svečiai. Kadangi Sofija dar pakankamai stipri, sveika ir žvali, šventės proga per 30 žmonių susirinko į viešbučio „Big Stone“ restoraną. Tądien skambėjo muzika, liejosi sveikinimai, tostai, linkėjimai.

Su S. Ibelhauptiene, jos 77-erių dukra bei anūkėmis Laima ir Danute susitikome jubiliejaus išvakarėse, kalbėjomės apie prabėgusius metus, džiugias ir liūdnas akimirkas, kurias teko senolei patirti. Miškų gatvės daugiabutyje su Viktorija gyvenanti moteris nė kiek nepanaši į daugelio įsivaizduojamą šimtametę. Ji puikios atminties, šviesaus proto, todėl sklandžiai dalinosi prisiminimais, pasakojo apie savo pomėgius, džiaugėsi vaikais, anūkais, proanūkiais.

Teko sunkiai dirbti

Sofija gimė Molėtų rajone, Joniškio valsčiaus Oškinių kaime, Stefanijos ir Juozo Ilgevičių šeimoje. Ji buvo vyriausias vaikas. Moteris turi ir tris jaunesnius brolius – Jonui dabar 95-eri, Antanui – 92-eji, Jurgiui – 84-eri.

Mergaitės vaikystė ir jaunystė nebuvo lengva. Mamytė dažnai sirgdavo, turėjo problemų dėl inkstų, todėl dauguma darbų gulė ant Sofijos pečių. „Nuo devynerių metų eidavau su tėvu į laukus, jis pjaudavo kviečius, rugius, o aš rinkdavau ir rišdavau pėdus. Nesugebėjau tik šienauti“, – šypteli moteris.

Kadangi tėvelis mirė anksti, dukrai teko dar sunkiau dirbti.

„Mokėjau visus vyriškus darbus – ariau ir akėjau žemę, kūliau grūdus…“ – prisimindama praeitį atiduso pašnekovė. Ir pridūrė, jog sulaukusi 16 metų išėjo tarnauti pas turtingus žmones. Sofijai nuo pavasario iki Kalėdų tekdavo prižiūrėti raguočius: kasdien pamelžti 10 karvių, o kas sekmadienį – net 20.

„Lenkų tautybės ūkininkai, pas kuriuos dirbau, buvo labai reiklūs ir tvarkingi žmonės, – mintimis į tuos metus grįžo senolė. – Reikalavo prieš kiek-vieną melžimą nusiprausti rankas, nuplauti karvės tešmenį. Šeimininkė ateidavo su žibintu ir patikrindavo. Kas antrą sekmadienį išleisdavo į bažnyčią, o pieš šventes – į namus. Tarnavau apie 2,5 metų. Gal būčiau likusi ilgiau, bet pasiligojo mama ir grįžau jos prižiūrėti.“

Apsigyveno kartu su anyta

Sofija ištekėjo sulaukusi vos 19 metų. Su 17 metų vyresniu Aloyzu ją supažindino pusseserė. Po vestuvių moteris apsigyveno vyro namuose Malinaučiznos kaime (Molėtų rajone).

„Aloyzas tuo metu gyveno su motina, brolis ir dvi seserys jau buvo palikę namus. Iš vyro šeimos yra kilę daugeliui žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei pianistas Zbignevas Ibelhauptas. Tačiau artimų ryšių su jais jau nepalaikome, susitinkame tik per giminių laidotuves…“ – kalbėjo moteris.

Anot Sofijos, su vyru ji sutarė neblogai. Nors jis buvo griežtas, norėjo, kad jo žodis visad būtų paskutinis, dėl to kivirčų nekildavo, moteris mokėjo nusileisti.

Po kelerių metų jauna šeima susilaukė pirmagimės Viktorijos, vėliau – sūnaus Antano. Pora santuokoje gyveno 27 metus. Našle ji tapo 46-erių.

Rėkėjo palikti savo namus ir slapstytis

Mintimis Sofija grįžo į praeitį: „Nors nebuvom labai turtingi, prasidėjus trėmimų laikotarpiui mes tik per plauką likome Lietuvoje. Teko dvejus su puse metų slapstytis. Atbėgo kaimynų mergaitė ir pranešė, kad mus žada išvežti. Viską palikome ir sprukome, net dokumentų nepasiėmėme. Derlius jau buvo nuimtas, suvežtas į klojimą, o bulvės nenukastos…“

Tik atsitiktinumo dėka Ibelhauptų šeima nebuvo suimta. „Užbėgau su maža dukryte pas kaimynę. Ši liepė lipti ant krosnies, užmetė ant manęs skudurus, o ant rankų paėmusi Viktoriją pristatė kaip savo dukrą“, – apie tuomet grėsusį pavojų pasakojo senolė.

Bijodami pasirodyti kaime, Sofija ir Aloyzas glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus žmones.

„Kai užėjo vokiečiai, grįžome namo. Sodybą radom suniokotą – net krosnis išversta, klojimas tuščias. Mūsų namuose gyveno rusai, kurie traukdamiesi nepaliko nieko. Teko iš žmonių skolintis grūdų, gyvulių ir vėl viską pradėti iš naujo“, – nelengva tuos sunkius metus prisiminti Sofijai.

Vėliau Ibelhauptai savo žemėje, ant ežero kranto, nutarė pasistatyti naujus namus.

Talentą paveldėjo ir sūnus Antanas

Į pokalbį įsiterpusi Sofijos dukra pridūrė, jog mama – puiki siuvėja ir mezgėja: „Išardydavo savo sukneles ir siūdavo man. Visi pavydėjo, kaip gražiai, madingai aš rengiausi. Mama ir dabar visiems primezga kojinių, neria servetėles, siuvinėja…“

Jos talentą ir kruopštumą paveldėjo ir Vilniuje gyvenantis sūnus Antanas, kuriam dabar 74-eri. Jis – profesionalus siuvėjas. Sovietiniais laikais vyras kostiumus siūdavo aukštiems valdininkams, ministrams, taip pat dirbo dėstytoju profesinėje mokykloje.

Beje, Sofija, išėjusi į pensiją, paliko kaimą ir 20 metų gyveno pas Antaną Vilniuje, padėjo užauginti anūką Darių, su marčia užsiiminėjo rankdarbių kūrimu.

Prieš porą dešimtmečių senolė nutarė įsikurti Ukmergėje, arčiau dukters ir anūkių, todėl čia nusipirko butą.

Pas gydytoją – tik vaistų išsirašyti

Prakalbus apie ilgaamžiškumo paslaptis šimtametė prisiminė, kaip būdama keturiasdešimties sunkiai sirgo ir niekas netikėjo, kad ji pasveiks. Tymų virusinė infekcija komplikavosi į plaučių uždegimą. „Aloyzas daktarą ir kunigą tuo pačiu vežimu atgabeno, – pasakojo moteris. – Gydytojas vilčių nedavė, o kunigas suteikė paskutinį patepimą. Kai jie išvažiavo, aš užsimaniau gilių kavos. Anyta sakė, kad tai priešmirtinis noras, neva nesulauksiu nė kol vanduo užvirs… Gal kava padėjo, o gal kunigo apsilankymas, bet ėmiau sveikti.“

Kalbėdama apie savo sveikatą ilgaamžė atviravo, kad jaunystėje jai į koją įspyrė arklys, todėl moteris šlubuodavo. „Reikėjo klubą operuoti, bet nesiryžau. Dabar turiu lazdelę, tik namie be jos išsiverčiu. Dar akis dėl kataraktos teko operuoti. Prieš aštuonerius metus buvau susilaužiusi ranką, tuomet gulėjau ir ligoninėje“, – savo negalias vardijo Sofija.

Pasak moters, dabar jai vis dažniau šlubuoja širdis, prastėja atmintis, dažnai svaigsta galva, kartais pinasi kojos, turi skydliaukės sutrikimų…

Tačiau anūkės Laima ir Danutė mano, kad bobutė dar pakankamai stipri, nes iki šiol viena, be pagalbininkų nueina į parduotuvę, vaistinę, o pas gydytoją lankosi tik tuomet, kai reikia išsirašyti vaistų.

Dukroms pritarė ir Viktorija: „Su mama nėra taip blogai. Nors mes gyvename kartu, anksčiau aš dažniau būdavau kaime, atvažiuodavau tik jos aplankyti, padėti namų ruošoje. Aišku, Ukmergėje gyvenančios anūkės kasdien pas ją užeidavo, į bažnyčią nuveždavo, maistu aprūpindavo. Dažnai ją aplanko ir trečia mano dukra Daiva, kuri gyvena Vilniuje. Atvažiuoja brolis Antanas, jo sūnus.“

Valgo pačios raugiamus kopūstus

Senolė nesiskundžia ir apetitu, nėra išranki maistui. Ji valgo mėsą, dešrą, lašinius, mėgsta žuvį, neatsisako saldumynų. Tiesa, šimtametė niekada neperka dešrelių ir pusfabrikačių. Ji iki šiol žiemai pati raugia kopūstus, kuriuos valgo visus metus.

Beje, senolė pasninkauja. Penktadieniais ji nevalgo mėsos, negeria pieno. Prieš šv. Kalėdas ir Velykas moteris per savaitę pasninkauja tris dienas – trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. „Tomis dienomis net jaučiuosi geriau“, – pridūrė pašnekovė.

Domisi ir politika

Nors Sofija mokslų nebaigė, mokėsi vos porą metų, ji puikiai skaito, rašo. Anot anūkių, bobutė klausosi „Marijos radijo“ stoties, mėgsta laikraštį „Lietuvos rytas“, skaito žurnalą „Stilius“. Tačiau dažniausiai jos rankose galima išvysti maldaknygę.

„Mama labai pamaldi, kasdien poteriauja, – pokalbį tęsė dukra Viktorija. – Prie lovos turi pašventintą altorėlį ir prie jo atsiklaupusi meldžiasi. Aš jaunesnė, bet negaliu ilgai klūpoti, o ji tai daro kelis kartus per dieną.“

Šimtametė taip pat domisi politika, per televiziją žiūri visas žinių laidas. Be to, ji dalyvauja visuose rinkimuose: renkant rajono merą Stefanija balsavo už Rolandą Janicką, o prezidento rinkimuose palaikė Gitaną Nausėdą.

Sekmadienį pasveikinti senolės atskubėjo gausus būrys jai artimų žmonių. Jubiliejaus šventę Sofijai dovanojo ir viskuo pasirūpino jos anūkės. Buvo pasamdyti ir muzikantai, taip pat pasveikinti šimtametės atvyko rajono meras R. Janickas.

Šeimos asmeninio archyvo ir AUTORĖS nuotr.

Sofija gėrėjosi jubiliejaus proga gautomis gėlėmis.

Šimtametę sveikino ir šeši proanūkiai.

Senolė rodė savo rankdarbius.

 

Palikite komentarą apie straipsnį

  • buvusi ukmergiske :
    Sveikiname sia guvia senole kuri nepanasi i simtamete, geros sveikatos Jums ir Jusu artimiesiems.