Obeliskas prie centre esančios Maskvos geležinkelio stoties.

Naujausi, Žmonės

Kelionė į Sankt Peterburgą rudenį

Genovaitė KAZIELIENĖ

Turbūt dažnas vyresnio amžiaus lietuvis, paklaustas, ar buvo Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), atsakys, jog ten yra lankęsis. Kadangi į vadinamąsias kapitalistines šalis išvykti iki nepriklausomybės praktiškai nebuvo galimybių, žmonės keliaudavo po Sovietų Sąjungą, o tarp mėgstamiausių maršrutų – būtent šis vienas gražiausių Rusijos miestų.

Šiuo metu, kai tarp Lietuvos ir Rusijos tvyro abipusis politinis šaltis, be to, jaunimas dažnai nemoka rusų kalbos, retas pasirenka išvyką į Rusijos miestus. Tuo labiau kad ir mūsų tautiečių viešai išsakomi atsiliepimai apie tokias keliones dažniausiai būdavo ne itin malonūs. Ir dėl šalies ypatumų, ir dėl požiūrio į mūsų piliečius.

Nusprendus per atostogas lapkritį dviese keliauti savo automobiliu į Rusiją ir apie tai prasitarus pažįstamiems, išgirdome dvejonių, ar verta tai daryti. Juk Sankt Peterburgas, dažniausiai vadinamas Piteriu, pats gražiausias yra vasarą – per baltąsias naktis. Tačiau savo ketinimų neatsisakėme, kadangi keliaujant rudenį irgi yra pranašumų, nes tai – ne turizmo sezonas, be to, savotišką grožį galima pamatyti bet kuriuo metų laiku.

Reikalinga viza

Pirmiausia reikėjo pasirūpinti viza – norintiems patekti į Rusijos Federaciją lietuviams, kaip ir kitiems Europos Sąjungos gyventojams, ji būtina. Tiesa, šalis paskelbė, kad nuo spalio mėnesio 53 valstybių, taip pat ir Lietuvos, gyventojai į Sankt Peterburgą, Leningrado sritį gali vykti su nemokamomis elektroninėmis vizomis. Savo automobiliais važiuojantys lietuviai keliauja per Estiją, Narvos miestą, kuris ribojasi su šia sritimi.

Mes pasirinkome kitą variantą – vykti per Latviją, Pskovą. Tuo pačiu aplankyti ir šį istorinį miestą. Tokiu atveju reikalinga mokama viza.

Norint ją gauti, nebūtina pačiam vykti į Rusijos ambasadą. Internetinėje erdvėje nemažai firmų siūlo šią paslaugą. Kainos maždaug vienodos – jei viza suteikiama po aštuonių dienų, su draudimu tai paprastai atsieina 80 eurų. Jei reikia greičiau – kainos nenurodomos, mokama „pagal susitarimą“. Teikiantys šias paslaugas sutvarko viską – pasirūpina ir kvietimu į Rusiją, nes be jo viza neišduodama.

Tikrino ir šuo

Būdami Europos Sąjungos valstybės piliečiais ir laisvai važiuodami per Bendrijos teritoriją jau neįvertiname to patogumo. Prisimename tada, kai pasienyje į trečią šalį tenka patirti visas patikros „smagybes“, ypač vykstant nuosavu automobiliu.

Įvažiavus į Rusijai priklausančią pasienio teritoriją, reikėjo pildyti nemažai dokumentų, lakstyti nuo vieno langelio prie kito, kad juos pateiktum pasieniečiams, muitininkams, galų gale, baigus „popierinius reikalus“, teko atidaryti visas dureles, kapotą, bagažinę ir laukti automobilio patikrinimo. Atėjo du pasieniečiai, viena jų – moteris su labradoru. Jis ir atliko didžiausią darbą – palieptas uostinėjo viduje, nosį kišo į bagažinę, po kapotu. Pareigūnas tik žvilgtelėjo vienur, kitur, daugiau „iš reikalo“.

Lengvuoju automobiliu tuo metu kirtome sieną vieninteliai. Vis dėlto, pasienio procedūros užtruko pusantros valandos.

Kuras – pigesnis, vairuotojai – kultūringi

Nuriedėję kelis kilometrus, iš karto užsukome į degalinę. Nes jau buvome išsiaiškinę, kad kuras Rusijoje perpus pigesnis – vienas litras dyzelino kainuoja apie 60 centų. Prisipildėme pilną baką ir pasukome link Peteburgo.

Važiuodami smalsiai dairėmes aplinkui. Įdomu buvo išvysti pas mus jau beveik išnykusius uazus, keliuose daug žigulių. Kai kurių išvaizda tokia, jog stebino, kad apskritai jie dar juda…

Trobesiai pakelėje arba visiškai sunykę, arba tvarkingi, bet kuklūs. Prabangesnių namų nesimatė.

Ruduo parodė savo kaprizus – visą kelią dulkė lietus, anksti sutemo. Nors keliai geri, tačiau prisiėjo važiuoti dvipusiu eismu, o lyjant tai buvo nelengva, vakare dar ir automobilių šviesos akino. Be to, už Pskovo kelias remontuojamas, tad teko sugaišti ir prie keturių šviesoforų. Tik likus keliasdešimčiai kilometrų iki Peterburgo atsirado trys eismo juostos.

Peterburgą privažiavome per patį piką – prieš šeštą valandą vakaro. Sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau nepažįstamame mieste orientuodavosi vairuotojai. Dabar viskas paprasčiau – visagalė navigacija nurodo kiekvieną žingsnį. Bet didmiestis yra didmiestis – teko dažnai persirikiuoti, ir įsitikinome, kad vairuotojai čia geranoriški, kultūringi – visada praleidžia.

Per pusantros valandos pasiekėme pačiame centre, Nevskio prospekte, esantį butą, kurį iš anksto išsinuomojome. Netgi pavyko kieme pasistatyti automobilį. Tai dar vienas rudens pliusas, nes vasarą šis miestas „dūsta“ nuo mašinų, o jų parkavimas yra viena iš didžiausių problemų.

Nors miestas pavadintas nauju vardu, tačiau ant pastatų yra ir senų pavadinimų.

„Perduokit linkėjimus visam Pabaltijui“

Vykti į kelionę užsisakius paslaugą agentūrose yra labai patogu, nes viskuo pasirūpinta. Tačiau tai – ir minusas, nes viskas minutė minutėn suplanuota. Būtinai turi eiti ten, kur veda, būti tiek, kiek leidžia. Visada privalai žiūrėti į laikrodį, kad nepavėluotum, nes jei taip atsitiktų, sulauktum tokių bendrakeleivių žvilgsnių, jog geriau prasmegti į žemę. O kai į parduotuvę suplūsta pusšimtis turistų ir visiems reikia tų pačių prekių…

Keliaujant savarankiškai viską dėlioti prisieina patiems. Tai nėra paprasta. Bet rūpesčius atlygina tai, kad pats gali nuspręsti, kur lankytis, kuo grožėtis ilgiau, pro ką tik pralėkti. Atsikelti vėliau, bet mieste klaidžioti iki gilios vėlumos.

Dar vienas privačios kelionės pranašumų – galimybė geriau pažinti žmones. Dideliame mieste kyla visokių neaiškumų, ypač jei nori važiuoti metro, bet niekada nesinaudojai šia transporto priemone, arba reikia surasti kokį nors turistinį objektą.

Prisieina daug klausinėti ir džiaugėmės, jog visada sulaukdavome geranoriškų paaiškinimų. Vyresni rusai, išgirdę akcentą, kartais pasiteiraudavo, iš kur esame. Atsakius, jog iš Lietuvos, nusišypsodavo, linktelėdavo galva. Priešiškumo nė karto nepajutome, o viena pardavėja netgi paprašė: „Perduokit linkėjimus visam Pabaltijui!“

Tikriausiai viskas priklauso nuo to, kaip pats bendrauji ir esi nusiteikęs kitų atžvilgiu.

Išskirtinis miestas

Peterburgas – išskirtinis miestas. Čia atvykę pasijutome kaip kitoje valstybėje. Gatvėse – prabangūs automobiliai, centre žiguliuką vargiai pamatysi. Tviskančios parduotuvių vitrinos, viliojančios žinomų dizainerių drabužiais, avalyne, aksesuarais, ir nubaidančios didžiulėmis kainomis.

Bet kiekviename kampelyje – ir daugybė išmaldos prašytojų. Nuo vaikų, jaunų vyrų, neįgaliųjų iki senučių, stovinčių su ištiestu puodeliu. Kai kurie elgetos klūpi, retkarčiais žegnojasi. Tačiau jie nėra tokie pamaldūs, kokiais dedasi – vienai tokiai paaukojus keliasdešimt rublių ir paklausus, ar galima ją nufotografuoti, elgeta staigiai atsitiesė ir piktai pagrasino pirštu: „Ne!“ Net kilo mintis, kad ta apsikūtojusi ir užsileidusi ant akių skarą moteris gali būti vyras, nes kelios matomos žilų plaukų sruogos atrodė dirbtinės…

Muzikantai užsidirba metro – vienoje stotelėje įlipę, kol metro privažiuoja iki kitos stotelės, jie sugeba ne tik akompanuodami sau gitara ar kitu instrumentu padainuoti, bet ir pereiti per vagoną rinkdami pinigus.

Elgetos gatvėje – įprastas vaizdas.

Ermitažo muziejus

Žinoma, svarbiausia šiame mieste – kultūriniai, istoriniai paminklai.

Vienas jų – Ermitažas. Tai ne tik visos Rusijos kultūros lobynas, bet ir unikali meno kolekcija, demonstruojanti viso pasaulio meno istorijos raidą. Jis yra ir vienas didžiausių ir seniausių muziejų pasaulyje, Jekaterinos II įkurtas 1764 metais ir visuomenei atvertas nuo 1852-ųjų.

Ermitažą sudaro šeši pastatai, išsidėstę palei Nevos upės krantą. Šie didžiuliai rūmai, turintys per 1 000 kambarių ir beveik 2 000 langų, buvo pastatyti per aštuonerius metus. Rūmų fasadas nusidriekęs 150 metrų.

Pastatuose yra daugiau kaip 350 salių ir apie 60 000 eksponatų, o archyvuose saugoma 3 milijonai įvairių objektų. Šiam pastatų ansambliui priklauso ir Žiemos rūmai, kurie buvo oficiali imperatoriaus rezidencija nuo 1732 m. iki 1917 m.

Teko skaityti, kad paskaičiuota, jog kasdien lankantis muziejuje ir nagrinėjant kiekvieną eksponatą, susipažinti su visa muziejaus kolekcija prireiktų 80 metų.

AUTORĖS nuotraukos

B. d.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • DEKUI :
    Perskaiciau su idomumu , laukiu tesinio.
  • Ukmergiete :
    Didelis aciu!
  • Buvusių nebuna :
    Teko būti 1980 metais po olimpiados. tai nuostabus miestas. Ačiū autorei už gerą straipsnį, lauksim tesinio.
  • Buvusių nebuna :
    Teko būti 1980 metais po olimpiados. tai nuostabus miestas.