Asociatyvi nuotrauka.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Vyks 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija

2017-ųjų sausio 3 dieną pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. 1863–1864 m. sukilėlių vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremoniją, bendradarbiaujant su Lenkija, nuspręsta surengti šių metų lapkričio 22 d. Palaikai bus laidojami Vilniaus Rasų kapinėse.

XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai. Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai prieš pavergėjus. Vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863–1864 m. sukilimas.

Šis sukilimas prieš Rusijos imperiją prasidėjo 1863 m. sausį Varšuvoje, Lenkijos Karalystėje. Netrukus jis išplito ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, dabartinėje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje bei Ukrainoje. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę. Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų Bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis Konstantinas Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi.

Sukilime dalyvavo beveik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. Sukilimas jame dalyvavusių tautų atmintyje išliko kaip bekompromisės pasiaukojamos kovos už laisvę, tautų teisę į nepriklausomą gyvenimą ir pilietines teises simbolis.

1863 m. birželį–1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą. „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.

Kovojusieji ir žuvusieji pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją.

Laidotuvių ceremonija lapkričio 22-ąją, 8.30 valandą, prasidės Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme ir persikels į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Čia su sukilėlių palaikais galės atsisveikinti visuomenė, dalyvaus oficialūs asmenys ir užsienio delegacijos iš kaimyninių valstybių. Šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Vėliau laidotuvių procesija Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis pajudės iki Senųjų Rasų kapinių. Amžinojo poilsio 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atguls Senųjų Rasų kapinių koplyčioje.

Laidotuvių ceremoniją tiesiogiai transliuos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Likus keletui dienų iki numatytos sukilimo dalyvių laidotuvių ceremonijos, lapkričio 20 d. Lietuvos nacionalinis muziejus atidarys neeilinę parodą, skirtą jų gyvenimui, dalyvavimui sukilime ir tragiškam likimui atskleisti. Parodai unikalumo suteiks ir išskirtinė vieta – ji bus atidaryta patalpose, kuriose XIX a. veikusiame kalėjime buvo kalinami 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. Paroda veiks nuo lapkričio 21 d. iki 2020 m. birželio 1 d.

Kartu su paroda muziejus pristatys ir dvi 1863–1864 m. sukilimo temai skirtas knygas. Į lietuvių kalbą išversti vieno iš sukilimo vadų žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai“ – tai odė nesavanaudiškumui, atsidavimui Tėvynei, ištikimybei ir pasiaukojimui. Netrukus pasirodysiančioje knygoje „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ pirmą kartą bus išsamiai papasakota dramatiškų įvykių Lukiškių aikštėje istorija. Knygų pristatymai vyks lapkričio viduryje.

1863–1864 sukilimui Lietuvoje atminti lapkričio 21 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmai, Didžioji g.4) organizuojamas parodos „Artur Grottger. „Lituania“. 1863–1864 sukilimas Lietuvoje“ atidarymas. Pirmą kartą Lietuvoje bus demonstruojami A. Grottgerio ciklo „Lituania“ originalūs piešiniai (ciklas „Lituania“ yra saugomas Nacionaliniame muziejuje Krokuvoje). Paroda veiks iki 2020 m. sausio 26 d.

Paruošė

Loreta EŽERSKYTĖ

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį