S. Auglys Tolerancijos centre įkurdino daug mušamųjų instrumentų, tarp kurių – ir didžiulis būgnas. AUTORĖS nuotr.

Kultūra, Naujausi

„Dievas visada atveda ten, kur reikia, nori tu to, ar nenori“

Genovaitė KAZIELIENĖ

Šio šeštadienio vakarą Kraštotyros muziejuje vyks vieno žinomiausių Lietuvos perkusininko, kompozitoriaus, aranžuotojo kraštiečio Sauliaus Auglio koncertas, kurį jis dovanoja ukmergiškiams savo penkiasdešimtojo jubiliejaus proga. Kartu koncertuos ir svečiai iš Italijos Stefan Del Sole ir pianistė bei dainininkė Anna Rita Peluso.

 

Būgnai – puodai ir žaislai

Gyvenimo pusiaukelė – puiki proga prisiminti pradžią, likimo vingius, vedančius į vieną ar kitą pusę, išbandymus, kurie privertė į daug ką pažvelgti kitomis akimis ir priimti kardinalius sprendimus.

Pokalbio pradžioje S. Auglys pastebi, kad „Dievas visada atveda ten, kur reikia, nori tu to, ar nenori.“

Prisimindamas vaikystę jis pasakoja, jog sesuo lankė Muzikos mokyklą ir grojo smuiku, tad ir jis norėjęs griežti šiuo instrumentu. „Tačiau mačiau, kiek daug dirba mano sesė, o aš darbštumu nelabai pasižymėjau. Gal dėl to, pasiteisinęs, jog pramiegojau, nenuėjau į perklausą, kuri būtina prieš stojant mokytis“, – šypsosi maestro.

Jis prisipažįsta, kad nuo mažens mėgo būgnus – jais tapdavo ir puodai, ir žaislai. Kai mokėsi Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje, po pamokų vaikas eidavo pas mamą, dirbusią tuometinėje „Šilo“ gamykloje. Įmonė turėjo įsigijusi būgnus, kuriais jam leisdavo groti.

Po to, kai Saulius sužinojo, kad Muzikos mokykloje mokytojas Antanas Pocius kuria mušamųjų skyrių, nutarė čia mokytis. „A. Pocius iš obels pagamino ksilofoną. Pažiūrėjau ir kone išsigandau – ir man šia pabaisa reikės groti? Tačiau pripratau…“ – mintimis vėl nusikelia į pradžią marimbininkas.

Jis neslepia, kad nors ir labai mėgo muziką, taip pat viliojo sportas – vaikinas lankė dziudo treniruotes, karatė užsiėmimus. „Per vieną treniruotę susilaužiau koją. Tėvams pasakiau, kad nelaimė atsitiko, kai ėjau į Muzikos mokyklą… Žinoma, vėliau prisipažinau, kaip iš tiesų viskas įvyko“, – juokiasi muzikas.

Žodžiai, tapę lūžiu gyvenime

Baigęs aštuonias klases jis nutarė išvažiuoti iš Ukmergės. Tačiau reikėjo dar vienerius metus lankyti Muzikos mokyklą. „Į devintą klasę nėjau, pradėjau mokytis Žemės ūkio technikume. Tuomet jau puoselėjau planus studijuoti Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Kai apie tai prasitariau kitiems, daugelis nustebo dėl mano pasirinkimo – mat nebuvau pats stropiausias mokinys“, – neslepia S. Auglys.

Vis dėlto jam pavyko įstoti. Tačiau, kaip pats dabar sako, „pusę metų nežinojau, ką čia veikiu“. Aukštojoje mokykloje vykdavo ne tik paskaitos, bet ir praktiniai užsiėmimai. „Į juos neidavau, „gastroliavau“ po didmiestį. Kartą dėstytojas Arvydas Vainius man paaiškino, kad reikia dirbti ir paskaitoms pasibaigus. Arba grįžti į Ukmergę ir daryti tai, ką noriu“. Šie žodžiai tapo lūžiu mano gyvenime. Jie mane taip stipriai paveikė, kad kibau į darbą po dvylika valandų per dieną“, – prasitaria apie kardinaliai pasikeitusį požiūrį pašnekovas.

Jis prisimena, kai trise – kartu su fagotininku, dabar kompozitoriumi Artūru Mikoliūnu bei palangiškiu kontrabosininku Jonu Pauliku nutarė pasivaržyti, kuris ilgiau gros: „Buvo galimos pertraukos tik parūkymui, pietums. J. Paulikas grojo 28 valandas, A. Mikoliūnas – 32, o aš – 34 valandas.“

Didžiulis darbas ir pastangos davė vaisų – dar mokydamasi konservatorijoje jis buvo priimtas dirbti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Kraštietis sako, kad ir dabar girdįs Virgilijaus Noreikos žodžius: „Aš matau, kad tu būsi vienas iš geriausių.“

Koncertavo daugelyje pasaulio šalių

S. Auglys su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, talkino Lietuvos valstybiniam, Nacionaliniam simfoniniam orkestrams. Taip pat dalyvavo Pasaulio jaunimo simfoniniame orkestre, grojo įvairiuose šiuolaikinės muzikos ansambliuose.

Kaip marimbininkas solistas pasirodė koncertuose Belgijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje, Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Italijoje.

Iš šių kelionių jam labiausiai į atmintį įstrigo pasirodymas Meksikoje: „Didžiulėje salėje, į kurią susirinko du tūkstančiai žiūrovų, pirmiausia grojo meksikietiškas marimbos ansamblis. Muzika buvo tokia, kad kojos kilnojosi… Sunerimau, kaip publika reaguos į mano atliekamus rimtus kūrinius. Tačiau kai pradėjau groti, salėje tapo visiškai tylu…”

Muzikanto prisiminimuose – ir pirmasis koncertas, kuris vyko Ukmergėje: „Prieš pasirodymą labai nerimavau. Draugas pasiūlė išgerti tabletę. Išgėriau. Tikrai nerimas išnyko, bet neliko ir jausmo. Tad ta tabletė buvo pirma ir paskutinė… “

Organizavo festivalius

1998 metais S. Auglys kartu su Raimondu Vilkočinsku ir Albertu Ivanausku surengė pirmąjį perkusijos festivalį Lietuvoje – tai įvyko Vilniuje, kultūros, pramogų ir sporto rūmuose. Renginyje apsilankė daug svečių iš užsienio. 1999-2000 metais festivalis persikėlė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Po to trejus metus „viskas sustojo“. „Vienu metu išsikalbėjus su tuomete Kultūros centro direktore Eugenija Vaitkiene, ši pasiūlė organizuoti festivalį Ukmergėje. Esu patriotas, todėl norėjau, kad renginys vyktų per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Bendromis pastangomis 2005 metų Kovo 11-ąją prie nepriklausomybės paminklo „Lituania Restituta“ nuaidėjo pirmojo tarptautinio būgnų ir perkusijos festivalio mušamųjų garsai. Per kelias dienas vykusį renginį ne tik koncertavo žinomi atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio, bet ir organizuotas tragiškai žuvusio talentingo būgnininko Jono Taločkos jaunųjų atlikėjų konkursas, taip pat vyko meistriškumo kursai“, – vardija renginius maestro.

„Elektros jungiklio garsas prilygo dūžiams“

Su festivalio Ukmergėje organizavimu susijusi ir pati skaudžiausia gyvenimo patirtis. Prieš 2011 metais vykusį renginį S. Auglys aptarinėjo, derino paskutines detales, ruošėsi dar parepetuoti. „Manęs paprašė, kad nuvažiuočiau į LRT televizijos laidą „Labas rytas“ pareklamuoti festivalio. Labai nenorėjau, nes buvo gausybė darbų, tačiau vis dėlto nutariau vykti“, – pasakoja marimbininkas.

Pasibaigus laidai, kovo 10-osios rytą grįžtant į Ukmergę, įvyko šiurpi nelaimė – automobilis, kurį vairavo Kultūros centro vairuotojas, Širvintų rajone rėžėsi į miškavežį. Po avarijos abu vyrai atsidūrė reanimacijoje. „Man buvo sukrėstos smegenys, keliose vietose lūžęs žandikaulis, patyriau kitų sužalojimų. Gydymo įstaigose praleidau ne vieną mėnesį. Klausa pasidarė tokia jautri, kad žmonos jungiamo elektros jungiklio garsas prilygo dūžiams. Dėl to galvojau, kad būgnais groti jau negalėsiu.“

Vis dėlto rudenį problemų dėl klausos pradėjo mažėti, kol viskas stojo į savo vietas. „Tačiau sunkiausia buvo su savimi susitvarkyti psichologiškai. Gydytojas Aidanas Preikšaitis, kai nuvykau konsultuotis, patikino, kad reikės dešimtmečio, kol visiškai atsigausiu…“ – pastebi pašnekovas.

Pasirinko kitas vertybes

Jis teigia, jog po nelaimės pradėjo viską vertinti kitaip. Darbas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur nuo 1993-ųjų S. Auglys buvo simfoninio orkestro mušamųjų grupės koncertmeisteriu, nors ir stabilus, užtikrinantis pajamas, tačiau labai įtemptas. „Ryte – repeticija, po to – pertrauka, vakare – spektaklis. Grįžti apie vienuoliktą valandą, tačiau dėl buvusios įtampos, emocijų prireikia dar gerokai laiko, kad „atsileistum“, – sako muzikas. – Po avarijos, ilgo gydymosi supratau, kad noriu laisvės – kūrybai, koncertams, darbui su vaikais, daryti tai, kas man įdomu. Todėl išėjau iš Operos ir baleto teatro.“

2017-aisiais jis atsisakė ir dėstytojo pareigų Lietuvos muzikos ir meno akademijoje, kur studentus mokė 10 metų.

Paskutinį festivalį Ukmergėje S. Auglys rengė 2013-aisiais. Po to organizatorių keliai išsiskyrė – nesutapo nuomonės kai kuriais klausimais. Savivaldybė, pasikvietusi kitą meno vadovą, pradėjo rengti festivalį nauju pavadinimu, S. Auglys tokius renginius organizavo kituose miestuose. Atlikėjas neslepia, kad prisidėtų Ukmergėje organizuojant ir dabartinius festivalius, tačiau niekas jo nekviečia…

Gastrolės, koncertai, kelionės perskusijos meistrą suvedė su daugeliu žinomų žmonių. S. Auglys turi daug draugų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Maestro džiaugiasi, kad galėjo bendrauti, dirbti su tokiais dirigavimo profesionalais kaip Rimas Geniušas, Jonas Aleksa, kitais.

Muziką išgirdo autobuso variklio burzgesyje…

S. Auglys – ne vieno muzikinio kūrinio autorius. Jis pasakoja, kaip gimė pirmieji akordai: „Jaunystėje dažnai autobusu keliaudavau iš Vilniaus į Ukmergę. Kartą važiuodamas mašinos variklio burzgesyje išgirdau muziką… Išlipus melodija pasimiršo. Kai tai pasikartojo, su savimi pasiėmiau popieriaus lapą, kad galėčiau pasižymėti tai, ką girdžiu. “

Pirmą rimtą kūrinį – koncertą marimbai, S. Auglys parašė mirus tėčiui. „Jį pradėjau kurti 2001 metais. Veikalą sudarė trys dalys: „Ego“ – tai aš, „In memoriam“ – tėvas, ir „Imp“ – išdykėlis sūnus. Taip pat kūriau dainas marimbai, koncertinius etiudus, pjeses, esu išleidęs penkias kompaktines plokšteles, – vardija kompozitorius. – Vienas didžiausių darbų – roko opera „Gediminas“ (Legenda apie Vilkmergę). Ją dar tobulinsiu, mažinsiu orkestrą. Likus tik roko grupei, pianistams, vokalistams, atsirastų galimybė šią operą parodyti Čikagos lietuviams.“

Dabar S. Auglys pradėjo rašyti psalmes anglų kalba – kad kūriniai būtų atliekami ir užsienyje. Anot autoriaus, tai bus šiuolaikinė kantata, kurioje gros gitaros, vargonai, dainuos choras, vokalistai. Taip pat rašo muziką kuriamam dokumentiniam filmui, pasirodysiančiam kitais metais.

Nori, kad mušamuosius pamiltų ir vaikai

Maestro prisipažįsta, kad dabar gyvena „maršrutu Ukmergė-Vilnius“. Tai yra, šiuo metu apsistojęs pas mamą, tačiau labai dažnai važiuoja į sostinę. Ten jis turi studiją, moko groti vaikus, šiame didmiestyje yra ir nemažai jo instrumentų. Marimbininkas kartais koncertuoja – kai šios savaitės pradžioje kalbėjomės, buvo ką tik grįžęs iš JAV, Čikagos, kur pasirodė lietuvių bendruomenei.

S. Auglys trokšta, kad mušamuosius pamiltų ir ukmergiškiai vaikai. Dėl to į Ukmergę parsivežė daug instrumentų – dvi marimbas, 10 džembių, kitų, kuriuos įkurdino Tolerancijos centre. Taip pat įsigijo ir tris didelius būgnus, vienas ypač įspūdingas – 1,45×0,90 m skersmens. „Atidariau mokyklėlę, kurioje kol kas mokosi du vaikai. Taip pat dirbu su beveik dvidešimčia Antano Smetonos gimnazijoje mokinių, su kuriais džembėmis grojame afrikietišką muziką. Labai norėčiau, kad Meno mokykloje, Muzikos skyriuje būtų įkurta mušamųjų klasė. Jos auklėtiniai galėtų pasirodyti perkusijų ir būgnų festivalyje.“

Puoselėja planus Ukmergėje burti kamerinį orkestrą

„Jau senokai kirba mintis Ukmergėje suburti kamerinį orkestrą. Miestas – geroje strateginėje padėtyje, netoli Panevėžys, Kaunas, Vilnius, iš kur galima prisikviesti atlikėjus. Dėl tokiokolektyvo kūrimo tariausi su dirigentu Aleksandru Šimeliu. Jis dirigavo atliekant mano kūrinį „La valse“, taip pat valstybinio orkestro „Trimitas“ gastrolėse Rusijoje, Valstybiniame Puškino muziejuje Maskvoje. Kartu su juo vykdėme ir bendrus muzikinius projektus. A. Šimelis pritarė mano idėjai. Reikėtų tik tartis su savivaldybe, kad atrastų mums patalpas“, – atskleidė S. Auglys.

Pirmosios pamokos Ukmergėje.  Loretos EŽERSKYTĖS nuotr.

 

Palikite komentarą apie straipsnį