Dviejų šerdžių kryžius.

„Koplyčios Ukmergės rajone - sakraliniai paminklai“

Tarp Želvos krašto medinės architektūros – ir koplytstulpiai

Zita KRIAUČIŪNIENĖ, Rasa POVYLIENĖ

Sugrįžimas
Rasališkių kaimas yra už 1,5 km nuo Želvos į pietryčių pusę. Čia yra 19 sodybų ir 30 gyventojų. Želvos krašte XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kartu su Paželviais buvęs vienas lietuviškiausių kaimų. Iš jo kilę visi tarpukario Želvos valsčiaus viršaičiai: Juozas ir Vytautas Kalveliai, Jonas ir Stasys Vaišučiai.
Tarpukario laikais ir dar vėliau prie kelio į Šešuolius, ant Želvelės kranto, gražioj aikštelėj, buvo ir Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis, kurį globojo, saugojo Kalvelių šeima. Čia, jo papėdėje, jaunimas rengdavo gegužines, sueigas. 1949 m. koplytėlė neteko savo globėjų – Želvos viršaitis Vytautas Kalvelis su šeima buvo ištremti į Sibirą.
Jau sovietmečiu platinant kelią į Šešuolius, tiesiant per Želvelę naują tiltuką, koplytstulpį išgriovė. Tolesnis paminklo likimas nežinomas.
Atgimimo metais tremtinio ir buvusio Želvos viršaičio Vytauto Kalvelio sūnūs Vytautas, Stasys, Jonas, dukra Danutė pastatė koplytstulpį senojoje vietoje – tik artėliau kelio. Stulpelis naujų formų – raižytu ornamentu padailintas stiebas, užsibaigiantis ornamentuota papėde, ant jos – koplytėlės namelis su arkine niša, kurioje po stiklu – Rūpintojėlio skulptūrėlė. Koplytstulpio stiebą ir namelį ornamentais papuošė šio darbo sumanytojas rasališkietis Vytautas Kalvelis.
Rasališkiai nebe tie – kaimas sensta, nyksta. Jaunimo nebėra. Ir prie naujos koplytėlės jau nebesirenka rasališkiečiai…

Atradimas, arba Šventoji paslaptis
Apie mažą koplytėlę medyje Želvoje žinojo du žmonės – kunigas Petras Avižienis ir girininkas Gintautas Povylius. Pastarasis ir kelią žinojo. Tiesa, jo nėra, net takelis neveda – kelelis, vedęs nuo Krupeliškių į Laumėnų mišką, žole užžėlęs. Tokioj glūdumoj, netoli Gasparo Uščiausko sodybos, jau nebeturinčios gyventojų, Laumėnų miško pakrašty, stovi senas ąžuolas. Kiek metų šis milžinas turi, niekas nepasakys. Metai eina, o medis vis toks pat. Vis gyvas. Ne vien savo lapija, bet ir mažuoju stebuklu – dviem koplytėlėm. Ąžuolo kamiene, ranka nepasiekiamoj vietoj, įkeltos jos viena šalia kitos. Apačioj – senas, jau patrūnijusio medžio kryželis su metaline Nukryžiuotojo statulėle, pridengta skardiniu stogeliu. Kita, virš šios, naujesnė, kitokia: ant medinės lentutės – kryželis su panašia statulėle. Toks pats dantytais kraštais stogelis iš cinkuotos skardos.
Ąžuolą šventuoju ženklu pirmasis pažymėjo Stasys Dūda, G. Uščiausko žentas (jau miręs), dar kolūkio laikais pastebėjęs medį milžiną. Antrąją koplytėlę, aukščiau, kėlė Edvardo Uščiausko sūnus Petras. Ąžuolo galybei, ilgaamžiškumui pažymėti… O gal tėvų ir protėvių tikėjimui išsaugoti, nuo valdžios persekiojimų ir paniekos apginti?
Senutis ąžuolas tebestovi – toks pat, nesikeičiantis. Galingu kamienu ir reta lapija vis besistiebiantis aukštyn. Su savo paslaptim – dviem mažom koplytėlėm.

Aginčių globėjai
Vienas puošniausių, didingiausių, šviečiantis iš toli – Aginčių kaimo kryžius.
Mažosios architektūros sakralinis paminklas yra vienas iš trijų, pastatytų kunigo Petro Purlio rūpesčiu. Gimęs ir augęs šiame kaime, branginantis savo gimtinę, jis prisimena iš tėvų pasakojimų, kad tarpukariu Aginčiuose stovėję 5 kryžiai.
1992 m. šio kaimo išeivių ir dabartinių gyventojų lėšomis dešinėje kelio į Činelius – Daubariškius pusėje, gražioj lygumėlėj, kunigo P. Purlio pastangomis buvo pastatytas įspūdingas 5 m aukščio kryžius. 1992 m. rugpjūčio 29 dieną, dalyvaujant dideliam būriui Aginčių ir aplinkinių kaimų žmonių, vietinių ir iš toli suvažiavusių. Savų ir svečių. Naują kryžių šventino ir šv. Mišias aukojo Nukryžiuotojo papėdėje pats rūpintojas.
Kryžiaus architektūrinis sprendimas originalus: tvirtas stiebas, kryžmą puošia saulės formos vainikas su spinduliais. Centre – iš medžio drožta didinga Nukryžiuotojo statula, užimanti kone pusę vertikaliosios stiebo dalies. Po Nukryžiuotojo kojomis – ornamentuota plokštė. Joje – užrašas: ,,Dieve, laimink Tėvynę Lietuvą, globok Aginčių kaimą“. Kitoje kryžiaus pusėje, po Šv. Dvasios simbolio – balandžio sparnais lentelėje išraižyti žodžiai: ,,…kai tave menu aš, tėviške senoji, su tavim kai atminimuose esu…“ (Bernardas Brazdžionis).
Pro šį didingą kaimo atminimui skirtą paminklą negali abejingai praeiti ar pravažiuoti. Jis kviečia, ramina, kelia viltį… Kryžiaus papėdėje visada žydi gėlės.
Dar vienas kryžius stovi gražioje aikštelėje, kairėje keliuko į kunigo Purlio gimtinę pusėje. Jo autorius – tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus brolis Stasys Zinkevičius. Statinys papuoštas monstrancijų ornamentika, Kristaus Kančia irgi medinė. 2004 m. spalio 3 dieną po naujuoju gimtinės kryžiumi šv. Mišias aukojo ir šventino paminklą kunigas P. Purlys, sukvietęs į šventę aplinkinių kaimų žmones, savo bičiulius.
Trečiasis kryžius pastatytas Purlių sodybos kieme.

Dviejų šerdžių kryžius
Pagal išlikusią senų laikų nuotrauką kunigas P. Avižienis naujam statiniui parinko tą pačią vietą – dešinėje pusėje prieš šventorių, netoli varpinės. Toje vietoje seniau tarp darželio gėlių buvęs kryžius, šalia jo – stiebas vėliavai. Šiltuoju metų laiku čia vykdavo želviečių sueigos.
Pasirinkta menininkų Ksenijos Jaroševaitės ir Vlado Urbonavičiaus idėja – ant kylančio ir tarsi mus keliančio kryžiaus vaizduoti Prisikėlusio Kristaus figūrą.
Kryžius pastatytas 1999 m. gruodžio 18 dieną, per pūgą. Šventą darbą atliko kunigas P. Avižienis ir parapijos vyrai.
Mažosios architektūros statinys ypatingas – turi savo paslaptį: dviguba medžio šerdis eina nuo pagrindo iki viršūnės. Nėra ant jo tradicinio Nukryžiuotojo: ant kryžmos išskobta Prisikėlusio Kristaus su marškiniais ir plačiai išskėstom rankom lyg sparnais figūra. Toks Kristaus paveikslas ne liūdėti kviečia, o eiti kartu, dvasia tobulėti ir džiaugtis.
Kitoje kryžiaus skersinio pusėje išskobti žodžiai iš Evangelijos: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ – iš kairės į dešinę, tarsi kviečiantys į dvasinį prisikėlimą…

Skuolių koplyčios skulptūrinis ženklas

Skuolių šv. Antano koplyčia, statyta 1846 m. dvarininkų Kirsnevskių, turi savo netrumpą istoriją. Ilgą laiką priklausiusi dvarininkų šeimai, XIX a. pabaigoje jau kvietė visus tikinčiuosius. Pamaldos čia vyko lenkų kalba. Panaikinus baudžiavą, kylant tautinio atgimimo idėjoms, XX a. pradžioje čia pirmą kartą lietuviškai nuskambėjo Želvos vyrų giedama Šv. Mišių pradžios giesmė – ,,Pulkim ant kelių“. Čia vyko šv. Antano atlaidai.
Daug metų koplyčioje meldėsi ne tik Skuolių kaimo, bet ir kiti Želvos krašto tikintieji. Čia kiek-vieną birželį vykdavo tradiciniai Šv. Antano atlaidai. Koplyčios šventoriuje buvo laidojami šio kaimo žmonės.
Sovietmečiu maldos nameliai buvo nusiaubti, koplyčios rūsio kapavietė išniekinta. Dingo relik-vija – nežinomo dailininko tapytas šv. Antano paveikslas.
1989 m. atvykus į Želvą kunigui P. Avižieniui Skuolių kop-lyčia restauruota. Atnaujintos tradicijos tvarka švenčiami Šv. Antano atlaidai, pirmąjį mėnesio antradienį čia laikomos šv. Mišios, vyksta gegužinės, birželio pamaldos, laidotuvių, metinių šv. Mišios, rekolekcijos.
2005–2006 m. koplyčia vėl atnaujinta. 2006 m. birželį Skuolių koplyčioje vyko jubiliejiniai, 160-ųjų jos gyvenimo metų atlaidai.
1995 m. kunigo P. Avižienio rūpesčiu prie Skuolių koplytėlės, dešinėje pusėje prieš šventorių, iškilo naujas koplytstulpis. Statinio autoriai – tautodailininkai Viktoras Žilinskas iš Kauno ir Eugenijus Banys iš Karmėlavos. Skulptūrinis ženklas matomas iš toli. Ant tradiciškai aukšto stiebo – mažutė koplytėlė su keturšlaičiu stogeliu. Po ja, stiebo abiejose pusėse, išdrožti Šv. Antano ir Kristaus bareljefai, iš kraštų puošti augalinių motyvų mediniais ornamentais.
Koplytėlė gyvena savo atgimimą.
G. POVYLIAUS nuotraukos

Aginčių kryžius.

Atgimęs Rasališkių kaimo koplytstulpis.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas