Asociatyvi nuotrauka.

Jaunimas

Mokytojos palinkėjimas mokiniams

Erminija DEVIATNIKOVIENĖ

Teigiama, kad tylėdamas pasakai daugiausia, bet šiandien norisi pakalbėti.

Apima didžiulė palaima, kai sugebi atleisti, kai pyktį prispaudi kulnu ir neleidi jam augti, kai vis dar gali svajoti, kurti, siekti, aukotis. Juk tai, ką atiduodame, lieka amžinai.

O jei kartais lieki vienas, nesuprastas, neįvertintas, laikas prisiminti norvegų rašytojo ir dramaturgo Henriko Ibseno žodžius: „Stipriausias tas, kuris labiausiai vienišas.“

Bet kuri situacija duodama mums ne veltui. Gal ji mus nokina, gal leidžia pereiti visas Biblijos laikų klaidas, kad sutvirtėtų stuburas, išskaidrėtų žvilgsnis, susidėliotų mintys.

Kaip teigia egzistencialistai, kiekvieno žmogaus sąmoningas gyvenimas yra didvyriškumas, nes diena iš dienos einame į darbą, auginame vaikus, esame atsakingi. Ar gyventi, kai tragiškai nesiseka, nėra didvyriškumas? Ar susilaikyti nuo blogio, skleisti gėrį, nors viskas lyg Sizifo darbas, nėra kasdienis didvyriškumas? Juk žinoma tiesa, kad laimingiausias tas, kuris pareigą atlieka su džiaugsmu. Tai labai nelengva. Net savo lietuvių kalbą nelengva mylėti, nors ji yra pati seniausia, pati sunkiausia ir pati gražiausia. Kažkada buvau Jus tuo beveik įtikinusi. Dabar nežinau, nes žmogus apskritai yra nesuvokiamas kosmosas. Ir mes kaip tos žvaigždės einame, prasilenkiame, susitinkame, pykstame, kad sunku. Bet juk sunkiausia tada, kai lengva.

Ir aš laiminga, kad, nepaisydami laiko, mes susitinkame ir galime žiūrėti vieni kitiems į akis. Juk didžiausia vertybė, anot Antuano de Sent Egziuperi, žmogaus ryšys su žmogumi.

Džiaugiuosi, kad turėjau mokinių, apie kuriuos galiu pasakoti savo kolegoms, ir pasigirti, kad daugybę metų bendraujame, kad esu kviečiama į solidžius jubiliejus, kad jau „leidžiu“ į mane kreiptis vardu, bet vis tiek ir mokiniams, ir jų tėvams lieku mokytoja. Ir tuo labai didžiuojuosi.

Jūs visada su manimi – turiu Jūsų laiškus, palinkėjimus, veidus. Tik minčių Jūsų nebeturiu, bet manau, kad jos šviesios kaip kažkada rašyti žodžiai.

Žinoma, labai gaila, kad ant žemės delno esame tik akimirką, ir kad laikas negailestingai daug ką keičia. Bet kai ant veido nusėda raukšlelės – siela tampa lygi, be raukšlių. Tai didelė palaima.

Ir mes, ir žvaigždės kuriame nuostabiausią Pasaulio sakmę, kurioje, norim ar nenorim, visi dalyvaujame. Būkime laimingi.

 

Palikite komentarą apie straipsnį