Išniekinti neatpažintų partizanų kūnai.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (6)

Į LAISVĘ

Langas – 80×40 cm. Antri pinučiai virš lango – lygiai su žeme. Dar tokia rankena uždėta ant kabės ir užsukta 4 mm viela. Reikia atsukt tą vielą, bus galima pakelt pinučius – ir kelias laisvas.

Atėjo šeštadienis. Numatyta keliauti. Dar buvo akistata su broliu. Pirmiau atvedė mane, paskui – brolį. Leido pasisveikinti. Tai buvo paskutinis pasisveikinimas ir atsisveikinimas su juo. Ant manęs buvo supuvę baltiniai – nukrito rankovės.

Šeštadienį tris išvedė (felčerį, architektą ir dar vieną). Likom aštuoni – visi sutinka bėgti. Sukrovėme po langu savo drabužius – vietoje kopėčių, nes langas aukštai. Išėmėm pinučius. Kas pirmas? Nėra! Aš išlindau į langą ir vėl sugrįžau: „Vyrai, šiandien nieko nebus, nes tyku.“ Pastatėm pinučius atgal ir sugulėm miegoti. Rytojaus dieną – daug kalbų, buvo Sekminės, lijo smarkus lietus. Perkūnija, žaibai – dabar mūsų diena.

Šeštadienį, sekmadienį niekas netardo. Ramu. Tik prižiūrėtojų keiksmai. Šį kartą budėjo Veniauskas. Geras buvo, nenorėjome prie jo bėgti, bet nieko nepadarysi. Tokia dalia – komanda gulti, o mes pradėjome dirbti.

Tada aš pakėliau pinučius, išlindau, perbėgau per kiemą savo numatytu keliu, perlipau per malkas, išlindau pro vielas. Pradėjo šunys lot. Mat pataikiau į šunų mokyklą. Draugų nesulaukiau – nėra kada laukt. Pataikiau ant sandėliukų, per juos – į sudegusį 4 aukštų pastatą, pilną griuvėsių. Atsidūriau darže. Šunys nurimo. Perėjau daržą. Niekaip negaliu perlipt tvoros – prisitraukiu iki krūtinės, o aukščiau negaliu. Nėra jėgų. Žinoma, iš kur jos bebus: atsėdėjau 3 mėnesius be oro, dubenėlis vandens ir gabaliukas duonos. Susiradau inspektų rėmą ir be vargo perlipau.

Per vartelius patekau gatvėn. Didžiuliai batai klumpsėdami pasuko Vingio parko kryptimi. Kariškis, prispaudęs kampe mergą, nieko nesakė. Per daržus, per laukus pasiekiau mišką. Pamačiau, kad nėra Neries tilto – tik poliai kyšo. Radau 10 metrų ilgio valtį, galas juodas, subraižyta. Priėjęs fabriką, išgirdau šnaresį, kalbą. Pabijojęs eiti toliau, grįžau atgal, apžiūrėjau valtį – sveika! Šiaip taip surastu pagaliu nustūmiau ją į vandenį.

Batus, lentgalį įmečiau valtin, pats įlipau ir plaukiau pro tilto polius. Valtis didelė – drąsiai galėtų plaukti 10 žmonių. Perplaukęs į kitą Neries pusę, valtį ištraukiau ant labai stataus kranto. Lipau keturiom, pasėdėdamas.

Jau visai šviesu, reikia pasislėpt dienos nakvynei. Įlindau visai arti Radijo stoties, praskirdamas rankomis rugius. Pasidėjau batų aulus pašonėn, švarką užsitraukiau ant galvos. Saulė patekėjo visai ne toje pusėje, kur turėjo tekėti. Po 10 minučių ji, lyg ant kokios ašies, atsistojo savo vieton. Miegoti buvo šalta.

Moteris atvedė karvę, pamelžė. Kad nors keletą gurkšnelių pieno patraukus… Diena šilta, saulėta, o ilgumas – nenusakomas! Vos sulaukiau, kol nusileido saulė. Ilgai netemsta. Žmonės vis vaikšto vieškeliu Vilnius-Širvintos. Mašinos taip pat važinėja.

Sutemus žygiavau kilometrą kitą ir užėjau pas šlėktas prašyti valgyti. Davė duonos ir baltintų kruopų aliuminį dubenį. Deja, duona beregint „sutirpo“, nors buvo nemažas gabalas…

PRO ŠIRVINTAS – NAMO

Atrodo, Širvintos netoli nuo Vilniaus, bet niekaip negali prieiti. Užėjau į vienkiemį. Šulinys kieme, o kibiro nėra. Paprašiau vandens. Parodė, kad galiu baloje atsigerti.

Priėjau Širvintas. Netoli miesto gavau rūgštaus pieno.

Iki Šventosios ėjau 6 paras. Apsistojau miškelyje. Prasidėjo lietus. Įlindau į pirtį – užpuolė blusos. Apie antrą valandą užėjau į vienkiemį, kuriame buvau, kai bėgome iš Plechavičiaus armijos. Pavalgiau, padėkojau. Tą dieną sukoriau apie 20 km. Ėjau pro Gudonių kaimą. Tai mano motinos tėviškė. Dabar čia gyveno mano sesuo.

Saulė jau buvo nusileidusi, kai atėjau į Vildžiūnų kaimą, kuriame gyveno dėdė, motinos brolis Šeštokas. Jis turėjo 3 dukras. Sūnus buvo miręs jau prie raudonosios valdžios.

Pasakė, kad Kurkliuose – 200 kareivių, o Anykščiuose – pulkas. Gavęs gabalą duonos, lašinių, tabako ir degtukų perėjau miško liniją. Nakvojau, kur tankiau, pasiklojęs batų aulus ir užsiklojęs švarku. Kojos buvo sutinę. Pernakvojęs sėdėjau iki pusiaudienio, paskui pradėjau eiti. Per Judinės upelį, bet perbristi sraunią Šventąją nedrįsau.

Užėjau į vienkiemį, kur gyveno Sližys ir Aukštuolis. Pas Sližius pasėdėjau ilgai. Atėjo Aukštuolis, visko klausinėjo, bet čia nebijojau nieko. Žmonės, kurie gyvena miške, visi geri. Pasakiau, kad noriu susitikti su partizanais, nes toliau eiti negaliu. Valė Šličytė pasitarė su tėvu ir Aukštuoliu ir po valandos atvedė kažkokį vaikiną, kuris nuvedė mane į Kiškio vienkiemį. Po kurio laiko per kiemą atėjo Branka, su kuriu buvau pažįstamas.

Kojos pasveiko – ir vėl miške.

IŠDAVYSTĖ VILNIUJE. ŠARŪNAS

Tada vaikščiojau su Alfonsu Juodžiu-Rickumi. Namuose buvo tik Semėnienė. Nusiprausėme. Ji sako: „Kažkoks ubagas ateina tiesiog pas mus. Sėskit valgyti!“ Įėjo žmogus ir klausia kažkokios mergaitės. Iš balso pažinau – Šarūnas!

„Kas tave taip puikiai aprengė? Veidas aprištas skarmalu, švarkas kažkokios šalies būta uniforma, kelnės – lopas ant lopo. Viena koja su kaliošu, kita – su nagine!“ – stebėjausi.

Šarūnui nusirengus praustis, apstulbau: visas jo kūnas žaizdotas, veidas perpjautas stiklu! Jis pasakojo, jog užmezgė ryšį su partizanų štabu Vilniuje. Karininkas ryšininkas atvažiavęs nusivežti. Vadą Miškinį pasodino į „Volgą“, nudardėjo į Vilnių, sustojo prie restorano ir visi trys užėjo papietauti. Dar pademonstravo po miestą – gi bus posėdis su vyriausybe, reikia pailsėti. Kažkoks pulkininkas vadovauja štabui. Jis duos nurodymus, kaip veikti. Atvažiavome prie buto, kuriame reikės nakvoti. Nusirengėme iki baltinių. „Aš pistoletą padėjau ant kėdės, o Miškinis pasikišo po pagalve. Sumigom, bet miegas lyg zuikio.“

Vidurnaktyje atsidaro durys, įeina šeimininkas su lempa, dar vienas su automatu ir du be nieko. Puolė ir užgulė. „Aš, – sako Šarūnas, – išsiverčiau pro langą. Šokau iš antro aukšto. Girdėjau šaudymą, daugiau apie Miškinį nieko nežinau“.

Vėliau sužinojome – laimingai grįžo ir Miškinis. Jam taip pat pavyko pasprukti.

Šarūnas pagyveno kelias dienas pas mus, pasiuntė į savo kraštą ryšininką, kad visi pasisaugotų. Pas mus buvo dar vienas susitikimas. Buvo Šarūnas, Diedukas, Žilvinas, Tarzanas. Šarūnas vėl atėjo rudenį ir paprašė, kad padėtume iškasti jam bunkerį. Mudu su J. Rickumi per naktį iškasėme apie 50 metrų. Vakarojom miške. Įlindimas į bunkerį – per kelmą: įlindai, kelmu užsidengei. Aplink – prigriuvę medžių, praeiti negalima.

1947-ŲJŲ RUDUO

Lapkričio mėnesį nutarėme ruoštis žiemai. Atėjome pas Oną Janulienę ir Julę. Paprašėme, kad leistų išsikasti slėptuvę. Nuėjome pas Daktarą į Peslius. Jis pjaudavo lentas, todėl paprašiau, kad išpjautų ir mums.

Mudu su J. Rickumi per vieną naktį iškasėme bunkeriuką, kuriame tilpo staliukas, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė. Lova tarnavo ir kaip suolas. Užteko vietos miegoti dviem. Čia gyvenome, valgyti nueidavome į gryčią.

SUĖMIMAS

Povilo Žarckaus namuose gyveno partizanas Albinas Griška. Kažkas įskundė ir kareiviai apsupo namą. A. Griška gynėsi, ant vieno lango pasidėjęs šautuvą, ant kito – automatą. Taip ir bėgiojo tai į vieną, tai į kitą namo galą, kol turėjo šovinių, kai neliko – bėgo į mišką ir, likus 20 metrų iki miško, buvo nušautas. Namą padegė. Jame sudegė Žarckienė. P. Žarckus pabėgo – bijojo arešto. Jis buvo vienas, tai pasikviečiau pas save. Pagyvenome savaitę ir… vėl nelaimė!

Sakom: prietema, išeisim kur nors. Tik sulindome į slėptuvę, girdime – kažkas bėgioja. Rusai jau čia! Ištraukiau vielą, buvusią vietoje rankenos. Dabar neatidarys angos. Girdim – pradėjo krapštyti. Šeimininkei liepė atidaryti. Ji sako: „Nemogu! (Negaliu!). Čia nieko nėra. Tai nuo karo buvo padaryta“. Jos niekas neklausė. Įsakė duoti kastuvą. Jau kasa! Apkasė. Sugriuvo anga. Pradėjo pilt iš automatų, bet mūsų nepasiekė. Metė granatą, kitą, rėkia: „Pasiduokit!“ Po to pradėjo kasti, prisikasė ligi lubų ir vėl metė granatą. Tada aš priėjau prie angos. Vos tik atsitraukiau – pašaudė, metė granatą ir vėl ėmė kasti. Reikėjo arba pasiduoti, arba mirti. Pasidavėme.

Buvo 11 valanda nakties. Visa procesija mane vedė į gryčią. Priekyje – du su automatais, iš paskos – trys. Vienas laiko mane už kupros, du – už rankų, už nugaros – kareivis su šunimi. Parvedę į gryčią, sunešė visus mano ginklus, rašomąją mašinėlę, drabužius, pistoletą.

Mane nuvedė į kitą gryčios galą, pasodino kamputyje, trise su automatais saugo, o tame pačiame kambarėlyje ant lovos prie lango sėdi Jacevičienė su seserimi. Galvoju: „Kaip padaryti, kad nepasodintų sesers“. Klausiu skrebų: „Kam tą moterį sulaikėt? Ji nieko nežino“. Iš tikrųjų tai gerai žinojo, kur mes gyvenam. Skrebai tuojau užriko: „Tylėt!“ Užsimojo duot, bet nešėrė nei man, nei moterims.

Jacevičienės vyrą pirmomis dienomis nušovė kareiviai. Liko 4 metukų sūnelis.

Skrebai leido man apsirengti, subintavo už nugaros rankas ir pasisodino mašinoje vienas kitam tarp kojų. Paėmė ir moteris. Taip ir išvažiavome, saugojami kareivių ir didelio šuns. Buvo 12 valanda.

Pravažiavus Anykščius, skrebai pradėjo dainuoti. Matyt, jau nebijojo…

TARDYMAS ANYKŠČIUOSE

Įvedė į didelį kabinetą. Visą mūsų turtą taip pat sunešė. Mane pasodino ant kėdės ir atrišo rankas. Kur Poviliukas – nežinau. Po tardymo pervedė mane į kitą kabinetą, pastatė du sargybinius, liepė gulti kambaryje, bet miegoti neleido: ateina koks driskius pažiūrėti gyvo bandito ir prikelia. Dar ko nors paklausia – ir taip iki ryto…

Kovo sekmadienis. Pradėjo eiti visokie viršininkai ir vedžioti savo draugus. Kiekvienam užkliuvo mano juodi garbanoti, gulintys ant pečių plaukai.

Tardymas. Pirmiausia – kur Ąžuolas? Kur mokytojas Šibaila-Diedukas? Tris kartus gavau per sprandą. Po trijų dienų pamačiau per kiemą vedant Kriaučiūną. Pas Kriaučiūnus kasėme bunkerį. Mačiau nešant didelę rašomąją mašinėlę – aišku, nušovė Šarūno adjutantą (pašautas jis išlindo pro atsarginę angą, dar užbėgo pas gyventoją perrišti ranką, bet už 3 km jį nušovė ir atvežė į Anykščius).

Buvo išduotas ir bunkeris miške po kelmu. Per miško krėtimą rusas ant jo sėdėjo, o nežinojo, kad apačioje partizanai. Išdavė bunkerį ir Šeimyniškių mokykloje už krosnies, kuriame mes nakvojome dvi naktis.

Vieno tardymo metu užsiminė apie brolį. Matyt, surinko žinias, kurios siejosi su mano byla. Dar klausė, ar brolis vedęs, o aš? Sakė, kad brolis gerai kalba rusiškai, o kad sušaudė – nepasakė. Sužinojau lageryje…

Iš lagerio parašiau paiešką į Vilnių. Atsakė, kad nėra. Butų valdyba taip pat paneigė. Išsikalbėjau su rusu, kuris sakėsi esąs buvęs Molotovo sekretorius. Patarė dėl brolio rašyti į Maskvą. Pats parašė. Po metų ir 10 dienų mane išsikvietė specialus skyrius ir pasakė, jog atėjo atsakymas: 1946 m. birželio mėn. Aukščiausiojo Tribunolo nuteistas aukščiausia – mirties – bausme. Nurodyta diena, kada bausmė įvykdyta… Neprisimenu, kaip nuėjau į dirbtuvę…

Vieną vakarą išsikvietė gražiai lietuviškai kalbantis leitenantas ir išlaikė visą naktį. Visokias pasakas pasakojo, paskui sako: „Tu niekam nereikalingas. Jau visus surinkom, liko tik Šibaila-Diedukas. Pasakyk, kur jis yra. Mes tave nuvešim į Klaipėdos kraštą, duosim tarnybą ir ramiai sau gyvensi. Čia tave banditai užmuš už išdavimą“. Pasakiau, kad nežinau, kur yra Diedukas. Ko jis nežadėjo, ko neklausinėjo visą naktį lig pat aušros! Išsiskyrėme prieš rytą. Daugiau jis manęs nešaukė.

B. d.

Paruošė Zuzana STUNŽĖNIENĖ

www.genocid.lt nuotr.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį