Monika Kalesnikaitė-Blauzdienė.

Kultūra

Dalytis „givienima vaizdieliais“

Nijolė KVIETKAUSKĖ

Monika Kalesnikaitė-Blauzdienė,

Givienima vaizdieliai,

Kaunas: Naujasis lankas, 2019.

 

„Givienima vaizdieliai“ ‒ antroji M. Kalesnikaitės-Blauzdienės knyga: proza, piešiniai, koliažai, nuotraukos… Tekstai rašyti tarmiškai. Juos skaityti reikia įprasti, bet paskui žodžiai atveria sodrų, jau į istoriją benueinantį pasaulį. Telieka sekti prisiminimų pėdomis ‒ iki pat vaikystės. O mergaitės, pasirodo, būta ne iš kelmo spirtos:

Na mažumės buvau biškį pracimna ar navatna, nežinau, kaip čia pasakius. Mani domino visa, kas gražu. Kožnas kitoks daiktelis, augalėlis, žiedelis ar akmenėlis. Visa tai ėmiau domėn. Graitai pastebėdavau, kas, kur, kaip vyksta gamtoje. Jau išdyga naujas daigelis, pražyda kvietkelis.

Pastabumas ‒ viena svarbiausių istorijų pasakotojo, rašytojo savybių. Taigi istorijos knygoje liejasi viena po kitos. Mergaitė augo Bajorų kaime, Želvos valsčiuje, Ukmergės rajone. Kelias iki mokyklos buvo ilgas, eiti reikėjo apie keturis kilometrus, per miškus, tad tėvai į pirmą klasę ją išleido kartu su pusantrų metų vyresniu broliu ‒ taip spakainiau. Laikai buvo neramūs ‒ 1948-ieji. Vos pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas.

Kaip autorė sako:

Mokė tai mokė, bet toji Stalina chebra ir unkėla kojų Lietuvėlan, su visu letenu drūtai prispaudus laikė ilgai, ilgai. Tada Stalino saulutė švietė mum skaisčiai raudonai. Pirmam skyriuj pripratau prie mokyklos tvarkos ir gerai mokinausi.

Daug ką mergaitei teko suprasti savo jėgomis. Iš pasakojimų aiškėja, kad ji sarmatijosi prašyti suaugusiųjų pagalbos ‒ geriau rasdavo išeitį pati. Štai į pamoką atsinešė pusseserės pradėtą siuvinėti darbelį, mokytoja pamanė, kad ji jau moka, ir nuėjo prie kitų vaikų nieko nepaaiškinusi. Ir ką ‒ mergaitė pažiūrėjo, kaip pusseserės siuvinėta, praardė šiek tiek siūlus ir suprato.

Mokytis labai norėjo, bet tais laikais pirmiausia raikeja padaryt darbai, a puoskai tik makintis. Vaikai namuose taip pat turėjo daug pareigų, ypač rudenį: raikeja bulbas nukuost, linai nuraut, ir savi, ir kolchoza didžiausias plotas, daržai nuimt ir gyvulėliai sužiūrėt. Tad nenuostabu, kad pamokų nemažai praleisdavo, nuo kitų atsilikdavo. Būdavo ir graudžiai komiškų nutikimų. Šiandien su šypsena skaitome, kaip mama įduoda mergaitei kašikėlį cibulių nunešti mokytojai, kad paaiškintų aritmetikos uždavinius:

Muon benešant prilakė prie many gerokai didesnė už mani mergiotė, pastvėrė tų kašikėlį ir nunešė mokytojai kaip užu savi. Ir va, aš likau ir be cibulių, ir be kašikelia, ir be pamokymo. Ale, nars ir labai sunkiai, perpratau ir išmokau.

Toks tas pokaris vaiko akimis. Toks išlieka prisiminimuose. Skyriuje „Kųsnelis duonos“ aprašytos sovietmečio neteisybės: vaikščioja surašinėtojai, surašo ne tik gyvulius, bet ir padargus, ir viską, kas žemelėj augo, kad paskui atėję derlių atimtų:

Ale kaip raudojo Tatulio ir Mamulas širdielas, kai svetimi prie pat namų nupjovė Tatulio pasėtus nunokusius javus. Buvo gerai prižiūrėti, tai ir gausiai užderėjo. Atuomenu, kaip užu pirkios siūbavo sunkios rugių varpos. Tų pilnų ir gražių varpų mum patiem nevalna buvo nusikult.

Tiek, kiek laiko atlikdavo nuo darbo kolchozuose, kur už darbadienį, anot autorės, gaudavo po 200‒300 gramų avižų arba prasčiausių grūdų. Jei neišdirbi darbadienių minimumo ‒ baudos. Skurdo, badavo. Tai užrašyti svarbu kaip liudijimą. Istorikai, žinoma, surašo faktus, datas, o štai tokie žmonės, kaip Monika, gali tuos faktus nuspalvinti asmeniniais, paprastų žmonių išgyvenimais, jausmais. Įvilkti į literatūrinį rūbą. Švelniai, mažybiniu žodžiu pavadinti jos prisiminimai ‒ Givienima vaizdieliai. Ne nuoseklus romanas, o vaizdieliai. Nuotrupos, subirusios į knygą, iš kurių pamažu ryškėja pagrindinės veikėjos paveikslas: pastabi, smalsi, savarankiška mergaitė čia puslapis po puslapio auga, tampa mergina, sugebančia perprasti ne tokius ir lengvus dalykus: pavyzdžiui, įstojus į technikumą, tenka sėsti prie žemės ūkio mašinos vairo.

Pagal sudarytų grafikų nuveinu ir prisistatau instruktoriui. Uonas paskubom biškį paaiškino ‒ ir sėsk, važiuok! Aš kai ko nesupratau. Da norėjau paklaust, a uonas kad pradėja rėkt un many iš visos gerklės! Nepaaiškina, a vis rėkia. Taip rėkia, kad apsklausyt nemuožna. Aš nusigundau ir iš to strioko da sunkiau sekėsi. Net pradėjau raudot, a uonas vis rėkia ir rėkia. Netikusį pažymį parašė. (Nu da ne puotį blogiausį, ale…)

Kitų rozų vėl pagal grafikų atuoja muona eilė. Bijau ait. Be reikala. Muona sčestei to rėksnio jau nebebuva. Naujasis instruktorius nei kiek neberėkė un many. Viso kū ramiai paaiškino ‒ kas, kur, kaip. Ir aš jau gerai važiuoju pirmyn, atgal ir visus posūkius gerai darau.

Norisi pagirti autorę ir už sugebėjimą savo pasakojimus struktūruoti: atrinkti, suskirstyti į skyrius ir sudėlioti, kuris vaizdelis kuriam priklauso. Atsivertus knygos turinį tai gerai matyti ‒ „Kaip mani mokino“ (mokyklos, studijų laikų prisiminimai: Va kū znočija ‒ kokis mokytojas ir kaip uonas makina), „Dievas geras“ (pamintijimai apie tikėjimą ir religiją: Ir tas mažutis Jazusiukas un mažučia kryžielia toks slabnutis! Muon būdava labai markuotna un jį žiūrėt. Ir kolgi uonas turėjo tiek daug kintėt? Mum da daug kas nežinoma. Guol tureja teip būt. A guol ir paslaptis? I da ne bet kokia, a labai gili, gili), „Gamtos prieglobstyje“ (čia atsiveria pasakotojos santykis su gamta, sugebėjimas vaizdingai, personifikuotai perteikti tai, ką dažnas pastebime, bet aprašyti nesugebame: Žiū, kokie faini purpuriškai rožiniai lazdynų žiedeliai! Tik neraškyk, nekliudyk tų žiedelių. Jei nuraškysi, nebus riešutėlių. Ir žibutės jau ruošias iškišt mėlynus nosiukus į saulytę. Kai pramerks mėlynas akeles, tai visas miškas prisipildys žibučių mėlynumo. Paupiais, pabaliais, paraisčiais karklai ir blindės jau didžiuojasi savo gražumu. Kačiukai susaulyte šnekasi), „Viečna prauda“ (šiek tiek gyvenimiškų pamokymų iš patirties, dažnai ‒ su humoru: Taigi biškį paklausykit muona žodžia. Štiš, štiš, štišš, štišš… vištas kol da nenupeštos! Niekur nepaskavokit. Netupėkit papečky ar un pečiaus. Aikit, lėkit laukan, grynu oru pakvėpuokit, palakstykit, paskapstykit, paspaciravokit arba nars lungielį atsdarykit, nesėdėkit visakių smarvių pristušini. Padarykit mankštielų ir be vaistielų būsite sveikas, drūtas, laibas, nešpėtnas ir da ūpa giera gauste) ir kt.

Dabartis irgi išgyvenama, vertinama, reaguojama į naujoves, pavyzdžiui, interneto galimybes ‒ viskas tenai atpečentuota, visako tinai yra. Nestebina ir nepatiklumas, ironiškas požiūris: I da internetas daro teip, kaip juom naudingiau. Telefoną sujungia su televizorium, vis keičia, perkeičia, nesuprasi, kū uonas duora, kū uonas mįslina. A mum tokia dažna pertvarka visai neraikalinga. Ir štai ‒ netikėtas palyginimas: Guol grait iškeliausim Anapilin. A tinai jau kitas internetas ‒ Amžinybė.

Autorės kalba itin žodinga, sodri ne vien tarmiškų žodžių, bet ir sinonimų, nors rašoma proza, bet netikėtai pastebi, kad sakiniai, ypač apie gamtą, subanguoja ir pradeda rimuotis lyg juose būtų paslėptas eilėraštis: Jonvabalių akutės bliksi, šviečia, paparčia žieda jieškoti kviečia. Žiburiukai jų spindės, visų kielių lydės.

Už literatūrinę kūrybą Moniką Blauzdienę 2000-aisiais įvertino Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centras, bet, kaip pati autorė sako, jai „mieliausia ne apdovanojimai, bet buvimas tarp žolelių ir gėlelių savo daugiabučio namo trečiojo aukšto kambarėlyje, kuriame kalba atsiminimai, praleisti su tautodailininkais parodose, 50-yje sudalyvauta“. Tad skaitydami knygą būtinai stabtelėkite akimis ir prie iliustracijų ‒ koliažų iš gamtos dovanų: tai iš žiedelių, lapelių, samanėlių sudėlioti paveikslai, margi ir trapūs kaip gyvenimas. Čia atsirado vietos ir keliems ant languoto popieriaus spalvotais pieštukais išpaišytiems ar akvarele nulietiems jau į Amžinybę išėjusios dukros Loretos piešiniams. Jie, kaip ir žodžiai, tebealsuoja gyvybe.

www.bičiulystė.lt

 

Palikite komentarą apie straipsnį