Renginio dalyviai prie Dvareliškių kaimo akmens.

Žmonės

Dvareliškių ąžuolai

Zita KRIAUČIŪNIENĖ

Želvos gimnazijos muziejaus vadovė, projekto iniciatorė

Dvareliškiai – bene žinomiausias Želvos krašto kaimas, įsikūręs už 3 km nuo miestelio pietų link, tarp trijų dvarų ir palivarkų – Laumenkos, Dainiškių ir Miškiniškių. Matyt, ir vardą nuo jų gavęs. Baudžiavą panaikinus, XX a. pradžioje, Dvareliškiuose (Dvareliszki) buvo 180 gyventojų. 1924 m. čia 33 sodybose gyveno 152 žmonės, o 1949 m. šiame Želvos parapijos sodžiuje buvo 149 gyventojai.

Skaudūs istoriniai įvykiai – 1940 m. rusų okupacija, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, pokario tragizmas, kolektyvizacija – nulėmė žmonių mažėjimą ir kaimo nykimą. 12 jaunų vyrų prievarta buvo išsiųsti į Raudonąją armiją (6 negrįžo), 14 – ištremti į Sibirą, 3 dvareliškiečiai pateko į priešo lagerius, dar 3 jaunuoliai rinkosi partizanų likimą, 2 iš jų žuvo netoli gimtinės…

Dvareliškiai – ne tik plačiai žinomas, bet ir turintis kuo didžiuotis kaimas. Ryškiausius pėdsakus savo gimtinėje paliko Mikalajūnų giminės žmonės. Čia visą savo gyvenimą praleido šio kaimo darbštuolis, tarpukario Lietuvos valsčiaus raštininkas, Želvos parapijos choristų seniūnas Matas Mikalajūnas (1909-2000 m.), per gyvenimą ėjęs su dainomis, giesmėmis. Gimė valstiečių šeimoje. Mokėsi labai gerai ir Dainiškių pradžios mokyklą baigė penketais. Toliau mokytis nebuvo galimybių, todėl vaikinas liko padėjėju tėvo ūkyje. 1934 m. pakviestas dirbti raštininku Želvos valsčiaus savivaldybėje. Čia prabėgo 10 metų. Paslaugus, geranoriškas, mandagus ir daug žinantis – taip apie raštininką M. Mikalajūną atsiliepė žmonės. Matas priklausė pavasarininkų kuopai, buvo veiklus, sumanus. Turėjo gražų balsą, dainavo jaunimo susibūrimuose, kaimų vakarėliuose. Gilus tikėjimas vedė į bažnyčią. Čia M. Mikalajūnas subūrė choristus, buvo bažnyčios choro skambiausias balsas. Juo pasitikėjo – ilgus metus buvo parapijos pastoracinės tarybos narys, o choristu – net 40 metų. Ir sukūręs šeimą liko ištikimas savo pašaukimui – tarnauti žmonėms: padėti varge, patarti, su giesmėmis lydėti į paskutinę kelionę. Darbštaus dvareliškiečio, patrioto, Lietuvos kultūros, mokslo, sporto mecenato lėšomis restauruotos senosios kapinaitės, Skuolių koplyčia…

M. Mikalajūno palikimas didis: sukaupęs kelių giminės kartų etnokultūros eksponatus, sudarė galimybę įkurti sodyboje šio kaimo muziejų. Dabar sodybą puoselėja, jo atminimą saugo dukros Angelė ir Zita.

Puošia gimtinę ir kito dvareliškiečio, 1919–1923 m. Lietuvos savanorio Juozo Mikalajūno žygdarbis – už drąsą ir narsą kovose už Lietuvos nepriklausomybę jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Čia, šiame kaime, gerumo, meilės tėvynei mokėsi ir tarpukario Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris Povilas Kunavičius, tragiško likimo žmogus… Jis, prasidėjus rusų okupacijai, slapta atgabeno pučiamųjų orkestro instrumentus ir gimtinėje subūrė dvareliškiečius į muzikuojantį kolektyvą. Savo švietėjiška veikla, patriotizmu garsėjo iš šio kaimo kilęs tarpukario mokytojas patriotas Antanas Kunavičius.

Dvareliškiuose gimė, augo, pilietiškumo gimtinėje mokėsi ir žinomiausias šio kaimo literatas, patriotas Algirdas Motiejūnas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo Lietuvai lemtingų 1940 metų. Vėliau jis parašė išsamią savo kaimo istoriją, daugybę publicistinių straipsnių. Už laisvą žodį, už mintį teko 10 metų kalėti Sibiro lageriuose.

A. Motiejūnas gimė 1924 m. Onos Žiedelytės ir Adolfo Motiejūno šeimoje. Vargana vaikystė (šeimą paliko tėvas, emigravęs į Kanadą), pradžios mokslai Dainiškių mokyklėlėje, kurią baigęs stoja į Ukmergės amatų mokyklą. Nuo mažens buvo pamėgęs drožinėjimą, knygas ir eiliuoti. Eilėmis kalbino Lietuvą, piktai ir pašiepiamai – priešą. Tai vyko jau okupacijos metais. 1945 m. išvarytas iš gimtųjų namų ir po 7 mėn. tardymų išsiųstas į lagerį 10-čiai metų. Eiles ir čia rašė – pasislėpęs, rizikuodamas.

„Jei bus lemta man sugrįžt/ Į savo tėviškėlę/ Aš išbučiuosiu pakelės/ Kiekvieną akmenėlį…“ (iš eilėraščio „Birželio naktys“)

Grįžęs iš lagerio 1957 m., Algirdas su žmona Stase kūrėsi Ukmergėje. Pradėjo dirbti Ukmergės pagalbinėje mokykloje, nuo 1959 m. buvo techninių darbų mokytojas. Mokėsi pedagogų kursuose, tobulėjo. 1996 m. išėjo į užtarnautą poilsį. Vaikystės takeliais visą gyvenimą grįždavo į gimtinę, o jo rašiniai ir eilės skleidė meilę jai, žmogiškumą, gėrį.

Dar vienas Dvareliškių ąžuolas – Antanas Mikalajūnas (1914–2005 m.). Vaikystėje jį lydėjo skurdas ir nepritekliai, piemenėlio dalia, menki mokslai. Ir šviečianti romantika: naktigonės su legendomis, pasakomis apie didžiavyrius. Pirmieji amatai – pintas krepšys, ledšliaužė, dūdelė… Ir tikroji Amatų mokykla Ukmergėje. Iš jos – į savanorius. Kareivėlio svajones nutraukia sumaištis – okupacija. Tada prasideda kopimas į kalną, įveikiant pakopas, paliekant svajones. Pabėgimas, karo pabėgėlių stovykla Norvegijoje, kelionė į JAV, kur tokių nelaukiama. Pirmyn veda tikslas – pasiekti svajonių žemę. Sėkmės keliu pasiekia Kaliforniją. Verslo plane – nekilnojamo turto erdvės. Uždirbami pirmieji pinigėliai. Vėliau jų atsiranda daug ir neapleidžia noras dalintis. Ypač, kai nebelieka „geležinės uždangos“. Pirmosios dovanos gimtinei – parama Želvos mokyklai, Dvareliškių kapinaičių ir Skuolių koplyčios restauravimo projektai. Ir didelės piniginės dovanos Lietuvos mokslui, kultūrai, sportui, bažnyčiai. Ar mes neskolingi šiam kilniam dvareliškiečiui?

M. Mikalajūnui, A. Motiejūnui ir A. Mikalajūnui – šiems trims Dvareliškių ąžuolams pagerbti liepos 7-ąją rinkosi kaimo žmonės, vietiniai ir sugrįžę. Jie susibūrė prie didžiojo seno sodžiaus pradžią žyminčio akmens, kur plokštėje skulptoriaus Viktoro Žentelio iškaltas užrašas, kad Dvareliškių kaime gimė trys Želvos krašto šviesuoliai, savo kilniais darbais puošę ir garsinę mūsų tėvynę Lietuvą, savo protėvių kraštą. Po Tautiškos giesmės, kalbų, padėkų organizatoriams – Želvos bendruomenei, M. Mikalajūno šeimai, Kęstučiui Mikalajūnui, šventės svečiai apžiūrėjo turtingą muziejų, atnaujintą M. Mikalajūno sodybą, o prie arbatos stalo dalijosi prisiminimais, visi pasirašė muziejaus svečių knygoje. Šventėje dalyvavo ir kalbėjo A. Motiejūnas, Šešuolių seniūnė Jolanta Lukšienė, Želvos parapijos klebonas Petras Avižienis, Želvos bendruomenės atstovai, buvusios gimnazijos pedagogės. Ceremoniją moderavo Rasa Povylienė, projekto ,,Dvareliškių ąžuolai“ koordinatorė.

 

Palikite komentarą apie straipsnį