Prie pastato sienos pritvirtintos paminklinės lentos.

„Koplyčios Ukmergės rajone - sakraliniai paminklai“, Kultūra

Siesikų koplyčia priglaudė didikų šeimas

Genovaitė KAZIELIENĖ

1799 metais pastatyta Siesikų kapinių koplyčia-mauzoliejus yra klasicistinio stiliaus statinys. Jos architektas nežinomas. Koplyčioje palaidoti Končių, Daugėlų, Broel Pliaterių didikų šeimų atstovai.

 

Turininga istorija

Končios Lokinės dvare įsikūrė 1790 metais, kai jį iš vokiečių dvarininkų Grotusų nusipirko Kauno iždininkas Juozapas Končia.

1794 metais Rusijos kariuomenės vado generolo majoro Bohdeno Knoringo nurodymu uždraudus žmones laidoti bažnyčių rūsiuose ir šventoriuose, imtos steigti kapinės toliau nuo bažnyčių, dažniausiai už gyvenviečių ribų. Didikai jose pradėjo statyti koplyčias ir jų rūsiuose laidoti savo šeimų narius siekdami įamžinti luominių šeimų atminimą. Tokie statiniai buvo mažesni už bažnyčias, tačiau jų architektūros formos panašios. Šių pastatų viduje kartais vykdavo ir religinės apeigos.

Siesikų kapinių koplyčia pastatyta 1799 metais. Pastatas – kuklių klasicistinių formų, stačiakampis, primenantis antikinę šventyklą, pagrindiniai puošybiniai elementai sutelkti fasade pietinėje pusėje. Koplyčia – mūrinė, tinkuota ir dažyta. Prie įėjimo yra priesienis. Pastato grindyse – mediniu dangčiu uždengti laiptai į erdvų, cilindriniu skliaustu suskliaustą laidojimo rūsį.

Ši kapų koplyčia Siesikų bažnyčios vizitacijos akte pirmą kartą paminėta 1830-aisiais. Tais metais neaptvertose kapinėse stovinti koplyčia pradėta restauruoti, uždengtas naujas gontų stogas. Pastatas buvo restauruojamas Medardo Kazimiero Končios lėšomis. Vėliau statinys remontuotas 1844 metais – sustiprinti pamatai, atremontuoti karnizai, langai, durys.

Siesikų koplyčia iš kitų mauzoliejinių koplyčių skiriasi tuo, jog dvidešimtojo amžiaus pradžioje laidojimo rūsys buvo išplėstas už pastato ribų – t. y. pristatytas maždaug metro aukščio priestatas.

Koplyčioje buvo laidojama iki Pirmojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais koplyčia buvo išplėšta. Dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastatas suremontuotas, stogas uždengtas šiferiu. Tačiau per tuos kelis dešimtmečius jis vėl sunyko. Pastato būkle susirūpinusių kraštiečių pastangomis, lėšomis, prisidėjus ir seniūnijai, prieš šešerius metus buvo uždengtas naujas stogas.

Fasade – devynios akmens plokštės

1801 metais Siesikų kapinių koplyčioje pirmieji palaidoti Juozapas Končia ir jo žmona Kotryna. Jų sūnus M. K. Končia vedė Siesikų dvarininko dukrą Rozaliją Daugėlaitę. Todėl Končios giminiavosi su Daugėlų gimine, kurios rezidencija buvo kitoje Siesikų miestelio pusėje, o šie – su Broel Pliateriais. Dėl to koplyčioje buvo laidojami šių didikų giminių šeimų nariai. Palaidojimai buvo pažymimi įmūrijant į koplyčios sienas atitinkamas paminklines lentas. Koplyčios fasade įmūrytos devynios šlifuoto akmens plokštės.

Atminimo lentos skirtos Rozalijai Končienei ir Medardui Končiai. Po jomis – lentos, skirtos Juzefui Končiai (1726– 1801) ir Janui Končiai (1860–1871). Dešinėje fasado pusėje memorialinės lentos, skirtos Daugėloms: Kazimierui Jaunučiui Daugėlai, mirusiam 1824 metais, Dominykui Jaunučiui, mirusiam Paryžiuje 1857 metais, Marijai Daugėlienei iš Broel Pliaterių giminės, mirusiai 1868 metais, ir apatinioji – Pšemyslavui Jaunučiui Daugėlai (1856–1871).

Memorialinės lentos įmūrytos ir koplyčios šonuose. Rytinėje sienoje: Antanui Pacui Pomernackiui, Konstancijai Broel Pliaterienei iš Pacų Pomernackių, mirusiai 1810 metais, ir Kristofotui Broel Pliateriui, mirusiam 1833 metais. Viena lenta išplėšta.

Vakarinėje koplyčios sienoje keturios paminklinės lentos, skirtos Končioms: Juzefui Končiai (1796–1834), Kotrynai Končienei iš Broncų (1768–1801), Sesilijai Končienei iš Tiškevičių ir Medardui Končiai, gimusiam 1838 metais, mirusiam 1868-aisiais Pa-ryžiuje ir palaidotam Monmatro kapinėse.

Šiaurinio rūsio sienose įmūrytos dvi paminklinės lentos: Stanislovui Jaunučiui Daugėlai, gimusiam 1822 metais, mirties data nežinoma, ir Anai Končienei.

Visos paminklinės lentos papuoštos giminių herbais.

Palaidotas dviejų sukilimų dalyvis

Didžiausia balto marmuro plokštė skirta M. K. Končiai (1809–1899), įmūryta koplyčios kairėje pusėje.

Šis dvarininkas, politinis veikėjas gimė Lokinėje. Baigęs pijorų mokyklą Ukmergėje, būdamas 16 metų, M. K. Končia pradėjo studijas Vilniaus Universiteto istorijos – teisės skyriuje. Mokslus tęsė Dorpate (Tartu), po jų baigimo įsikūrė giminės dvare Lokinėje. 1831 metais jis kartu su savo giminaičiu Daugėla Ukmergės apskrityje surinko apie 1 000 žmonių būrį ir buvo išrinktas jo vadu.

1831 m. balandžio 17–24 dienomis M. K. Končia dalyvavo nesėkmingame Vilniaus puolime. Kartu su Upytės apskrities sukilėlių vadais Truskovskiu ir Pšeciševskiu, sukilėliams užėmus Ukmergę, M. K. Končia Ukmergės pijorų bažnyčioje kvietė miestiečius ir bajorus pasirašyti Konfederacijos (prisijungimo prie sukilimo) aktą. Sukilėliams užėmus Ukmergę antrą kartą, 1831 metų gegužės 19 dieną M. K. Končia buvo išrinktas Ukmergės apskrities sukilimo komiteto viršininku. Gegužės 23 dieną jis Bėčių dvare prisijungė prie generolo Chlapovskio reguliariosios kariuomenės ir buvo jo adjutantas. Kartu su korpusu 1831 metų liepos mėnesį M. K. Končia perėjo Prūsijos sieną prie Pakamarių, bet greitai patraukė link Lenkijos Karalystės sienos, ketindamas prasibrauti į Varšuvą. Bet pakeliui jį pasiekė žinia apie sostinės užėmimą. Tad grįžo į Lietuvą, kur jam pavyko išvengti atsakomybės už dalyvavimą sukilime.

1837–1838 metais M. K. Končia dalyvavo slaptoje draugijoje – Lenkų tautos konspiraciniame komitete (dauguma jos narių buvo 1831 metais veikusio sukilėlių Vyriausiojo komiteto nariai). Būdamas komiteto nariu reiškė radikalesnę už kitus narius nuomonę, priekaištaudamas komitetui dėl per menkos veiklos. Dėl to kildavo dažni konfliktai su įtakingais komiteto vadovais Stanislovu Kozakievičiumi ir kunigu Liudviku Trynkovskiu. Pasidalijus funkcijas komitete, M. K. Končiai buvo pavesta vadovauti Ukmergės, Kauno ir Upytės (Panevėžio) apskritims. Kai Simonas Konarskis Lietuvos Komitetą prijungė prie jo sukurtos Lenkijos Tautinės Sandraugos Lietuvos filialo, M. K. Končia kartu su kitais komiteto nariais įsiliejo į Vilniuje įkurtą Dvarininkų draugiją. Demaskavus S. Konarskio sąmokslą, 1838 metų birželyje M. K. Končia buvo areštuotas ir metus laikytas kalėjime kaip politinis kalinys, o vėliau nuteistas ištremti į Vologdą, iš kur buvo perkeltas į Didįjį Ustiugą netoli Archangelsko. Po 4 tremties metų jam buvo leista grįžti į tėviškę. Pradžioje apsigyveno Mintaujoje (Jelgavoje), vėliau 1845 metais sugrįžo į konfiskuotą, o vėliau sugrąžintą Lokinės dvarą. 1858 m. M. K. Končia buvo išrinktas Ukmergės apskrities bajorų vadovu (maršalka). Į tas pareigas buvo perrinktas ir 1863-iaisiais. Tais pačiais metais, nors ir būdamas sukilimo priešininku, spalio mėnesį vėl buvo suimtas. Yra išlikę 1863 metų sukilėlių parodymai, kad M. K. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą, be to, paaiškėjo, kad gegužės 23 dieną vykusiose kautynėse prie Gružų, dalyvavo jo sūnus Medardas. M. K. Končia apie metus buvo kalinamas Ukmergės ir Vilniaus kalėjimuose, jo dvaras vėl buvo konfiskuotas. Paleistas iš nelaisvės grįžo į Lokinę, kur jo dvaras vėl buvo sugrąžintas, bet nuo to laiko pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, užsiimdamas vien tik ūkininkavimu. Mirė Lokinėje 1899 metaų kovo 18 dieną.

AUTORĖS nuotraukos

Akmens plokštė M. K. Končiai.

M. K. Končia (aliejus, apie 1830 m., dailininkas J. Rustemas, Lietuvos dailės muziejus).

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas