Žmonės

„Tarpininkaujame tarp tų, kurie gali, ir tų, kuriems reikia padėti“

Karolina KILDAITĖ

Ukmergės dekanato, kuriam priklauso 14 parapijų, Carito vadovė Oksana Daunoravičienė šį darbą dirba jau ketverius metus. Moteris sutiko papasakoti apie organizacijos veiklą, savanorystę, sunkumus bei ateities planus.

Ne tik labdara

Kaip teigia O. Daunoravičienė, karitiečiai yra tarpininkai tarp tų, kurie gali, ir tų, kuriems reikia padėti. Šios organizacijos savanoriai surenka labdarą, ją rūšiuoja ir dalina nepasiturintiems. Ir ne tik nereikalingus rūbus, bet ir baldus, patalynę, žaislus – viską, ko gali prireikti vargingai gyvenantiems.

Caritas bendradarbiauja ir su „Maisto banku“. Du kartus per metus moterys, su gimnazistų pagalba, dalyvauja akcijose, kurių metu prekybos tinkluose pirkėjai yra kviečiami paaukoti įvairių maisto produktų. Pašnekovė papasakojo, jog šis laikotarpis būna pilnas streso: iš pradžių reikia sudaryti savanorių budėjimo tvarkaraščius, o pačios akcijos metu užtikrinti, kad visi ateitų, jog duomenys apie surinktus produktus būtų pildomi teisingai. Po to maistas rūšiuojamas, skaičiuojama kiek ir ko buvo surinkta. Tik tada gaunamas leidimas dalinti maistą tiems, kuriems jo labiausiai reikia.

Nors labdara yra svarbiausia Caritas veiklos sritis, emocinė bei dvasinė parama taip pat yra svarbi. Caritas – katalikiška organizacija, taigi jos nariai dažnai padeda ir su tikėjimu susijusiais klausimais. Vadovė pasakojo, kad tokia pagalba gali būti ir kunigo suradimas ligoniui, ir netgi jau suaugusio žmogaus pakrikštijimas. Dažnai emocine parama tampa ir bendra malda arba pokalbis.

Veikla be atlygio

O. Daunoravičienė užsimena, kad Caritas – savanoriška organizacija, vienijanti žmones, kurie po visų darbų užuot sėdėję prie televizoriaus, renkasi labdaringą veiklą. Dauguma savanorių taip siekia suteikti savo gyvenimui daugiau prasmės arba tiesiog atnešti daugiau gėrio į šį pasaulį. Vadovė įsitikinusi, jog tokie piliečiai turi pašaukimą. Ji papasakojo apie savanorę, kuri sunkiai vaikšto, gali dirbti tik sėdimą darbą, bet vis tiek padėjo surūšiuoti dvi tonas labdaros. Ir pridūrė: „Net susigraudinau dėl tokio pasiaukojimo. Būdama pati su negalia, dar ir kitiems padeda.“

Deja, ne visi tai supranta. O. Daunoravičienė yra sulaukusi ir klausimų apie tai, kiek galima uždirbti, prisijungus prie organizacijos, tuomet tenka aiškinti, kad tai nėra oficialus darbas, o savanoriška veikla.

Karitietė prisipažįsta, kad kartais grįžusi namo susimąsto, kodėl ji taip stengiasi, nors žino, jog jokio atlygio negaus. Ir pati sau atsako: „Svarbiausia, kad kitiems būtų gerai, o man jau kaip Dievulis duos.“ Padariusi gerą darbą ji nesitiki padėkos, o gal net nenori, kad dėkotų. Ji vadovaujasi principu: „Padarei, nuėjai ir viskas.“

Atpažinti vargstantį ir jam padėti

Į Caritą dažniausiai kreipiasi senyvi, ligoti, vieniši žmonės, nusivylę gyvenimu, taip pat daugiavaikės mamos. Savanorė įsitikinusi, kad labiausiai pagalbos reikia kaimo gyventojams. Dauguma žmonių, kurie prašo padėti, ateina ne patys – juos nukreipia draugai, artimieji, kaimynai.

Nors būna ir tokių, kurie piktnaudžiauja kitų gerumu – nori gauti nemokamą paramą nieko nedarydami, klausia, kada vyks labdaros dalinimas, nors turi pakankamai pinigų naujiems rūbams, arba gautus drabužius vėliau pardavinėja internetu. Tai paskatino organizaciją ieškoti naujų paramos dalinimo būdų. O. Daunoravičienė pasakojo, kad dabar sukaupus ir surūšiavus labdarą, ji yra išvežama į kaimus: „Kaimo žmonės šiandien yra užmiršti ir nuskriausti. Jiems tos pagalbos labiau ir reikia“, – sakė pašnekovė.

Karitietės, siekdamos užtikrinti, kad paramą gautų tie, kuriems jos tikrai reikia, stebi kaimo gyvenimą, bendradarbiauja su socialinėmis darbuotojomis. Atrinktieji pakviečiami tam tikromis dienomis ir valandomis ateiti, išsirinkti rūbus. O žmonėms, kurie atvykti negali, rūbus nuveža pačios savanorės.

Iškylantys sunkumai

O. Daunoravičienės paklausus, kas šioje veikloje jai yra sunkiausia, moteris atsakė: „Tai kad viskas praeina. Apie fizinius sunkumus tampant labdaros dėžes net nekalbu. Tikriausiai sunkiausia yra psichologiniai, emociniai išgyvenimai.“ Vadovę skaudina, kuomet į gerumą bei rūpestį atsakoma šaltumu arba konfliktinėmis situacijomis. Tačiau, pasak pašnekovės, ji supranta tokius žmones ir jaučiasi neturinti teisės pykti, nes jie yra psichologiškai ir emociškai sužeisti, o jų gyvenimai – sunkūs. Be to, tokie atvejai yra išskirtiniai, nes dažniausiai į gerumą yra atsakoma dėkingumu.

Vadovė norėtų, kad rajone atsirastų daugiau savanorių. Taip pat užsimena, jog reikėtų savų patalpų surinktiems drabužiams laikyti. Dabartinės Carito patalpos yra bendros, jomis tenka dalintis su maldos grupėmis, derintis prie renginių. Praverstų ir savas autobusiukas, kadangi dabar transportą Caritas skolinasi iš geranoriškų vietos verslininkų.

Ateityje – daugiau dėmesio emocinei paramai

Karitietė mano, kad dabar žmonės – vieniši. Emocinė parama tampa vis svarbesnė, todėl reikia skirti daugiau dėmesio bendravimui, kūrybai, buvimui kartu. O. Daunoravičinė pasakojo, kad prieš Kalėdas kartu su menininke Laima Dzigaite mokė moteris pinti advento vainikus. Renginys sulaukė teigiamų reakcijų, nes dalyvės galėjo kurti ir bendrauti, o tai neleidžia joms užsisklęsti, suteikia pasitikėjimo savimi. Ukmergės Carito vadovė taip pat papasakojo apie vykusią ekskursiją kaimo vaikams, kurie retai kur išvažiuoja.

Anot O. Daunoravičienės, Carito nariai rajone stengsis sutelkti daugiau dėmesio į tokią veiklą, kuri skatina bendravimą, kūrybiškumą ir bendruomeniškumą. Pašnekovė tikisi, kad yra žmonių, norinčių save realizuoti ir turinčių gebėjimų, kurių galėtų išmokyti ir kitus, o gal tiesiog nori pabendrauti su vaikais.

Palikite komentarą apie straipsnį