A. Rimydis (centre) ant nugalėtojų pakylos.

Naujausi, Sportas

Pomėgis dviračiams pastūmėjo į sportą

Miglė VALIONYTĖ

Birželio pabaigoje Lyduokių seniūnijoje organizuotas dviratininkų varžybų „Lietuvos plento taurė 2019“ penktasis etapas. Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: C grupė važiavo 39,7 km, B – 79,4 km, A – 119 km. C grupėje, kurioje lenktyniavo 162 sportininkai, startavo net keturi mūsų rajono atstovai – Sergej Folmer, Raimundas Kaselis, Valentinas Blaževičius, Artūras Rimydis. Pastarasis dviratininkas tapo šios grupės nugalėtoju, bendroje įskaitoje jis užima trečią vietą. Apie tai, kaip susidomėjo dviračiais, kuo patraukė šis sportas, kalbamės su A. Rimydžiu ir V. Blaževičiumi.

 

Pirmieji startai

A. Rimydis pasakoja, kad pirmoji pažintis su dviračiu įvyko dar vaikystėje. Bet juo jis važinėdavo gana retai: „Būdamas 20-ties įsigijau kelis dviračius, bet ir tuomet ant jų sėsdavau gal vieną kartą per metus. Būdavo, nusivežu prie jūros, prariedu pirmyn atgal, ir viskas tuo baigdavosi.“

Tačiau maždaug prieš penkerius metus išgirdęs apie Ukmergės fabrikų krosą, Artūras susidomėjo šiuo sportu. O 2016-aisiais pirmą kartą stojo į trasą išbandyti savo jėgas. Nors ir neturėjo lenktynėms tinkamo dviračio, jis vis tiek nutarė dalyvauti varžybose: „Ne aš vienas toks buvau – kai kurie kiti sportininkai važiavo netgi prastesniais dviračiais, taip pat kaip ir aš, be specialios aprangos, batų…“

Valentinas sakė, kad dviračių sportu pradėjo užsiiminėti daug anksčiau. 2010-aisiais pakalbintas draugo, jis dalyvavo kalnų dviračių varžybose Druskininkuose. Jų metu reikėjo įveikti 30 kilometrų trasą. „Kadangi tuomet apie tokias rungtis nieko nežinojau, šis atstumas neatrodė ilgas ir varginantis, – su šypsena prisimena V. Blaževičius. – Iš kaimyno garažo išsirinkau patį gražiausią dviratį ir išvykau į pirmąjį startą. Bet po pirmųjų penkių kilometrų važiavimo pajutau, kad „mirštu“. Mane lenkė visi, net vaikai… Tuos 30 kilometrų tikriausiai važiavau 3 valandas. Ir susižavėjęs stebėjausi, kokie ištvermingi kiti sportininkai.“

Treniruotėmis savęs nealina

Nors ir dalyvauja varžybose, abu pašnekovai prisipažįsta, jog ypatingai daug nesitreniruoja. Anot A. Rimydžio, veikla turi teikti malonumą. „Aš važiuoju tol, kol man patinka. Jei lyja, nesinori – tai ir nesėdu ant dviračio. Jeigu viską darai savo malonumui, niekieno neverčiamas, gali pajusti, kaip, nors ir mažais žingsneliais, judi į priekį.“

V. Blaževičiui treniruotis ir siekti aukštesnių tikslų šiais metais padeda garsus lenktynininkas Andrejus Dolgovas. Valentinas neslepia: „Tik dabar jaučiu, ką reiškia būti tikru dviratininku.“

Iššūkių ir pavojų kelyje nestinga

Kalbėdami apie dviračių sportą, pašnekovai pastebi, kad tokios varžybos, kaip Ukmergės fabrikų kroso taurė, panašios į kalnų dviračių trasas: tenka rungtyniauti nelengvomis sąlygomis, daugiau lemia paties sportininko savybės. Tuo tarpu plento lenktynėse reikia saugoti tiek save, tiek kitus dviratininkus.

Sportininkams teko patirti ir traumų. Jas pašnekovai vertina kaip išmoktas pamokas. „Kai važiuodamas vienu metu kalbėjau telefonu ir stabdžiau dviratį, griūdamas susilaužiau delnikaulį, todėl dabar niekada taip nesielgiu“, – pažymi A. Rimydis.

Jo kolega Valentinas prisimena vieną didesnių traumų, kurią patyrė prieš varžybas darydamas apšilimą: „Besileisdamas nuo kalno pataikiau į duobę. Kadangi visu kūnu „kabėjau“ ant vairo, o turėjau būti atsilošęs, nugriuvau ir susilaužiau šlaunikaulį.“

Keliami tikslai – „žemiški“

Ukmergiškiai turi išsikėlę sau tikslų, kuriuos vadina „žemiškais“. V. Blaževičius prisipažįsta, kad jam svarbiausia – ne apdovanojimai, o noras savo kategorijoje įveikti visą distanciją. „Pradėjęs rungtyniauti kalnų dviračiais, visada norėjau važiuoti A grupėje, kurios sportininkams tenka įveikti nuo 90 iki beveik 145 kilometrų distanciją. Dabar mano didžiausias siekis – patekti į Lietuvos kalnų dviratininkų 100-ką. Šiais metais įsigijau ir plento dviratį, dalyvavau varžybose, kurios man buvo papildoma ir labai gera treniruotė prieš kalnų dviračių etapą“, – dalijasi mintimis Valentinas.

A. Rimydis pasidžiaugia, kad Lyduokiuose laimėjo penktąjį etapą, bendroje įskaitoje užima trečią vietą. „Svarbiausia – ne tik neiškristi iš trejetuko, bet ir tapti C grupės nugalėtoju“, – atskleidžia planus Artūras.

„Reikėtų tik pabandyti išmėginti savo jėgas“

Abu pašnekovai apgailestauja, kad dviračių sporte trūksta jaunų žmonių. „Pavyzdžiui, Ukmergės fabrikų krose daugiausia dalyvių – vyresni nei 30 metų. O juk jaunimui reikėtų tik pabandyti išmėginti savo jėgas. Net jei ir neturi specialių aprangų, batų, brangaus dviračio, nelabai savimi pasitiki. Ir pirmuoju žingsneliu galėtų tapti Fabrikų kroso taurė“, – įsitikinę ukmergiškiai dviratininkai.

V. Blaževičius siekia patekti į pajėgiausių Lietuvos kalnų dviratininkų šimtuką.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • sds :
    dsds