„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (4)

1945 M. SAUSIO 30 D. AREŠTAS

Abu su broliu užsukome pas Genutę Gasparskaitę. Jos mama išvykusi pas kitą dukrą Kacevičienę, kurios vyras buvo miške. „Gyvename nuošaliai, niekas niekada neužeina“, – sakė Genutė.

Po pirties buvome gerokai išvargę netrukus sumigome. Genutė užkūrė krosnį, užrakino duris ir išėjo. Langai apšalę – nors rogėmis važiuok. Ji nuėjo iki gryčios galo ir pamatė skrebus ir rusus. Kol pribėgusi atrakino duris, jie visi kartu supuolė į vidų. Ir kalbėjo: „Jeigu mergaitė būtų nebėgusi, mes nebūtume užėję!“

Riksmai „Ruki v verch!“ („Rankas aukštyn!“) išbudino. Vienas šovė. Pasipylė šautuvų buožių smūgiai ir man prakirto antakį. Apsipyliau krauju. Antras kirto į pakaušį. Labai skaudėjo. Surišo rankas…

Marija, padėk mums! Buvo įsakyta apsirengti, nes buvome tik su švarkais. Atrišo rankas ir aš apsivilkau kailinius. Jie buvo išlyti ir sudžiūvę į kaulą. Prieš rišant rankas užsimoviau pirštines ir patraukiau rankoves, kad surištų per kailinius. Išvarė į lauką.

Mus susodino į roges, tikriau suklupdė – mane prie arklio, brolį greta, o Genutei padavė vadeles. Du skrebai atsisėdo rogių užpakalinėje dalyje. Vienas jų – Jonas Maldžius iš Maželių k., su kuriuo brolis statė namus, antras – Sudeikis, aukštas vaikėzas iš Kavarsko.

PABĖGIMAS

Atvažiavę iki Penionių, sutikome iš Budrių važiuojantį Sudeikį parsivežti siuvėjos, mano brolio žmonos. Maldžius sulaikė tą žmogelį, apsuko arklį ir pasiėmė brolį į tą kitą vežimą. Likome trise. Sakau: „Genut, važiuok greičiau, nes šalta!“ Skrebas sako: „Kodėl man nešalta? Juk aš be pirštinių!“ Galvoju: „Palauk. Reikia kuo toliau palikti brolį, kad įvykdyčiau savo planą…“

Brolis buvo atsilikęs apie 400 metrų. Iš jo pasakojimų žinojau, kad Maldžius stiprus. Pravažiavome Narbutus, eglutę, kurią vaikščiodamas į Kavarską gerai žinojau, upelį Lašišą. Brolis atsilikęs. Aš važiuoju į kalnelį, nuo kurio Kavarskas – kaip ant delno. Laukti nebėra laiko. Patempiau kailinių rankoves ir rankos iš virvės lengvai išsitraukė. Genutė tai pamatė. Jos veidas labai pasikeitė. Numečiau pirštines ir kaire ranka staigiai griebiau už automato. Man dar padėjo pribėgęs brolis, ir mes išsilaisvinę patraukėme per laukus Pienios link. Genutė grįžo į Narbutus, kur ją paėmė skrebai. Praėję Pienią, užsukome į vienkiemį arklio.

Šeimininkas atnešė po stiklelį samagono. Išgėrėme. Brolis buvo sužeistas: sakė, kad skrebas jam dūrė šautuvo vamzdžiu į šoną. Man skauda kaklą – negaliu žodžio ištart. Bėgom per miškelį link Budrių. Užėjome į batsiuvio vienkiemį. Brolis, apkirpęs man sprandą, apžiūrėjo, kad žaizdos nėra, o tik didžiulis guzas, kurį velniškai skaudėjo.

Šeimininkas pakinkė eržilą ir nuvežė pas pažįstamą žmogų, kurį brolis gerai pažinojo. Durys buvo nerakintos. Įėjome į vidų. Šeimininkė gulėjo ant krosnies, pažino brolį.

Ji pašildė vandens ir išskalbė kruvinus jo marškinius. Aprišau žaizdą, užklijavau antakį ir išsivaliau švarką, nes visas priekis buvo išteptas.

Netoli vakaras. Pailsėjome, užkandome ir sutemus nuėjome pas kaimynus, kur slapstėsi trys broliai. Pas šiuos draugus išbuvome parą ir patraukėme link saviškių. Pakeliui aplankėme Ąžuolo būrio bunkerį. Kiek buvo džiaugsmo ir kalbų! Jie labai išsigando, kai sužinojo, kad mus paėmė gyvus ir jau tarėsi, kur išeiti, nes kankinami galėjome išduoti. Mes žinojome daug…

Kitą dieną parėjome į savo grupę, gyvenusią eigulio namuose, netoli tos vietos, kur mus paėmė. Miške blogai – visur balos, šalta… Reikia perrišti žaizdas, kurios negyja, nes Anykščių vaistinėje nedavė vaistų. Patarė plauti ramunėlėmis…

NERAMUS PAVASARIS MIŠKE

Pasirodė pirmosios žibutės ir pirmosios gyvatės, kurių buvo labai daug, net išdrįsdavo šliaužti ant milinės. Pasistatėme palapinę. Nelijo. Rytais eidavome į žvalgybą. Sutartiniai ženklai, iškabinti pamiškėje, pranešdavo, kad yra skrebai.

Pasirodo, visur pilna rusų. Mus tą dieną vijosi keturis kartus, bet be aukų. Tik vienas tankynėje pametė šautuvą – užkliuvo ir nebuvo kada pasiimti. Parsinešė kitą dieną.

Gegužės mėnesį buvome apsupti 12 dienų. Aplinkui krūmuose gulėjo rusai, bet į mišką nelindo. Mums buvo sunkoka su maistu, trūko duonos. Netoliese karves ir avis ganė piemenukas. Paprašėme jo, kad atneštų duonos. Kitą dieną vaikas maiše su virve atvilko visą kepalą, kurį įdavė tėvas.

Kareiviai atsitraukė neilgam. Išvežė šeimas: Kacevičiaus žmoną su 5 vaikais, Petrą Simanonį su žmona (vos gyvus) ir dukrą, mano brolio uošvius, Žemaičių šeimą. Nebėra iš kur parsinešti maisto. Reikia kalėdoti. Išėjome keturiese: Aleksas Velanis, Silva Gineitis ir mudu su broliu. Nutarėme negrįžti į mišką – buvo giedra. Nakvosim alksnyne tarp Penionių ir Diliavietės. Pranešė, kad Sadeliškių kaime skrebai. Vienas mūsų įlipo į medį ir matė, kaip jie bėgioja. Jeigu atkirs mus nuo miško – baigta! Nutarėme trauktis Diliavietės kryptimi per Mackeliškius.

VĖL SUSIDŪRIMAS

Perėję Nevėžio pelkes, pamatėme lekiantį ir automatu mums mojantį skrebą. Sustojome ir metėmės atgal. Išsisklaidėme kuo plačiau ir bėgome šuoliais, tai į kairę, tai į dešinę. Brolis atsigulė ir paleido keletą šūvių iš kulkosvaidžio. Perbėgome Nevėžio krūmus ir sugriuvome į miškelį. Skrebai kirto Nevėžį ir ėmė smarkiai šaudyti. Vienas jų raitas norėjo užbėgti už akių, bet arklys per pelkę nėjo.

Matau – brolis visai išsimušė iš jėgų. Paėmiau jo kulkosvaidį, o jam atidaviau automatą. Jis vis atsisukdamas šaudė. Jau buvome Repšėnuose. Žmogus arė lauką. Išsikinkė arklį iš plūgo, užšoko, sukirto per šonus ir nurūko. Atidaviau Veleniui kulkosvaidį, o aš paėmiau jo šautuvą – dešimtuką.

Išlindo keturi skrebai, po to – dar daugiau… Paleidau šūvį. Netoli miškas, bet mes labai pavargom. Brolis atsisėdo: „Toliau negaliu eiti“. Vos pakėliau už parankės ir nusitempiau.

Pradėjome atsigauti. Perėję lauką susėdome pamiškėje. Dabar jau galima pailsėti. Matome – iš tvarto išeina vienas, kitas, trečias – trys broliai Kauniečiai. Čia buvo jų slėptuvė. Vienas mūsiškių nuėjo pasikalbėti. Jie parsivedė mus į namus.

Toliau negalėjau eiti – sutino koja, nes neseniai buvo išnerti du nykščio sąnariai. Kaunietienė pridėjo ūkiško muilo kompresą ir po 4 valandų galėjau eiti toliau. Į savo būrį sugrįžome vakare.

VIS DAR KAUNAMĖS

Lygiai po savaitės mums pranešė, kad skrebai išvažiavo į Vaidevučius gabenti vieną saviškį į Kavarską. Mes, 12 vyrų, greitai apsirengę nuėjome į tą patį alksnyną, iš kurio prieš savaitę išbėgome. Grupė pasidalijo pusiau: vieni liko alksnyne, kiti perėjo į kitą kelio pusę, kur buvo gilus griovys – puikus apkasas.

Mūsų pozicija nekokia – atsigulus per rugius nieko nematyti, o atsiklaupus labai išlendi virš rugių varpų. Belaukdami matom – atvažiuoja pakrauti vežimai, o viename iš jų narvas su kiaule. Trys skrebai atsiskyrė ir nuėjo Diliavietės link. Mums pradėjus šaudyti, jie ėmė bėgti ir netikėtai atsirado mums iš nugaros. Atitolę, matyt, tikėjosi pasprukti Sodeliškių link. Nusitaikiau ir paspaudžiau gaiduką. Vienas nukrito, kiti nubėgo už kalniuko. Kautynės nurimo.

Susirinkome visi, o Broniaus Pivoro nėra. Grįžom į mišką. Susitikome dar penketą vyrų. Tarp jų – ir mano brolis. Mums išėjus, jų stovykloje nebuvo – vaikščiojo po mišką. Sugrįžusiems pasakė, kur mes. Tuomet jie atėjo iki Nevėžio ir sugulė žvyrduobėje. Skrebams bėgant, jie nesuprato, kas čia darosi, ir tik paskui viskas išaiškėjo.

Pasiekėme mišką, o po dviejų dienų su peršauta koja per kelį grįžo B. Pivoras. Jo kraujas buvo stiprus – greitai pagijo.

VERŠELIŲ KAIMO PARTIZANAI

1948-ųjų vasarą Vladas Simanonis papuolė gyvas. Kalėjo 10 metų, vedė, sugrįžo į savo kaimą ir mirė. Kazimieras ir Ignas Simanoniai irgi buvo kalinami, dabar gyvena savam kaime. Buvę partizanai broliai Anicetas ir Antanas Simanoniai taip pat kalėjo.

Veršelių kaimo partizanas Kazimieras Jakeliūnas žuvo Repšėnų kaime. Šoko per langą ir buvo nušautas. Palaidotas Ukmergės kapinėse. Albinas Pivoras ir Julius Vėbra žuvo Mašinkų vienkiemiuose, Barzdos brolis Uosis – visi gulėjo Troškūnų miestelyje.

1945-ųjų metų liepos mėnesį artėjo balsavimas. Atkeliavo Slučka-Šarūnas ir jo trys broliai. Daugiau – nuo Andrioniškio ir Troškūnų. Pakvietė mus su grupe ir Semėno grupę į kambarį pasitarimui su Šarūnu. Vienas, lakūnas Viršila, irgi buvo. Aš juo nepatikėjau. Jie sakė: „Ryt į Dabužių mokyklą atvažiuos skrebai saugoti balsavimo“. Šarūnas pasakė: „Skrebai rusų neprisišaukia. Reikia suduoti jiems per kelnes“. Aš pasakiau: „Kol Vilniuje sėdės nors vienas rusas, jų bus pilna – kiek tik reikės.“

Mes atsisakėme eiti į tas kautynes. Iš mūsų grupės išėjo tik trys broliai Žemaičiai ir dar kažkas. Iš vakaro išsidėstė aplink mokyk-lą – po rugius, su kulkosvaidžiu užlipo ant mokyklos lubų ir taip laukė visą dieną, kepė ant saulės. Žmonės vaikšto, vieškeliu važinėja. Pagaliau sulaukė – atvažiuoja skrebai nuo Vaišviliškių per Devenių kaimą. Kautynės prasidėjo nevykusiai – sužeidė Šarūno brolį, tas tuojau mirė. Žuvo 3 partizanai. Atvažiavo iš Kavarsko mašina su kareiviais. Prie Margių išsikėlė su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Mudu su broliu sekėme nuo miško, gal kartais reikės pagalbos. Deja, nereikėjo.

B. d.

Paruošė

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotraukose: Ukmergės apskrities partizanai.

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį