Vaizdas į Kijevą nuo Motinos Tėvynės skulptūros apžvalgos aikštelės.

Naujausi, Žmonės

Viešnagė auksinių kupolų ir muzikos garsų kupiname mieste (2)

Nijolė STUNDŽIENĖ

Maidano aikštėje verda gyvenimas

Pagrindinė Kijevo aikštė pavadinta Nepriklausomybės vardu, ukrainiečių kalba – Maidan Nezalezhnosti. Jos centre stovi balta kolona, simbolizuojanti šalies nepriklausomybę. Maidano aikštė yra ne tik vietinių ir turistų mėgstama susibūrimų vieta, tačiau ir istorinis simbolis, kuriame liepsnojo dviejų nepriklausomos Ukrainos perversmų ugnis. Dabar apie skaudžius įvykius primena tik stilizuoti memorialai ir dešimčių žuvusiųjų nuotraukos.

Šią aikštę į dvi dalis skiria Kreščiatik gatvė. Ji trumpiausia pagrindinė gatvė visame pasaulyje. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, jog ją pereiti pakanka 2 800 žingsnių. Čia daug istorinių pastatų, valdžios įstaigų, brangių prekių parduotuvių, kavinių ir fontanų. Nors centrinė sostinės gatvė nėra ilga – tik 1,2 km, tačiau ji – plačiausia visame Kijeve. Norint patekti į kitą pusę, tenka leistis į požeminę perėją. O jų Kijeve labai daug. Po žeme įrengtuose perėjimuose gausu įvairių parduotuvėlių, kioskų ir gatvės muzikantų.

Mūsų apsilankymo dienomis Kijeve skambėjo įvairi muzika – gatvės muzikantai ypač populiarūs šiame mieste – skirtingose vietose girdėjosi pavienių atlikėjų ir ansamblių dainos, liejosi įvairių muzikos instrumentų melodijos. Pro šalį einantys žmonės jiems atsidėkodavo palikdami šiek tiek pinigų.

Dar niekur anksčiau nebuvo tekę gatvėse, skveruose, parkuose, šalia įvairių pastatų, požeminėse perėjose matyti tiek senų pianinų. Dažniausiai prie jų kažkas sėdėdavo ir grodavo… Pasirodo, ši tradicija atsirado Maidano įvykių metu. Sovietmečiu beveik kiekviename bute, name buvo šis muzikos instrumentas. Dabar jis mažai kam reikalingas, jo neparduosi. Pirmąjį tokį pianiną 2014-ųjų žiemą kažkas išnešė iš miesto merijos, kad laukiant „Berkut“ (buvusio Ukrainos milicijos specialiųjų pajėgų dalinio) atakų skambanti muzika nors šiek tiek sumažintų nervinę įtampą. Visi suprato, kad tai – labai graži iniciatyva, todėl imta pianinus statyti po visą miestą. Dabar, kas moka, ateina pagroti, kažkas instrumentus suderina. Niekas jų neliečia, nevagia, o žiemą uždengia, kad nesudrėktų.

Pasak vietos gyventojų, pastarąjį penkmetį Kijeve gausiai ėmė steigtis „slapti“ restoranai ir barai. Tokie, kuriuos ne kiekvienas suranda, nebent kažkas parekomenduoja ir parodo tikslų kelią.

Į vieną tokių – kavinę „Ostannya Barykada“ (lietuviškai – „Pas-kutinė barikada“) nutarėme užsukti ir mes. Buvome girdėję, jog ši užeiga yra Maidano aikštėje, stikliniu kupolu dengtame prekybos centre „The Globus“, bet norint ten įeiti reikia žinoti slaptažodį. Pakilę liftu, nurodytame aukšte ėmėme dairytis, klausinėti… Aišku, tikslaus slaptažodžio neprisiminėme, bet kažkas iš darbuotojų pakvietė užeiti į nedidelį koridorių, kaip supratome, rūbinę. Ten metalu dengtoje sienoje išvydome daug stilizuotų, pašviestų rankų. Mums paaiškino, jog imituojant pasisveikinimą reikia surasti tą ranką, kurią paspaudus, atsivers įėjimas į kavinę. Išvydę mūsų sumišimą, kavinės personalas pats atidarė duris ir įleido į vidų. Tiesa, perspėjo, kad galime čia būti tik iki vakaro, nes vėlesniam laikui visi staliukai jau rezervuoti.

Vaikščiodami po Maidano aikštę bei kitose miesto vietose ant suvenyrais prekiaujančiųjų staliukų negalėjome nepastebėti siūlomo įsigyti tualetinio popieriaus su Rusijos prezidento Putino atvaizdu…

Metro stotelė 105,5 m po žeme

Svarbiausius Ukrainos sostinės objektus galima pasiekti pėsčiomis, tačiau į svečius atvykus tik porai dienų, teko pasinaudoti ir viešuoju transportu. Be to, norėjosi išbandyti Kijevo metro. Taigi, visai atisitiktinai, nusileidę į metropoliteną ir pavažiavę reikiama kryptimi, išlipome pačia giliausia pasaulyje laikomoje stotelėje „Arsenalna“. Tuomet dar nežinojome, kad esame 105,5 m po žeme. Į viršų teko kilti net dviem gana stačiais eskalatoriais.

Kijevo metro įdomus dar ir tuo, kad jis kerta Dniepro upę ir važiuojant link rytinės miesto dalies atsiduriama ant tilto po atviru dangumi.

Ukrainos Luvras arba antroji Jeruzalė

Išlipę „Arsenalna“ stotelėje ir vėl išėję į miestą, skubėjome susipažinti su dar vienu populiariu objektu – Kijevo-Pečioros lavros vienuolynu, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Vietiniai šį aptvertą, 24 ha užimantį miestelį vadina Ukrainos Luvru arba antrąja Jeruzale.

1051 metais šalia Kijevo urvuose įkurtas vienuolynas tapo svarbiu ortodoksinės krikščionybės centru. Daugelis krikščionių laiko savo pareiga bent kartą gyvenime aplankyti šią šventą vietą. Šio miestelio cerkvių stogai žiba auksu, galerijos ir muziejai pilni religinių, kultūrinių ir meninių vertybių, tačiau daugiau vienuolyno istorijos atskleidžia jo požemiai. Būtent juose ir kūrėsi pirmosios cerkvės bei vienuolių celės. Dalis jų išlikusios iki šiol, o į vieną iš urvų gali patekti ir turistai. Ten iki šiol išlikę kadaise celėse užsimūrydavusių ir mirdavusių vienuolių palaikai.

Deja, mes ten nepatekome. Matyt, pražiopsojome įėjimą, o vėliau, pavargę ir išsekinti saulės kaitros, jau nenorėjome grįžti.

 Šio vienuolyno pavadinimas kilęs nuo žodžio „pečera“ (lietuviškai – ola), nes iš pradžių bendrija, kurią valdė vienuolyno įkūrėjai Antonijus ir Feodosijus, gyveno savo jėgomis iškastose olose. Vėliau du požeminiai vienuolyno kompleksai tapo brolijos laidojimo ir Pečorų šventųjų garbinimo vieta.

Šiuo metu Lavra dalinama į dvi dalis: Žemutinė priklauso Ukrainos stačiatikių bažnyčiai, pavaldžiai Maskvos patriarchatui, o Aukštutinė – nacionaliniam istorijos ir kultūros instituto draustiniui.

Atidžiau pasižvalgyti po vienuolyną trukdė ir maldininkų gausa, nes tądien, kai lankėmės Kijevo-Pečioros lavroje, vyko kažkokia religinė šventė. Kai pabandėme pasiteirauti, kas vyksta, užkalbintas vyras negalėjo tiksliai paaiškinti. Tik pasakė, kad meldžiamasi už vieną iš Pečorų šventųjų, kurio palaikai iš uolų buvo perkelti į pagrindinę cerkvę. Bevaikštant po teritoriją netrukus išvydome procesiją, kuri lydima liturginiais rūbais atsirengusių šventikų bei gausaus būrio maldininkų, nešina karstu, leidosi link Žemutinės lavros.

Motina Tėvynė – viena iš aukščiausių pasaulio skulptūrų

Ukrainos sostinės lankytojams pro akis nepraslysta didžiulė moters, laikančios kardą ir skydą – Motinos Tėvynės – skulptūra. Ji matoma iš daugelio miesto vietų, nes yra bemaž 100 metų aukščio ir stovi ant kalvos. Šis monumentas įtrauktas į aukščiausių pasaulio skulptūrų sąrašą. Paminklas tėvynei iškilo 1981 metais, po tuometinio Sovietų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo apsilankymo Kijeve ir jam pastebėjus, kad be bažnyčių kupolų virš miesto nematyti jokių kitų monumentų.

Ši skulptūra, kuri yra Karo muziejaus teritorijoje, turistus vilioja galimybe Ukrainos sostinę pamatyti iš labai aukštai – pasikelti liftu į patį jos viršų. Tačiau mes šį sumanymą įgyvendinome tik iš dalies. Dėl oro sąlygų, temperatūrai pasiekus 30 laipsnių karšį, kilti liftu, kuris sumontuotas iškeltame skyde, yra pavojinga. Juolab kad likusius dar keliolika metrų tenka įveikti patiems, kopiant gaisrinėmis kopėčiomis. Apžvalgos aikštelėje tądien temperatūra siekė daugiau nei 35 laipsnius. Teko apsiriboti žemesniu pakilimu, rinktis 36,6 m aukštyje esančią apžvalgos platformą.

Kadangi prie liftų, kuriais kylama Motinos Tėvynės skulptūra, patenkama per Karo muziejaus patalpas, dar pasivaikščiojome ir po parodų sales, apžiūrėjome vaškinių figūrų, vaizduojančių žuvusius Maidano kovotojus, ekspoziciją.

Stiklinis tiltas vėl atidarytas

Viešnagės Kijeve metu lydėjo daug netikėtumų ir atradimų. Vienas jų – galimybė pasivaikščioti nauju stikliniu tiltu, sujungusiu Šv. Volodymyro kalvą ir Tautų draugystės arką. Pėsčiųjų tiltas atidarytas gegužės 25-ąją, minint Kijevo gimtadienį, tačiau jau kitą dieną juo žmonėms nebebuvo leidžiama eiti, nes suskilo dvi stiklinės plokštės. Sostinės meras Vitalijus Klyčko, vertindamas situaciją, tuomet viešai pareiškė, jog taip galėjo nutikti dėl įvykdyto vandalizmo akto.

Lankantis Kijeve šis tiltas dar kartą buvo atvertas, todėl nutarėme nepraleisti progos juo pasivaikščioti ir pasigrožėti įspūdinga Kijevo panorama, Dniepro upės platybėmis. Iš betono ir stiklo 212 m ilgio tiltas buvo statomas 5 mėnesius, statybos kainavo 275 mln. Ukrainos grivinų (apie 9,3 mln. eurų). Nors statinį po incidento teko remontuoti, keisti pažeistas plokštes, bet ir dabar apžvalgos aikštelės buvo užstatytos apsauginėmis tvorelėmis.

Dvi dienos Kijeve prabėgo nepastebimai. Nors visur bėgte bėgome, nes norėjome kuo daugiau pamatyti, supratome, jog norėsime čia dar kartą grįžti.

AUTORĖS nuotr.

212 m ilgio tiltas buvo statomas 5 mėnesius.

Kijevo-Pečioros lavroje vyko religinė šventė.

Procesijos priekyje ėjo liturginiais rūbais apsirengę šventikai.

Tokių pianinų gausu ne tik Maidano aikštėje.

Gatvėse pardavinėjamas tualetinis popierius su Putino atvaizdu.

Palikite komentarą apie straipsnį