Mūsų kraštietis prezidentas Antanas Smetona (2)

Raimondas RAMANAUSKAS

Kraštotyros muziejaus muziejininkas

Vaikai prasimanydavo pramogų

Kaip ir kiti kaimo vaikai, Antanas ganė gyvulius. Ganydamas su draugu Juozu Kuliavu prasimanydavo pramogų: pindavo kraiteles, vyžas, sukdavo birbynes, lipdydavo molinius karalius ir kareivukus. Pasidarė net molinę bažnyčią, bet ją sulaužė, vydami ten įlindusią rupūžę. Ant apleistos daržinės sienų nuodėguliais pripiešdavo paukščių, gyvulių, velnių. Kartą Antanas su Juozuku vos nesudegino klojimo per arti užsikūrę laužą. Antanas paspruko, o Juozukas gavo nuo motinos lupt. Ir ateityje Antanas vis pasprukdavo, o Juozukui kliūdavo. Smetonos vaikų niekada nemušdavo, bet prasikaltusius rūsčiai bardavo – taip, kad visi apsiverkdavo. Kai sesutė už kažką Antaną paskundė motinai, jis jai atkeršijo užsiundęs ant jos piktą žąsiną.

Ėmė ryškėti dideli sugebėjimai

Anksti ėmė ryškėti dideli vaiko sugebėjimai. Tėvas išmokė skaityti vyriausiąjį sūnų, tas mokė jaunesnįjį ir taip vienas išmokęs vaikas mokydavo kitą. Antanas nuo krosnies stebėdamas, kaip brolis moko seserį Mortą, pats išmoko skaityti. Ir kai Morta turėjo jį mokyti, pareiškė, kad jau skaito geriau už ją. Kadangi buvo nestiprus, silpnos sveikatos, nutarta leisti jį į mokslus, savaime suprantama, tikintis, kad taps kunigu. Nuvežus į rusišką pradinę Taujėnų mokyklą, vaikas išsigando. Mokytojas girtuoklis, piktas, vaikai vyresni, išdykę. Smetonų giminaitė po kelių savaičių pamatė Taujėnuose verkiantį Antaną ir parvežė jį į namus. Bet tėvas mirdamas prisakė: „Antaną leiskit mokytis“. Tad po metų jis vėl atsidūrė Taujėnuose, kur jau buvo kitas mokytojas – jaunas, vaikus mylėjęs entuziastas Trofimovas, pastebėjęs nemažus vaiko gabumus bei skatinęs jį tęsti mokslą.

Ruošėsi savarankiškai

Baigęs Taujėnų pradinę, Antanas pusantrų metų gyveno Ukmergėje, čia savarankiškai ruošdamasis egzaminams į trečią gimnazijos klasę. Ukmergėje jį mokė gabus, bet prasigėręs, metęs universitetą studentas Juškevičius. Jis su savo sugyventine kalbėdavo prancūziškai, pragėręs savo paltą, po miestą vaikščiojo su jos pelerina. Jis mokė Antaną po valandą kasdien (jei neprisigerdavo) už 5 rublius mėnesiui. Antrasis mokytojas buvo seminarijos nebaigęs klierikas Cibulskis. Ukmergėje Antanas gyveno Ramygalos gatvėje, pas miestietę našlę Songailienę. Čia, mažame kambarėlyje, glaudėsi ir dar keli savarankiškai egzaminams į gimnaziją besiruošiantys berniukai. Už butą mokėjo po rublį mėnesiui bei po du vežimus malkų metams. Maistą atsigabendavo iš namų, dažniausiai į namus ir atgal į Ukmergę keliaudamas pėsčiomis (28 km). Kadangi Songailienė ir Antano kambario draugai tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, jis greitai išmoko lenkų kalbą. Vėliau, anot Lenkijos diplomatų, bendravusių su prezidentu, lenkiškai jis kalbėjo puikiai, be klaidų. Ukmergėje buvo nusipirkęs net lenkišką maldaknygę, bet vėliau ją pakeitė lietuviška. Tapęs prezidentu, A. Smetona, lankydamas Ukmergę, ne kartą savo kalbose minėjo, kad „tai mano gimtinis miestas. Aš niekur taip gerai nesijaučiu kaip Ukmergėj“.

Gimtinės nepamiršo

Tęsdamas mokslus Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Jelgavos) ir Peterburgo gimnazijose, Peterburgo universitete, vasaros atostogas Antanas daugiausia praleisdavo užsidirbdamas mokslams kaip repetitorius įvairiuose dvaruose, bet būtinai bent kelioms dienoms parvykdavo į Užulėnį. Namiškiai pamena jį vis skaitantį, įnikusį į knygas. Buvo nusipirkęs smuiką ir nesėkmingai mokėsi juo groti. Gal smuikas buvo netikęs, gal trūko gero muzikos mokytojo, nes muzikinę klausą Antanas turėjo. Su seserimis vasarą, atostogų metu, dažnai dainuodavo liaudies dainas. Jo duktė pasakojo, kad jos vaikystėje tėvas mėgdavo namie traukti lietuviškas daineles.

Nepamiršo gimtinės A. Smetona ir tapęs prezidentu. Po motinos mirties 1905 m. ūkį su sodyba valdė brolis Ignas, kuriam Antanas padėjo įsigyti žemės ir padidinti ūkį iki valako. Pradėjus Užulėnį skirstyti į vienkiemius, 1932 m. Antanas iš Igno atpirko tėvo sodybą su 30 a sklypu, vėliau padidino sklypą iki hektaro. Dažnai radęs laiko atvykdavo į Užulėnį. Jo rūpesčiu 1929-1930 m. buvo nusausinti drėgni Užulėnio laukai, nutiesti geresni keliai susisiekimui su Taujėnais, Ukmerge, Kėdainiais, Panevėžiu. Papuošta užulėniškių lankoma Lėno bažnyčia, valstybės lėšomis ten pastatytas bokštas. Tikra kaimo puošmena tapo 1935 m. baigta statyti Užulėnio pradinė mokykla, ko gero, viena gražiausių ir moderniausių to meto Lietuvos pradinių. Jos statyba kainavo 233 151 litą. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, elektros skambučiai, erdvi aktų salė. Rūmus primenanti mokykla, turinti 408 kvadratinių metrų plotą, ir dabar dažnai suklaidina pirmą kartą į prezidento dvarą vykstančius turistus, palaikančius ją dvaru.

Didžiausia tarpukaryje kaimo švente tapo Antano vardadienio šventė birželio 13 d., švenčiama senojoje Smetonų sodyboje. Į ją susirinkdavo visas kaimas, netilpę sodyboje sėdėdavo prie stalų kieme. Iškilmėse būtinai dalyvaudavo prezidentas, ne kartą su juo atvykdavo garbingi svečiai – premjeras, visi ministrai, generolai, meno žmonės: Juozas Tumas-Vaižgantas, Kipras Petrauskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.

Nutarė padovanoti ūkį

Žinant prezidento prisirišimą prie tėviškės, jo 60-mečio proga 1934 m. valdančios Tautininkų sąjungos veikėjams kilo mintis tėviškėje jam padovanoti ūkį. Daugiausia iš tautininkų sudarytos Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas išleido Dovanos ženklus, kurių vienas kainavo 5 litus, ir nemažai jų išplatino, kartais ir ne visai savanoriškai verčiant juos pirkti valstybės tarnautojus, mokytojus. Už surinktus pinigus buvo nupirktas 80 ha žemės sklypas prie Lėno ežero, už 2 km nuo prezidento gimimo vietos. 25 ha miško prezidentas gavo kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Dar 5 ha miško nusipirko. Iš viso susidarė 110 ha. 1935 m. žinomas Lietuvos architektas Feliksas Vizbaras suprojektavo ūkio pastatus ir buvo pradėtos statybos. Visiems pastatams jubiliejinio komiteto surinktų pinigų neužteko. Prezidentas panaudojo keliolikos tūkstančių litų honorarą už išleistus savo raštus bei paėmė 40 tūkstančių litų paskolą iš Taupomųjų valstybės kasų, užstatydamas dvaro žemes. Dvarą prezidentas pavadino Užugirio kiemu.

1937 m. vasarą statybos buvo baigtos ir prezidentas pirmą kartą čia vasarojo. Pagrindiniame pastate buvo devyni kambariai, virtuvė, vonios kambarys. Įrengtas vandentiekis, kanalizacija, telefono ryšys su Kaunu, bet nebuvo elektros, nes elektros linijos nutiesimas per brangiai kainuotų. Ketinta įrengti vėjo malūnėlį elektrai gaminti, bet jo nespėta padaryti. Ūkiniai pastatai: klojimas, tvartai, kiaulidės, įrengti moderniai. Kumečiams skirti namai buvo mediniai, bet daug didesni ir geresni negu dvaruose įprasta: su lentų grindimis, koklinėmis krosnimis, dideliais langais.

Statybų metu 1935 m. prezidentas 19 kartų buvo atvykęs į Užulėnį, o statybas baigus, trejus metus čia vasarodavo maždaug po 1,5 mėnesio. Pavyzdžiui, 1938 m. jis lankėsi Užugiryje 10 kartų ir čia atostogavo su nedidele pertrauka nuo liepos vidurio iki rugsėjo 1 d. Visada čia prezidento šeima švęsdavo Kalėdas (Kūčias – Kaune, Prezidentūroje). Paskutinį kartą Užugiryje A. Smetona lankėsi 1940 m. gegužės 24–27 d.

Prezidento poilsis Užugirio kieme

Prezidento poilsį Užugiryje aprašė jo adjutantas Vaclovas Šliogeris. Keldavosi prezidentas 8 val., pusryčiaudavo 9 val., po to eidavo pasivaikščioti. Kartais tie pasivaikščiojimai trukdavo po 3–4 val. Jų metu jį lydintiems adjutantams pasakodavo apie savo vaikystę, kaimynus, parodydavo įdomesnes vietas ir t. t. Sutikęs kaimyną, būtinai užkalbindavo, klausinėdavo apie šeimą, prisimindavo praeities laikus. Pašnekovai iš pradžių varžydavosi, bet netrukus įsitraukdavo į pokalbį. Kartais prezidentas ir prie dirbančių kaimynų prisidėdavo. V. Šliogeris mini, kad pamatęs kaimyną ūkininką pievoje raunant kelmus, jis nusimetęs švarką ir pats ėmėsi darbo. Teko ir adjutantams prisidėti.

Kitą kartą prezidentas vos neprisidėjo prie griovio kasimo darbų molėtoje žemėje. Tada adjutantams vos pavyko jį nuo to atkalbėti. Po pietų, kurie vykdavo 12 arba 13 val., prezidentas vėl eidavo pasivaikščioti arba automobiliu lankydavo toliau gyvenančius giminaičius ar kaimynus. Apie 19–20 val. popiet būdavo vakarieniaujama. Po vakarienės A. Smetona su adjutantais mėgdavo palošti kortomis „66“, bet ne iš pinigų. 21 val. peržiūrėdavo įvairius valdiškus dokumentus, paskaitydavo knygą. Miegoti eidavo 24 val. Pas jį neretai, prieš tai susisiekę telefonu, atvykdavo tartis įvairiais valstybiniais reikalais aukšti pareigūnai, ministrai iš Kauno. Sekmadieniais lankydavosi Lėno bažnyčioje, kur sutikdavo daug vaikystės pažįstamų. Žiemą dvaro giriose buvo rengiamos medžioklės Lietuvos generalitetui, 7–8 generolams. Būdavo sumedžiojama 20–30 kiškių, 6–8 lapės. A. Smetona buvo geras šaulys, bet jam buvo gaila žvėrelių ir jis dažnai tyčia šaudavo pro šalį. Tiesa, kai kurie medžioklės dalyviai savo nušautą žvėrį priskirdavo prezidentui.

Atleido nuo baudos

Dvaras daugiausia tarnavo kaip poilsio vieta. Pelno iš jo nespėta gauti. Jame laikyta apie 10 arklių, 15 karvių, nemažai kiaulių. Kadangi prezidento vaikai ūkininkavimu nesidomėjo, jis ketino dvarą testamentu užrašyti valstybei, kad jame būtų įrengta žemės ūkio mokykla, kurioje būtų mokoma modernaus ūkininkavimo. Dėl sovietų invazijos ketinimas nebuvo įvykdytas. Dvare dirbo dvi kumečių šeimos, 4 samdyti bernai, kalvis, šėrikas, sodininkas, be to, dvi virėjos, skalbėja, kambarinė, vairuotojas. Kadangi prezidentas buvo oficialus asmuo, jį lydėdavo būrys kareivių bei paskirti saugoti 6–7 policininkai, gyvenę pastatėlyje už kelių šimtų metrų nuo rūmų. Ta sargyba buvo daugiau prestižo reikalas, nes tikram pavojui kilus, vargu, ar apsaugotų. Anot senųjų užulėniškių pasakojimų, vienas Telšių apskrities ūkininkas, gavęs didelę baudą už naminės varymą, atvyko į Užulėnį ir vietinių išklausinėjo, kaip jam pasiekti prezidentą, bei užuolankom apėjo visus sargybinius ir netrukdomas su juo pasikalbėjo. A. Smetona sutiko panaikinti baudą, bet išgavo žodį, kad naminės daugiau nebus varoma. Perpykę policininkai sučiupo atvykėlį, bet prezidentas įsakė jį paleisti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rudenį prie įėjimo į rūmus pastatytos dvi tautinės vėliavos spalvomis dažytos sargybinių būdelės, kuriose nuolat stovėjo sargybiniai. Po sovietų invazijos dvaras nacionalizuotas, rūmuose iš pradžių veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija, vėliau – Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius, dabar – Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filialas – prezidento A. Smetonos rezidencija.

Puošė ir Ukmergę

Prezidentas A. Smetona puošė ne tik Užugirį, bet ir apskrities centrą – Ukmergę. Būtent jo nurodymu, pildant ukmergiškių prašymus, 1937 m. pradėta, 1938 m. baigta gimnazijos statyba (architektas Feliksas Bielinskis), 1939 m. pastatyta didelė pradinė mokykla (architektas Pranas Žurauskas). Gimnazija buvo didelė, moderni, papuošta dailės kūriniais, mozai-komis, bareljefais. Ji pavadinta Antano Smetonos vardu.

Jos statyba kainavo 839 870,1 litų. Ji laikyta viena gražiausių tarpukario Lietuvoje.

Gimnazijos atidarymo iškilmių metu gimnazistai prezidentą pasodinę ant kėdės pasikeisdami nešė apie kilometrą nuo Laisvės paminklo.

Pavadinimas ne kartą keistas, dabar sugrąžintas senasis.

Pradinė mokykla, vėliau tapusi gimnazija, gavo Jono Basanavičiaus vardą. Ir dabar abi gimnazijos, stovinčios viena priešais kitą skirtingose J. Basanavičiaus gatvės pusėse, gana įspūdingai atrodo ir puošia miestą.

Tiek senųjų užulėniečių, tiek ukmergiškių prisiminimuose prezidentas A. Smetona minimas kaip paprastas, nuoširdus, padedantis žmonėms, įsiklausantis į jų prašymus ir pagarbos jausmą keliantis žmogus.

Mus remia: